„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Saugantiems Laisvės idėją – partizanų vado pavyzdys

J. Žemaitis-Vytautas J. Žemaitis-Vytautas

Kuo tolyn istorijos vingiuose tolsta tragiškoji Sausio 13-osios naktis, tuo svarbesnė ji tampa atkurtai Lietuvai. Daugeliui neramu – o kaip būtų, jei staiga mūsų Laisvei ir vėl iškiltų grėsmė: ar taptume tokie pat stiprūs ir vieningi? Ar, pažinę Laisvės skonį, taip pat solidariai suremtume pečius prie Parlamento sienų? Dabar, kai į jį iš visų pusių leidžiamos kritikos strėlės ir jis jau seniai nebevadinamas Lietuvos širdimi? 

„Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ – skelbė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio šūkis. Tai ir yra tas kovingumo genas, kuris pačiomis sunkiausiomis sąlygomis įkvepia mus ginti savo Laisvę. Žuvusiųjų Prezidentu vadinamas Jonas Žemaitis-Vytautas – kovojančios Lietuvos simbolis. Tačiau jo pavyzdys įkvepia ir tuos, kuriems šiandien Laisvė ir būtinybė ją ginti yra tokia pat svarbi kaip ir Sausio 13-osios didvyriams.  

Gyveno kaip eilinis 

Praėję metai buvo pažymė­ti J. Žemaičio vardu – 110-osioms jo gimimo meti­nėms paminėti visoje šalyje buvo skirta daugybė renginių. Nemažai jų vyko ir prie žeminės Šim­kaičių (Jur­barko rajone) miške, kur po eglėmis pusantrų metų buvo sutelkta visa aukščiausia besipriešinančios Lie­­tu­vos valdžia. Iš ten nuo 1951-ųjų lapkričio iki 1953 m. gegužės pabaigos nurodymai ir laiškai pasiekdavo visas partizanų sritis.  

Klaipėdos universiteto Bal­ti­jos regio­no istorijos ir archeo­logijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, dr. Vy­kin­­tas Vaitkevičius, tyrinėjantis pasipriešinimo kovų istoriją, teigia, jog Šimkaičių girioje J. Že­­maitis apsistoti neplana­vo – 1951-ųjų Kalėdas sutikti ketino Tauro apygardoje. Ta­čiau lapkričio mėnesį, atvykęs persikelti per Nemuną, nesulaukė Pietų Lie­tuvos partizanų atstovų, todėl buvo priverstas su palyda atsitraukti nuo upės. Partizanų vedlį savo žeminėje priglaudė Pavidaujo būrio partiza­nai, vadovaujami Petro Stan­kaus-Gruodo. Bunkeris ne­buvo pritaikytas vadavietei, todėl J. Žemaitis jame gyveno kaip eilinis partizanas: kentė drėgmę ir šaltį, gėrė vandenį iš bunkeryje įrengto šulinėlio, valgė prasčiausią mais­tą.

Tačiau kaip tik čia J. Že­maitį ištiko nelaimė: 1951 m. gruodžio 4-ąją jis patyrė insultą ir buvo paralyžiuotas – nevaldė kairės rankos ir kojos. Drėgname bunkeryje be jokios medicininės pagalbos vilties netekęs partizanų vadas išgyveno iki pat pavasario. Tik balandį jo adjutantas Juozas Palubeckas-Simas į bunkerį atvedė jurbarkietę medicinos seserį Marytę Žiliūtę-Eglutę. Po neilgo gydymo J. Žemaitis pradėjo taisytis ir atkūrė ryšius su partizanų būrių vadais. 

J. Žemaitis, ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, kovojančios Lietuvos Prezidentu iš viso buvo 4 metus ir 3 mėnesius – beveik tiek, kiek laiko dabar trunka šalies vadovo kadencija.

„J. Žemaitis-Vytautas buvo jauniausias Lietuvos Prezi­den­­­tas: kai pradėjo vadovauti Lie­tuvos laisvės kovų sąjūdžiui, jam nebuvo nė 40 metų. Da­­bar šalies vadovu jis negalėtų tapti, o tada niekam nekėlė abejonių artilerijos kapitono autoritetas, jo ori laikysena, inteligencija, kalbų mo­­­kėjimas, gebėjimas aukotis. Tą autoritetą jis panaudojo noro vadovauti ir ambicijų supriešintiems partizanams suvieny­ti“, – tvirtina dr. V. Vaitkevičius.

Stiprybė – vienybėje

Lietuvos gyventojų genoci­do ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų prog­ramos skyriaus vyriausiasis specialistas dr. Darius Juodis teigia, jog J. Že­maičio biografija nebūtų išskirtinė, jei 1944–1949 m. jis nebūtų prisijungęs prie partizaninio judėji­mo. Pa­sak istoriko, svarbu tai, kad, ta­pęs karininku, J. Že­maitis nesutiko tar­nauti naciams ir net buvo patekęs į belaisvių stovyklą. Iš­vaduoti iš ten padėjo pažįstami karininkai. 

1945-ųjų kovą pri­­ėmęs priesaiką, J. Že­maitis ta­po vienu iš nedaugelio Lie­tu­vos karinin­kų, įsijungusių į Lietuvos lais­vės kovas. For­muojant Že­mai­tijos rinktinę, jis tapo štabo viršininku ir dalyvavo devyniose kautynėse. Svarbiausios vyko Virtukų ir Py­ra­gių miškuose. 

„Bet minime J. Že­maitį daugiausia dėl to, jog, pasiūlęs bend­ražygiams vienijimosi idėją, jis tapo vyriausiuoju par­­­ti­zanų vadu. Žmogus, kuris neturėjo jokios pogrindinės veik­los patirties, toliaregiškai nusprendė, kad neužtenka kurti vieną centrą, reikia bent trijų, jog, vieną likvidavus, veiklą būtų galima koordinuoti iš kitos vietos. Tai buvo labai svarbus strateginis sprendimas“, – Karo akademijos kursantams ir jauniesiems šauliams Šim­kai­čių miške surengtoje istorijos pamokoje aiškino dr. D. Juo­dis. 

Pasak istoriko, J. Žemaičio-Vytauto partizanų vienijimo veikla rezultatų pradėjo duoti jau 1948 m. Spalio mėnesį prie Šiaulių jis susitiko su Šiaurės Rytų Lietuvos parti­zanų būrių vadais. O pačiu svarbiausiu įvykiu tapo 1949 m. Radviliškio rajone, Mi­nai­čiuo­se, pasirašyta Va­sario 16-osios deklaracija ir įkurtas Lie­tuvos laisvės kovos sąjūdis. 

„Ryšiai su partizanų apygar­domis nebuvo pastovūs, dažnai nutrūkdavo, bet J. Že­mai­tis kovojo iš paskutiniųjų, apsistodamas vis kitoje vietoje. Dideliu J. Žemaičio nuopelnu galima laikyti faktą, jog 1951 m. pabaigoje Lietuvoje veikė net šešios partizanų apygardos, jas sudarė dešimt rinktinių ir 120 partizanų būrių. Jie vienijo beveik 1000 partizanų. Net ir pogrindžio sąlygomis partizanų Prezidentas leisdavosi į diskusijas, įsiklau­sydavo į kitų nuomonę – vi­si vadai jį vertino už demokratišku­mą“, – tikina dr. D. Juodis.

Tikėjo kovos prasme

Paskutiniu parti­zanų Prezi­den­to J. Žemaičio-Vytau­to prieg­lobsčiu Šim­kaičių miške tapo J. Palubecko-Simo įreng­tas bun­keris. Kartu su J. Že­maičiu ja­me žiemojo ir Simo sesuo Ele­na Palubeckaitė-Liu­das, ir medicinos seselė M. Žiliūtė-Eg­lutė. Nors bunkeris buvo nedidelis, tačiau toli nuo pašalinių akių ir gerai apsaugotoje vietoje.  

1953 m. partizaninis judė­ji­mas jau silpo. Per grandinę, o grandinės, pasak dr. D. Juo­­džio, pogrindžiui buvo pats pavojingiausias dalykas, saugumo naudojamas partizanams susekti, į nelaisvę pateko J. Že­maičio-Vytauto adjutan­tas J. Pa­lubeckas-Simas. Istoriniai duo­menys rodo, kad jis šešias dienas kentė saugumiečių kankinimus ir tik tada, kai buvo įsitikinęs, jog partizanų vadas bus perėjęs į kitą vietą, sutiko parodyti vadavietę. 

„Tie, kurie nebuvo tardomi sovietų saugumo, neturi jokios moralinės teisės vadinti jį išdaviku. J. Žemaitį suėmė į bunkerį įmetus granatą su migdomuoju užtaisu. Sovietai tikėjosi iš to turėti naudos, nes, ištraukę iš bunkerio partizanų vadą su padėjėjomis, viską vėl užmaskavo, manydami, kad jis pritrauks kitus ginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Bet nė vienas į nelaisvę patekęs šio bunkerio gyventojas su saugumu nebendradarbiavo. Net sovietinis teismas parodė, kad kitų partizanų jie neišdavė. Visi keturi teisme pareiškė neišsižadantys savo įsitikini­mų“, – Šimkaičių miške jaunimui pasakojo dr. D. Juodis.

1956 m. Maskvoje vykusiame sovietinių okupantų teisme partizanų vadas J. Že­­­maitis-Vytautas, žinodamas, jog bus sušaudytas, pasakė tai, ką dabar kartojame kaip Prezidento priesaiką: „Kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Bet aš vis tiek laikau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“. 

Atranda daugiau bunkerių

Archyvuose radęs 1938 m., Prancūzijoje studijuojant karo mokslus, rašytą J. Že­mai­čio laišką, Lietuvos gyven­tojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų prog­ramos skyriaus vyriausiasis specialistas dr. D. Juodis sakė susidaręs nuomonę, kad jaunystėje J. Žemaitis buvo žmogus, pilnas gyvybės ir ryžto, puoselėjo daugybę ateities planų. Europoje tvenkiantis karo debesims, jis svajojo ir kū­rė planus, kaip gyvens Lie­tu­voje.

Tačiau vos per keletą metų jo gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė – 1945-aisiais, pasak dr. D. Juodžio, J. Žemaitis jau buvo visiškai kitas žmogus. Nors jam dar nebuvo 40-ies, jauniems partizanams, dvi­de­šimt­mečiams, vadas atrodė vi­siškas senis – toks buvo ir jo slapyvardis. 

„Žmogų išvargino gyvenimas be šeimos, viską nustelbiantis pareigos jausmas. Sie­kiant aukščiausių tautos vertybių, paaukota asmeninė gerovė ir turtas“, – su jaunimu mintimis dalijosi dr. D. Juodis. 

Šimkaičių miškuose vykstančios pamokos jaunimui tampa gyvąja istorija. Kartu su archeologu V. Vaitkevičumi grandine šukuodami mišką, pernai jaunieji šauliai aptiko dar vieną vietą, kurioje galėjo būti partizanų buveinė. Archeologas spėjo, jog maždaug už 800 met­rų nuo vadavietės esanti 20 kv. m stačiakampė įduba yra buvusios žeminės liekanos – matyti išlikę pylimėliai ir keletas suremtų sienojų. 

„Yra didelė tikimybė, kad būtent šiame bunkeryje 1949 m. Kūčias šventė į parti­za­nų va­dų susirinkimą Mi­nai­­čiuo­se žygiavęs Adolfas Ra­ma­naus­kas-Vanagas“, – mano V. Vait­ke­­vi­čius.  

Archyvuose išlikę duomenys rodo, jog miške, kur pas­kutines dienas praleido kovojančios Lietuvos Prezidentas J. Žemaitis-Vytautas, turėtų bū­ti penki partizanų bunkeriai. Kol kas žinomi tik trys. Jų paieškos, pasak archeologo, suteikia labai daug naujų žinių partizanų kovų tyrinėtojams. 

Archeologo manymu, netoli vadavietės turėtų būti pas­lėpti ir J. Žemaičio-Vytauto archyvai, kurių galėjo būti net dešimt. Juose turėtų būti ir partizanų vado rašyti dienoraščiai, laiškai, nuotraukos.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir archyvo nuotr.