Gyvenime išlieka viltis, tikėjimas ir meilė

Didkiemiškė Alvyra Navardauskienė nesutinka, jog nugyventi 95-erius metus yra daug. Juo labiau, kad gyvenimas, anot senolės, buvo visoks: ir geras, ir blo­gas, ir net labai blogas.

„Bet kol gyva, aš džiaugiuosi“, – sako Alvyra, švenčianti gražų jubiliejų savo gimtuosiuose, bet ne vieninteliuose namuose – gyvenimas jų šeimai, kaip ir nemažai daliai lietuvių, pateikė skaudžių išbandymų.

Augo Alvyra Stankutė tarp trijų brolių darbščioje, tvarkingoje, nagingoje šeimoje. Tėvas buvo puikus medžio meist­ras, to išmokė ir savo sūnus. Mama – audėja, mezgė­ja, siuvėja – savo amatus perdavė dukrai. Šeima turėjo septyniolika hektarų žemės, ūkyje buvo kalvė, kuliamoji, arklių bei kitokių gyvulių, namuose tarškėjo siuvamoji, pokšėjo audimo staklės.

„Pavydas graužė žmones – kažkam nepatiko, kad pasiturinčiai gyvename. O buvo laikas, kai bet kas galėjo įskųsti, ir žmones išveždavo... Jau­tėme, kad taip gali būti ir mums. Sykį sėdžiu prie siuvamosios mašinos, ir ateina toks „stribitelis“. Sako, esi daili mergina, tekėk už manęs, gal išliksi. O taip gali išvežti... Kur aš tekėsiu... Bet tai jau buvo įspėjimas. Nesislapstėme. Vie­ną 1950-ųjų naktį ir atvažiavo. Lie­pė iki ryto susiruošti. Tu­rėjome penkis bekoniu­kus, vienas buvo riebesnis, numatytas rudenį pjauti. Prašome, jog leistų pasiskersti. Pasakė, kad esame privalgę mėsų, užteks. Didįjį meitėlį taip ir palikome, tik tuos mažiukus leido padurti ir pasiimti. Pamatė kaimynai, kad mums jau viskas, išveža, atbėgo nešini duonos kepalą, bet ir tą uždraudė imti. Pa­si­ėmiau siuvamąją mašiną, saugojau kaip savo akį – iki pat Krasnojarsko kartu nu­­keliavo. Daug ji mums pagelbėjo: šeimyną apsiūdavau, visus vietinius ruselius. Jie tokių dalykų nė matę nebuvo. Pačiam kolūkio pirmininkui kelnes siuvau. O audinys – satino, penki metrai, sako, susiūk kaip nors, kad apsivilkti galėčiau. Be mamos pamokymų, siuvimo buvau mokiusis Tauragėje, net odinius paltus siuvau. Galėjau ir į mokslą išeiti, bet reikėjo važiuoti į Tauragę, nes Šilalėje tada nieko nebuvo. Taip ir likau“, – atgyja senolės prisiminimai.

Atsidūrus tremties vietoje, mena Al­vyra, nuvedė juos į tokią bib­lioteką – tuščia patalpa, jokios lovos, kaip nori, taip ir būk. Tėvukas su broliais iš kažkur gavo medinių dėžių, ant jų paklojo nukirstų beržų. Alvyra su mama pasiuvo čiužinius, prikimšo šiaudų – toks buvo patalas.

Vietinės rusės jau gal pirmąjį vakarą atėjusios žvalgėsi, stebėjosi: tai gal netikintys esat, kad pas jus Marijos paveikslo nėra... Geros moterys rusės, sako Alvyra, nuoširdžios. Viską jos ten dirbdavo, vyrai – tik šnapsui maukti... Jei būtų ji ten ištekėjusi už kokio vietinio, ir jai kailį, kaip kitoms, būtų tarkavęs – išgėrę savo moteris jie labai skriausdavo. Su jų agresyvumu Al­vyra susidūrė, sumaniusi pa-

­sižvalgyti šokiuose, mat trem­tin vežama buvo jau dvidešimt penkerių. Kai atsisakė šokti su girtu, galvojo, kad tas ją į miltus sutrins – toks buvo įtūžis. Gerai, jog kiti bernai jį sudraudė ir laukan ištempė. Anot Alvyros, vyrai ten retai blaivūs būdavo – jiems tik „guliankos“. Ir išvis, mena senolė, keisti rusų kaimiečių papročiai. Papjauna būdavo paršioką, pridaro „pelmenių“, visas kaimas sueina ir neišsiskirsto, kol visko nesuvalgo ir neišgeria. Paskui kitas savąjį skerdžia – balius pas jį. Taip ir eina per kaimą. O savo nieko valgyt nebeturi... Tokie įpročiai darbštiems, taupiems lietuviams atrodė nenormalūs ir nepriimtini. 

Dirbo tremtinių šeima kolūkyje. Vietiniai grei­tai įvertino jų darbš­tumą, nagingas rankas, nes meistrų reikėjo visur. Aps­kritai, sako Alvyra, lie­tu­viai vietinius gyventojus išmokė tvarkos, švaros, pa­do­raus gyvenimo. Ir ne tik. Mi­rus žmogui, rusai prašydavo Al­vy­ros tėvą sukalti karstą, laikydavo mirusįjį pašarvotą ir norėdavo, kad lietuvės moterys pagiedotų. Matyt, patiko rusams tokia mūsų tradicija ir giesmės. Nors savo mirusiesiems deramos pagarbos nerodė. Alvyra prisimena, kaip šiurpas ją nukrėtė, kai pamatė karves su vainikais ant ra­gų – pasirodo, ten, kur laidodavo žmones, buvo leidžiama ganytis palaidiems gyvuliams.

Darbšti šeima netruko užsitarnauti pagarbą ir įvertinimą. Ir kai po Stalino mirties atsirado viltis grįžti į Lietuvą, Stankų šeimyną išleido vos ne paskutinę – komendantas tėvą vis kvietė į centrą ir ragino pasilikti, leido rinktis bet kokią norimą vietą. Sakė, visi jus Lietuvoje tik pirštais badys... Bet norėjosi atgal, į savo kraštą, į savo namus. O „ciocia Katia“, kaip ją ten vadindavo, pasisiūlė išburti Alvyrai iš delno: kas gi ten tavęs laukia, kad taip veržiesi. Pažiūrėjo ir sako: tikrai laukia... Taip 1958-ųjų pavasarį šeima išsilaipino Tauragės geležinkelio stotyje, iš kur prieš aštuonerius metus buvo išvežta.

O grįžusių išties niekas nelaukė. Namai – nacionalizuoti, juose apgyvendintos penkios šeimos. Priglaudė giminės. Pamažu, po vieną kambarėlį, šeima namus atgavo. Bet nuniokotus. Pagalvokite, piktinasi Al­vyra, kaip gyveno! Jeigu na­mo stogas kiauras – reikia jį lopyti, o ne kabinti palubėje katilą, kad vanduo vaikui ant galvos nebėgtų.

Alvyros mamos, grįžus gimti­nėn, laukė pirmas darbas – nusilenkti kryžiui. Ji buvo labai tikinti moteris. Didkiemio bažnyčioje, pasak senolės, ir dabar tebėra jos siūtos ir siuvinėtos vėliavos, staltiesės, kamžos.

Gimtinėje Alvyros tikrai laukė. Aleksandras. Pažįstami jie­du buvo iš jaunystės. Bet iki tremties keliais metais jaunesnis vai­ki­nas merginai nesipiršo. Ma­tyt, dar ne laikas buvo. Pra­bėgus metams, jiedu susi­tuo­kė. Aleksandras dirbo Pag­ra­mančio girininkijos miško kirtėjų brigadoje, Alvy­ra – dau­giausia po namus, nes augo du sūnūs ir dvi dukros. 

Kone trisdešimt metų verslaujanti dukra Rasa, einanti močiutės ir mamos pėdomis – yra siuvėja, turinti savo siuvimo įmonę Pagramantyje, sako, jog buvo gera augti, nes tėvelis uždirbo užtektinai pinigų šeimai, mama rūpinosi vaikais, apylinkėse garsėjo kaip gera siuvėja, tad jiems netrūko nieko. Sūnūs Antanas ir Aleksandras gyvena Tau­ra­gėje, vienas iš jų, kaip ir tėvas, dirba miškų ūkyje, kitas užsiima automobilių remon­tu. Gaila, anot Rasos, kad jauniausiai iš jų, seseriai Sabinai, buvo lemta pasiligoti, bet nė vienas sa­vo likimo nežinome. 

Jau 30 metų, kai Alvyra Anapi­lin išlydėjo savo vyrą. Paklausta apie anūkus ir proanūkius, Avyra gūžteli pe­čiais ir atsigręžia į duk­rą – kiek? Rasa skaičiuoja: trys+du+du+du+du – vienuolika. Pro­anūkių daugiau: keturi+trys+du+du+vienas+du – keturiolika!

Rodos, tai bene ir visi svarbiausi faktai iš garbaus amžiaus senolės gyvenimo. Bet tikrai ne! Nes ji – praėjusio šimt­mečio aidas. Aidas tų laikų, kai lietuviai didžiavosi sa­vo tauta, tikėjimu, papročiais – visu tuo, kas iš mūsų ilgus metus buvo išguita ir ką dabar privalome atkurti bei puoselėti iš naujo.

Ir aidas savotiško romantiz­mo, ne vien darbštumo. Tai apie rankdarbius: virš lovos galvūgalio kabo takelis su išsiuvinėtais maldos „Sveika, Ma­rija“ žodžiais, nėriniais papuošta indauja virtuvėje, paklotai, už­tiesalai. Močiutės vilkimas ner­tas sarafanas... Ste­bėtina, kaip sunkiai dirbančioms kaimo mo­terims, merginoms užtekdavo laiko užsiimti visais tais mūsų papildomais darbais? Tačiau es­mė turbūt slypi giliau, pra­ėjusių amžių tradicijose: privalu mokėti viską! Alvyrai, ma­tyt, tuo labiau, nes ji kilusi iš garsios bajorų Lechavičių giminės, tai­gi – ir pati bajorė. Šią kilmę įrodo 2007 m. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos išduotas Bajorystės pripažinimo aktas.

Alvyra guodžiasi, kad jai pa­svaigsta galvą, truputį neprigirdi, o gydytojo išrašyti vaistai kažkodėl nepadeda. Ta­čiau ji, 95-erių senolė, be aki­nių skaito „Tremtinį“, kuriame ieško jos likimo istorijų, o galbūt ir kokių atgarsių iš savo tremties vietos. „Šilalės artojuje“ randa rajono naujienas. Ir be akinių neria vąšeliu. Šiuo metu – kostiumėlį: sijonas jau gatavas, reikia tik liemenę užbaigti. Kruopš­čiai, atidžiai: paskubinta su nėriniu nusifoto­gra­fuoti, duk­rai tarsteli: „Palauk, aš čia klaidą pakavojau“. Su­prask, raštą truputėlį suklydo.

Žiūri televizorių, klauso žinių, domisi, kas dedasi Lie­tu­voje.

„Labai gerbiu Prezidentę Da­­lią Grybauskaitę. Ji nepripažino jokių pažinčių, nerodė simpatijų, viską darė tiesiai ir teisingai. Dabartinis Prezidentas truputį lėtas...

Ir Sausio 13-ąją prisimenu. Baisu buvo, kiek žmonių galvas, padėjo. Ir Medininkuose... O tai juk mūsų Lietuvos istorija“, – reikšmingai linguoja galvą senolė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.