Vieno miesto istorija: Londonas

Vakarėja. Man, tikrai lietuvei – ir tikrai kaimietei – išgir­dus šį žodį, akys užsi­pil­do švelniomis, pro rūką pra­skies­to­mis pilkš­va, melsva, gelsva, žalsva spalvomis, o au­syse ima groti iš tiesų negirdima, to­dėl ir neužrašoma rami muzika, savo skam­be­siu kūną nuliejanti neapsakoma ramybe. 

Prieš savaitę keletą vakarų pasitikau didžiausiame Eu­ropos Sąjungos mieste-megapolyje Londone. Nors ir prieš tai esu aplankiusi nemažai keliolika kartų už Lie­tuvos miestus didesnių miestų ir Londo­ne lankiausi ne pirmą kartą, tik šįkart mano lietuviams būdingą gė­dijimąsi savo kai­mietiškumu pakeitė pasididžiavimas, džiaugsmas ir palaima – esu iš kaimo!

Tam, kad pajausčiau vakaro atnešamą lengvumą, kurį galima patirti ir mūsų mažytėje sostinėje, tą supratimą man dovanojusį vakarą išėjau pasivaikščioti palei Londoną į dvi puses skiriančią upę Temzę. Centrinėje miesto dalyje prie jos išsirikiavę ir populia­riausi turistiniai objektai – Tau­erio tiltas, Didysis Benas, Par­la­mento rūmai, Šv. Pauliaus Katedra, Londono akis ir dar daugybė daugybė… Eidama šaligatviu pro centro pakraščiuose esančius greičiausiai pasiturinčių vietinių namus, spardžiau lapus, kurie ten dar visai rudeniškai šviežūs. Tarp la­pų krūvos pastebėjau kaštoną. Kiek kitoks, nei lietuviškas, truputį ma­­žesnis, o spyg­­liai – ilges­ni. Puikios radybos! Tik įsivaiz­duokite, palto kiše­nėje da­bar turiu truputėlį Lon­dono. 

„Vakarėja“, – žygiuodama gal dešimtą kilometrą, ištariau pa­tyliukais pati sau. Tik šįkart tas žodis verdančiame kalbų, spalvų, amžių, veidų katile nu­skambėjo visai nenatūraliai. Vi­duriuose vietoj ramybės trankėsi gatvės atlikėjų garsiai užleista klubinė muzika, o akyse liko žibėti dirbtinės, ryškios parduotuvių ir kioskelių lemputės, nuo kurių gana dažnai dėmesį atitraukia pralekiančių greitosios pagalbos ar policijos automobilių švyturėliai bei jų sirenos. Britiškųjų pagalbos tar­nybų kauksmas – toks šaižus, kad ima suktis galva ir atrodo, jog pačiam ta pagalba praverstų.

Vakarėja, bet garsų ir šviesų karuselės užčiauptos mano juslės nėmaž to nejunta. Pasiekusi centrinės dalies epicentrą – Londono akį, nuspren­džiau iš kaip pati upė srūvančios minios pasitraukti ir prisišlieti prie Temzės turėklų. Visa miesto šurmulio beprotybė liko už nugaros. Kuriam laikui įsistebeilijau į vieną upės plotelį, kur iš ir į vandenį vis nardo žuvėdros. Pagaliau galiu žiūrėti ir matyti. Tie nardantys paukščiai – visai ne žu­vėdros, gal greičiau kokia britiška ančių atmaina. Galiu klau­sytis ir išgirsti. Kildami virš van­dens, tie paukščiai, lyg sutarę, sukranksi. Mano juslės sugrįžta man, todėl galiu justi – iš tiesų vakarėja.

Mano kaimietišką vakarinę meditaciją nutraukė priėjęs apie kelią paklausti vaikinas. Padė­ti negaliu, nes nesu vietinė. Taip, tik lankausi. Esu iš Lietuvos. Taip, visai patinka Londonas, tik čia visko tiek beprotiškai daug, jog kartais apima baimė, ar nepamiršiu kvėpuoti, ar pro akis nepraleisiu krentančio spal­voto rudens lapo, ar išgirsiu, kaip groja vakarėjančio pasau­lio muzika. „O ar Lietuvoje gy­veni dideliame mieste?“ – klau­sia. Gyvenu Vilniuje, mūsų šalies sostinėje. „Tai ką, tikriausiai ten irgi bent 3–4 milijonai žmonių gyvena?“ Vienas į kitą žiūrime nustebę – jam sun­ku patikėti, kad visoje šalyje gyventojų skaičius gali bū­ti mažesnis nei trys milijonai, o man sunku suprasti, kaip žmonės užauga ir gyvena nuo­lat užimtomis juslėmis, kurios priverstos nuolat būti įtemptos, ir todėl praleidžia kai ką labai svarbaus.

Atsisukame į gatvės pusę ir toliau kalbėdami apie Londoną stebime, atrodo, vis pilnėjančią gatvę. Įsivaizduoju, jog tas pats vyksta ir kituose dideliuose miestuose, gal vieno­je ar dviejose Vilniaus gatvėse: kuo garsesnė muzika, kad poilsiautojams nereiktų girdėti savo pilkų minčių, kuo daugiau veiksmo, kad nereiktų veikti patiems, kuo aitresnių kvapų, nes uoslės nuo daugybės jau ima atbukti. Kišenėje užčiuopiu kaštoną ir, atrodo, tame verdančiame visa ko kati­le trumpam pavirstu gigante. Savo milžino rankomis uždengiu visas dirbtines šviesas ir garsiau, nei visų pagalbos automobilių sirenos ir gatvės atlikėjų tranki muzika kartu sudėjus, srūvančiai miniai savo monstrišku balsu ištariu: „Bet pažiūrėkite – juk vakarėja“.

„Sakei kažką? Garsiau kalbėk, per triukšmą nesigirdi“, – perklausia mano naujas pažįstamas.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr. 

Atnaujinta Penktadienis, 07 vasario 2020 08:47