Kaip rasti bendrą kalbą skirtingų kartų žmonėms?

Trimetį berniuką tėvas vos spėjo išgelbėti bešokantį pro trečio aukšto langą. „Bet aš juk – transformeris, turiu tris gyvybes“, - atšovė jam pyplys. Aštuoniasdešimtmetė jo promočiutė, spintos antresolėse tvarkingai susidėjusi sau įkapes, net nenutuokia, nei kas tas transformeris, nei ką su juo reikia daryti. O iš kur ji gali žinoti: juk gimė ir augo jiedu skirtingu laikotarpiu. Lygiai tas pats – ir su tuo trimečiu ar jo tėvu. Jiems sunku suvokti, kaip galima savo mirčiai ruoštis iš anksto.

Apie tai, kuo ypatingos atskiros žmonių kartos ir kaip joms rasti bendrą kalbą, Šilalės visuomenės sveikatos biuro surengtoje paskaitoje pasakojo dėstytoja, švietimo ir verslo konsultantė, asmeninio augimo trenerė Lidija LAURINČIUKIENĖ.

„Kaip susikalbėti skirtingų kartų žmonėms? Kažkodėl anksčiau toks klausimas nekildavo. Vyresnių kartų žmonės trenkdavo kumščiu į stalą ir sakydavo: „Vaikeli, turi taip daryti“. Ir vaikas, sukandęs dantis, darydavo. Užaugęs jis lygiai taip pat savo atžalai šaukdavo: „Taip reik daryt“. Vaikas klausdavo: „Kodėl?“ „To­dėl, kad mano senelis taip da­rydavo“, - atsakydavo tėvas.

O dabar staiga kažkas atsitiko. XXI amžiaus pradžioje kažkas ėmė ir šią stygą nupjovė. Mes suvokėme, jog su šiandieniniu vaiku nebegalime susikalbėti sena kalba.

Sykį penkerių metų kaimynų mergaitė manęs paklausė: „Teta Lidija, ką reiškia rytoj?“ Atsakiau:  atsigulsi, permiegosi, pabusi ir bus rytoj. O ji sako: „Atsigulu, permiegu, pabundu ir vėl – šiandien“. Ir tuomet aš suvokiau, kad mano dukra, kuriai dabar trisdešimt, kadaise tokių klausimų neuždavinėjo“, - sakė L. Lau­rinčiukienė ir pradėjo pasakojimą apie atskiras žmonių kartas. O susiduriame su šešių kartų atstovais.

Laimėtojai (gim. 1901-1924 m.)

Nors žmonių, nugyvenusių tokį ilgą gyvenimą, nebėra itin daug, pasak lektorės, jų karta yra labai ypatinga. Tai – optimistų ir inteligentų karta. Nepaisant to, jog jie gimė karų bei revoliucijų verpete, užaugo kęsdami nepriteklių ir sunkmetį, subrendo darbštuoliais, niekuomet nedejuojančiais. Pagrindinės jų vertybės yra tikėjimas, meilė, viltis, solidarumas, pagarba taisyklėms ir įstatymams, tvarka, drausmė, pastovumas bei nuomonės tvirtumas. Šie žmonės moka vertinti daiktus ir dėl to jaunesniesiems gali atrodyti pernelyg sentimentalūs ar taupūs. Pavyzdžiui, jiems nekyla ranka išmesti prieš keliasdešimt metų siūto palto, nes anuomet tai kainavo didelius pinigus, o ir tokio audinio buvo sunku gauti... Tai – kovotojų ir darbščių žmonių karta. Jie, net ištremti į Sibirą, sugebėdavo iš nieko susikurti sau gerbūvį ir netgi vietinius gyventojus išmokė auginti daržoves, išsišluoti kiemus, susitvarkyti kapines.

Tylieji (gim. 1925-1942 m.)

Šiuo laikotarpiu gimė daugumos mūsų tėvai ar seneliai. Tai labiausiai į saugumą orientuota karta, kuriai didžiausia vertybė – šeima ir giminė. Šios kartos atstovai gimdė daug vaikų, o giminių „baliai“ visuomet turėdavo būti dideli ir sotūs. Be to, „tylieji“ pasižymi orumu, kantrybe, taupumu, lojalumu valdžiai. Tačiau nėra tokie optimistai, kokie buvo jų protėviai.

„Tai – žmonės, turintys tvirtus įsitikinimus. Ar daug pažįstate šios kartos žmonių, pritariančių palaikų kremavimui? Jų rūsiai ir šaldytuvai privalo būti pilni „juodai dienai“. Nesvarbu, jog patys jau nebeturi sveikatos nei nuimti derlių, nei jį sudoroti...

„Kai mano anyta šventė savo 80-metį, „balius“ turė­jo būti toks, „kad ant stalo bū­tų daug“. Rytojaus dieną, aiš­ku, pusę maisto reikėjo išmesti. Pasakiau jai, kad gal geriau daryti, jog būtų skanu, o ne daug, bet ji atšovė: „Manęs jau niekas nebeperauklės“.

Jau virš 30 metų gyvenu su savo anyta ir bendrauju su šio amžiaus žmonėmis. Jie daug ko mane išmoko. Žinote, ko jiems trūksta labiausiai? Ogi mūsų dėmesio: jie turi daug laisvo laiko, bet ne visada su kuo pasikalbėti“, - sakė L. Lau­rin­čiukienė.

Anot lektorės, šios kartos žmonės su baime žiūri į technologinę pažangą: kompiuterius, telefonus.

Kūdikių bumeriai (gim. 1943-1960 m.)

„Šiai kartai priklausau ir aš. Kodėl esame kūdikių bumeriai? Nes po karo mūsų prigimdė tiek, kad mūsų vaikai ilgai ir nuobodžiai lauks, kol išmirsime“, - juokavo Lidija.

Tie, kam šiandien virš 55-erių, pasižymi ypatingai dideliu atsidavimu darbui. Jie - ne tik darboholikai, nemokantys pasakyti „ne“, bet ir ištikimi savo darbdaviui. Daugelis jų savo darbovietėse triūsia po keliasdešimt metų ir nors kartais nėra patenkinti nei darbo kokybe, nei užmokesčiu ar kolektyvu, kenčia, nes mano, kad nieko daugiau nesugeba arba kitur gali nepritapti. 

Negana to, jie bijo klysti, jaučia kaltę net ir dėl to, dėl ko nėra kalti, neriasi iš kailio, jog visiems būtų gerai. Jie nemėgsta skolintis pinigų ir viską stengiasi susikurti savo rankomis. Be to, jaučia atsakomybę už dar ant kojų nepastatytus vaikus: mano privalantys iškelti vestuves, nupirkti butą, automobilį, sumokėti už mokslus.

Pasak L. Laurinčiukienės, šiuo laikotarpiu gimusius žmo­­nes galima suskirstyti į dar dvi dalis. Vieni iš jų yra absoliučiai nusivylę gyvenimu, nes taip ir nesugebėjo adaptuotis po didžiųjų ekonominių, psichologinių bei politinių permainų. Jie kritikuoja, burba, yra nepatenkinti ir nuskriausti. Kita dalis kūdikių bumerių visgi įstengė prisitaikyti: pakeitė profesiją ar susirado kitą veik­los sritį.

Lektorės teigimu, tai yra karta, kuri paskutinė slaugys ir karšins savo tėvus – ateinančios juos jau linkusios atiduoti į valdiškus namus.

X karta (gim. 1961-1981 m.)

Po 1961-ųjų gimę žmonės jau yra daug laisvesni, savarankiškesni ir imlesni. Jiems rūpi žinių bei kompetencijos siekimas, prasminga karjera. Jie nebijo iššūkių ir yra nusiteikę mokytis visą gyvenimą. Daugelio mąstymas - nestandartinis. X kartos atstovai labai kūrybingi, pasitikintys sa­vimi, pragmatiški, tačiau visada mano esantys teisūs, yra perfekcionistai ir racionalūs žmonės. Tai - veiklus visuomenės branduolys.

Pasak lektorės, X‘ai dar kitaip vadinami klajokliais, nes, po sovietų sąjungos žlugimo atsivėrus galimybėms, didžioji dauguma jų išsibarstė po platųjį pasaulį.

„Jei Lietuvoje jie neranda maišo pinigų, dumia į užsienį. Dalis pamažu jau grįžta, bet tik su pilnais „kapšais“, kad Lietuvoje galėtų gyventi pilnavertiškai “, - apibūdino Lidija.

Pasak lektorės, jie vertina laiką ir pinigus, mėgsta smagų bei įdomų gyvenimą. Šios kartos žmonės aktyviai domisi ir politiniu bei socialiniu gyvenimu.

Y karta (gim. 1982-2004 m.)

Tai šiandieninis mūsų jaunimas nuo 12-os iki 34-erių metų. Jis jau vertina kitokį maistą, muziką, jiems svarbu geri ir brangūs daiktai bei virtualus bendravimas. Y‘kai – vartotojų karta. Dauguma jų užaugo jau visiškoje materia­linėje pilnatvėje bei gerai kom­piuterizuotoje aplinkoje, to­dėl tiek išmanumas, tiek ki­ti madingi daiktai jiems yra būtini. Jaunimas nori visko daug, brangiai bei „čia ir darbar“. Kodėl šiandien jauni žmonės taip mėgsta imti paskolas, greituosius kreditus? Nes rezultato nori šiuo momentu, ir, priešingai nei jų tėvai, nėra pasiruošę kantriai taupyti keliolika metų. Jiems tai atrodo nesuvokiamai daug.

Anot L. Laurinčiukienės, jau­nimui svarbu geri prekių ženklai, greitas bei skanus maistas. Tačiau vadinti jų dykaduoniais ar lengvo gyvenimo ieškotojais nereikia:

„Kai mes studijavome, tėvai mus visiškai išlaikė. O dabar į mano paskaitas susirenka studentai, sau užsidirbantys nuo 16 metų. Kiti ateina miegoję po tris valandas arba tiesiai iš naktinių pamainų, nes nori būti nepriklausomi. Jie nėra tinginiai, tačiau turi daugiau pagundų, kur leisti pinigus“.

Tokie žmonės, pasak lektorės, mėgsta laisvę, yra pernelyg dideli individualistai, kad nemielame darbe gaištų jiems taip brangų laiką. Dauguma šiandieninio jaunimo nebijo keisti darbo, nes jiems reikia didelės algos, nenori būti suvaržyti, įsprausti į rėmus.

„Vienas mano studentas jau pirmosiomis dienomis metė darbą, nes „nepatiko viršininko snukis“. Kai paklausiau, ar bent atsiėmė uždirbtus pinigus, atšovė: tegul paspringsta“, - konkrečių pavyzdžių pateikė dėstytoja.

Ši karta priklausoma nuo socialinių tinklų, asmenukių darymo ir labai trokšta dėmesio. Paradoksalu: nors virtualioje erdvėje jaučiasi socialiai aktyvūs ir turi šimtus ar net tūkstančius draugų, realybėje dažnai yra kompleksuoti, užsidarę ir nemoka užmegzti ryšio su žmonėmis.

Z karta (gim. 2005 m. ir gimsiantys iki 2023 m.)

Ji auga statyti mūsų tolimesnės visuomenės pagrindų. Tai daugiausiai galimybių nuo pat gimimo turinti karta. Nors dauguma Z laikotarpio atstovų - dar maži vaikai, apie juos jau galima daug ką pasakyti. Ar jie protingesni? Kvailesni? Ne, jie tiesiog kitokie.

Šie vaikai gimė jau visiškai kompiuterizuotoje aplinkoje ir puikiai sugeba ja naudotis. Žinoma, galbūt kartais tuo piktnaudžiauja. Kai kurie iš šiandieninių vaikų taip įsijaučia į virtualų pasaulį, kad sunkiai geba jį atskirti nuo realybės. Jau minėtas pavyzdys su pro langą iššokti bandžiusiu trimečiu – jis manė esąs transformeris.

„Visi berniukai yra transformeriai ir spidermen‘ai, o mergaitės - princesės, Mašenkos bei grožio karalienės. Šiandien vos pusantrų metukų mažylis jau sugeba naudotis išmaniaisiais, planšetėmis, kompiuteriais. Net dreba, kai juos pamato“, - sakė lektorė.

Šios kartos vaikai yra gabūs ir smalsūs, tačiau turi vieną didelę bėdą – nesugeba ilgai išlaikyti dėmesio. Jie judrūs ir dinamiški, bet suvaldyti mintis ir dėmesingumą sekasi sunkiai, todėl tėvams, mokytojams bei darželio auklėtojoms tokie vaikai yra tikras iššūkis.

Dar viena savybė, anot L. Lau­rinčiukienės, kuria pasižymi dabartiniai mažiausieji – perdėtas pasitikėjimas savimi. Jie galvoja, kad daug ką mo­ka geriau už kitus, yra unikalūs ir nekenčia vadovavimo. Jie – nepaklusnūs. Be to, dauguma vaikų yra psichologiškai pažeidžiami ir silpni fiziškai. Apie 40 procentų 1-4 klasių mokinių turi rimtų sveikatos problemų.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.