Žvilgsnis į Žemaitiją

Stasys Kasparavičius per ilgus metus sukaupė dau­gy­bę medžiagos apie gimtąją Žemaitiją. Dalis jo atra­dimų ir pastebėjimų jau nugulė knygoje „Žemaitija – pas­lapčių žemė“, dalis liko, pasak autoriaus, kitam „kū­di­kiui“ – dar vienam leidiniui ne tik apie žemaičius, bet ir apie kuršius, prūsus, žiemgalius.

„Savo istorijos užmiršti nevalia“, – pabrėžė į Šilalę at­vykęs knygos autorius.

Svarbiausia – Motina žemė

Klaipėdos universiteto profesorius dr. Algirdas Girininkas S. Kasparavičių apibūdina kaip energingą Žemaitijos tyrinėtoją.

„Jis, būdamas aviatorius ir Žemaitijos „Alkas“ muziejaus direktorius, ilgai kaupė su Žemaitijos priešistore susijusius duomenis. Dalis jų buvo pub­likuota mokslo ir mokslo po­pu­liarinimo bei regioni­niuo­se leidiniuose. Autoriaus pastabumas, skraidant virš Že­maiti­jos, išvykos į tas vietoves, ku­rios pasirodė įdomesnės „iš dangaus“, leido atskleisti daug naujų pastebėjimų, kurie yra vertingi ne tik archeo­logams, bet ir istorikams – ankstyvųjų amžių tyrinėtojams“, – rašo A. Girininkas. 

Knygoje atskleidžiami išsa­mūs duomenys apie atskiras Žemaitijos vietoves, pavyzdžiui, Medvėgalio, Lopaičių, Bi­lionių piliakal­nių aplinką. S. Kas­paravičiaus sukaupta me­džia­ga papildo istorikų, ar­cheo­lo­gų, kraštoty­rininkų duo­me­nis ir bus naudinga atei­ties tyrinėtojams.

Pats autorius, pristatydamas knygą, pabrėžė, jog žemaičiai privalo didžiuotis savo tapatybe, nes vis dar gali šnekėtis savo tarme ir žinoti, kad mūsų protėviai ta pačia Motina žeme vaikščiojo dar tais laikais, kai nebuvo garsiųjų Egipto piramidžių. 

„Turime suprasti, jog aukščiausia dievybė yra ne kažkur danguje, o po kojomis. Tai – Motina žemė. Gaila, žinoma, kad anuos laikus mena tik akmenys, randami protėvių šventvietėse, kad dalis istorijos slypi po apžėlusiais piliakalniais. Bet ta istorija tebėra su mumis“, – akcentavo dvidešimt metų lėktuvu padangę raižęs pilotas. 

Šilalei – didžiulis dėmesys

„Aukščiausias Žemaitijoje Med­vėgalio piliakalnis yra 234 metrus iškilęs virš jūros ly­gio. Medvėgalio pilis buvo puolama kryžiuočių 1316 ir 1329 m. Į šiaurę-šiaurės rytus buvo įrengta kūlgrinda. Galima spėti, jog buvo ir toliau einantis kelias Burbiškių, Vembūtų-Kulšiškių piliakalnių kryp­timi, kur per brastą tarp Lūksto ir Paršežerio yra Reist­rų kūlgrinda. Nuo Medvėgalio matomi Šatrijos, Sprūdės, Moteraičio, Girgždūtės, Bilionių, Burbiškių, Vembūtų-Kulšiškių piliakalniai.

Už 6 km į pietvakarius nuo Medvėgalio yra Bilionių piliakalnis, dar vadinamas Pilionimis, Šventkalniu, Švedkalniu. Netoli pelkė, vadinama Šventpelke. Tikėtina, kad 1336 m. sudeginti Pilėnai yra dabartinis Bilionių piliakalnis. Kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, prie Pilionių, turėdamas mintyse Bilionis, spėjo ir vokiečių istorikas Johanas Voigtas. 

Už 7 km į pietvakarius nuo Bilionių, ant Dievyčio ežero pie­tinio kranto, yra Padievyčio kalnas. Labiau tikėtina, jog tai buvo reikšminga senojo tikėjimo apeiginė vieta, o ne gynybinė pilis.

Už 5 km į šiaurės vakarus nuo Padievyčio yra Treigių pi­liakalnis, pagal įtvirtinimų pobūdį turėjęs gynybinę paskirtį. Piliakalnis įrengtas Lokystos upės krante, kur įteka Virkulės upelis. 

XIV a. kryžiuočių kelių į Žemaičius aprašymuose Burbiškių piliakalnis minimas Pars­pil vardu. Tai dvi didelės kalvos su ankstyvojo piliakalnio žymėmis į vakarus nuo Parš­ežerio. Nuo Medvėgalio iki kitų rytinio pakraščio pilių Burbiškių link eina kelias ir yra įrengta jau minėta Reist­rų kūl­grinda“, – piešia S. Kasparavičius bendrą pilių ir piliakalnių tinklą Šilalės rajone.

Medvėgalis – europinės reikšmės

„Yra pagrindo manyti, kad Pilėnų tragedijos pradžia yra 1329 m., kai kryžiuočiai nugalėjo Medvėgalio pilies gynėjus, o kunigaikštis Margiris pralaimėjo dvikovą su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu. Į Medvėgalį kryžiuočiai traukė užšalusia Jūros upe. Pasiekę Medininkų žemę, jie sunaikino Kvėdarnos piliakalnį. Pakeliui aplenkę vieną stiprią pilį netoli Med­vėgalio, žygiavo paimti Med­vėgalio, Medininkų žemės cent­ro. 

Legendine asmenybe privalu laikyti ir Pilėnų kunigaikštį Margirį, kuris turbūt tuo laiku buvo Žemaitijos žemių centro Medininkų vadovas. Medininkų reikšmę Žemaitijai patvirtina ir vėliau įsteigta didžiulė Žemaičių vyskupystė. Neatsitiktinai 1329 m. į Žemaitijos centrą Medvėgalį traukė kryžeiviai iš visos Europos, vedami žymaus Čekijos karaliaus. Tai parodo žygio reikšmę ir Medvėgalio pilies svarbą. Bilioniai (Pilėnai) ir Medvėgalis buvo Biržulio-Lūksto piliakalnių gynybinės sistemos sudedamoji dalis. Tai įro­dytų, kad gretimos pilys, iškilus pavojui, telkėsi bend­rai gynybai“, – rašoma kny­goje „Žemaitija – paslapčių žemė“.

Žemaičiai – nesunaikinami

Autorius primena ir didžiąsias žemaičių pas­laptis. S. Kaspara­vičiaus įsitikinimu, senie­ji piliakalniai, alkakalniai, akmenys ir negausiai iš­li­ku­sios istorinės žinios liu­dija vieną liūdną tiesą – pra­­eityje šimtmečiais negai­les­tin­gai buvo naikinama didi že­maičių tauta. Tačiau Žemaitija išliko ir tai – stebuklas. 

„Dabartinė Žemaitija – kraš­tas, kuriame, ledynams pasi­traukus, prieš tūkstančius me­tų prie Biržulio ežeryno atkeliavo ir apsigyveno žmonės. Paslapčių apgaubti rymo piliakalniai. Apie degintą amžinąją ugnį byloja alkakalniai. Tylų vakarą prie piliakalnio, rodos, išgirsti tolimą žvangančių kalavijų aidą, o Joninių naktį pagalvoji apie ugnį, liepsnojusią ant alkakalnių“, – sako  S. Kasparavičius.

Knygos pristatyme Šilalėje jis teigė, jog turime savo žemę, savo istoriją, kuria verta didžiuotis ir kurios nevalia užmiršti. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Atnaujinta Pirmadienis, 13 sausio 2020 15:56