Asmeninėje bibliotekoje - neįkainojami kultūros lobiai

Šilalės rajone tikriausiai nerastume žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs ar nepažintų tautodailininkų Vaidilutės Jončaitės ir Klemenso Lovčiko. O peržengus svetingų jų namų slenkstį, į akis pirmiausia krinta knygų gausa. Daugiau kaip 5 tūkst. leidinių sukaupusi biblioteka - viena didžiausių asmeninių bibliotekų ne tik mūsų rajone, bet gal net visoje Tauragės apskrityje. Joje - daugybė vertingų knygų ir senų, kone prieš šimtą metų išleistų, todėl retenybe tapusių periodinių leidinių.

Į Upyną - su knygų spinta

Už kuklios, dar tarybiniais laikais pirktos, sekcijos stik­lo užkišta didoka poetės Sa­lo­mėjos Nėries nuotrauka - to­kia, kokią dabartinių penkiasdešimtmečių karta prisimena iš vidurinės mokyklos vadovėlių. Poetė tarsi šypsosi, nuo knygų lentynos žiūrėdama į žmones, kuriems didžiausia viso gyvenimo vertybė yra ne materialūs turtai, o literatūra, tautos dvasią išsaugojusi liaudies kūryba ir menas.

Poetės languota suknele atvaizdą V. Jončaitė kojininiais siūlais išsiuvinėjo, mo­ky­da­masi trečiame senojo universiteto kurse, tad saugo jį kaip jaunystės prisiminimą. Lituanistė, Upynoje mo­kytoja dirbusi net 45 metus, tokių prisiminimų turi ne vieną. Pro atviras duris matyti juoda senovinė spinta - ją, jau tada prikrautą knygų, tėvelis ark­liais atgabeno iš Žemaičių Naumiesčio, kai jauna mokytoja gavo paskyrimą į Upy­ną.

Kalbėdama apie knygas, Vai­dilutė prisimena savo vaikys­tės skaitinius. Namuose daug knygų nebuvo, visos tilpo į vieną etažerę, tačiau tėveliai, paprasti žmonės, suprato jų vertę.

„Tėtis buvo ūkininkas, augino kiaulėms daug pupų. Kai vakarais pasikalbėti susirinkdavo kaimo vyrai, duodavo jiems aižyti pupas, o mums su broliu liepdavo garsiai skaityti. Brolis sakydavo, kad nemoka ir pabėgdavo, o man skaityti patiko - bibliotekininkė Verpečinskienė gerų knygų pri­rinkdavo. Dar nedidukė per­skaičiau  ir „Vargdienius“, ir „Don Kichotą“. Vyrai juokdavosi ir prašydavo dar kartą paskaityti jiems patikusią vietą, o man buvo graudu ir gaila beatodairiško kovotojo“, - šiandien juokiasi mokytoja.

Kokia didelė ir turtinga ga­li būti asmeninė biblioteka, V. Jon­čaitė pamatė studijų metais, apsilankiusi svečiuose pas savo draugę Sigutę. Jos tėvai labai domėjosi daile, turėjo daugybę vertingų meno albumų, o knygos, sukrautos į lentynas iki pat lubų, užėmė visą kambarį.

„Pagalvojau, kaip būtų gera turėti tiek knygų - pasistatei kopėtėles ir pasiėmei kurią nori, nereikia nei į biblioteką eiti“, - prisimena Vaidilutė.

Nuo tada ir ji pradėjo kaupti savo biblioteką.

„Klemensas nepykdavo, kad knygas pirkdavome. Ojei, kaip sunku būdavo jų gauti“! - laiminga šypsosi visą gyvenimą meilę knygai išsaugojusi ir savo mokiniams ją įskiepijusi pedagogė.

Prisiėjo ieškoti „blato“

V. Jončaitė juokiasi, prisiminusi, kokių smagių istorijų per gyvenimą yra nutikę.

„Pasaulio biblioteką“ užsiprenumeruoti Klemensas į Šilalę važiavo iš vakaro, per naktį laukė eilėje, bet nieko nepešė. Kai viena giminaitė, daugiavaikė motina, ją gavo ir perleido Klemensui, abu iš džiaugsmo šokinėjo.

Tačiau visų šios serijos knygų nė vienas taip ir neperskaitė. Daugumą kūrinių jau buvo jaunystėje skaitę, o jei kurią dabar ir išsitraukia iš lentynos, greitai pavargsta akys - labai jau mažomis raidelėmis tie pasaulio šedevrai atspausdinti.

„Knygos buvo didelis deficitas, bet mes turėjome „blatą“. Tauragės knygyne dirbo moteris, kuriai nuveždavome obuolių sulčių iš savo sodo, o ji mums palikdavo knygų. Visas galėjome nusipirkti, geras poezijos rinkinėlis tik 14 kapeikų kainavo“, - prisimena Vaidilutė.

Supratimas, kokia iš tiesų yra knygų vertė, pasak jos, atėjo gerokai vėliau.

„Kai mano sesuo chemikė paprašė prieš karą į Ameriką išvažiavusios ir ten pasilikusios savo draugės nupirkti kažkokį labai vertingą leidinį apie chemiją, gavome atsakymą, jog būtinai tą padarys, tačiau reikia palaukti, kol jos vyras Haris gaus atlyginimą. Tada neįsivaizdavome, kaip galima neturėti pinigų knygai - juk jos tokios pigios. Tik dabar visi suprato, kiek iš tiesų kainuoja knygos,  ir kad ne kiekvienas išgali nusipirkti net labiausiai patinkančią“, - sako V. Jončaitė.

Gerokai daugiau nei 5 tūkstančius knygų savo bibliotekoje sukaupę Vaidilutė ir Klemensas tvirtina daug metų skaičiavę, kiek už jas sumokėjo. Tik vėliau, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kai kiekvienas knygynas nustatydavo skirtingą tos pačios knygos kainą, šio įpročio atsisakė.

Bet naujų knygų dabar jie nebeperka.

„Klemensas barasi, kad jau trūksta lentynų, o ir dovanų nemažai gauname. Norisi jas padėti taip, kad ir pats galėtumei pasidžiaugti, ir knygą dovanojęs žmogus matytų, jog brangini jo dovaną“, - sako V. Jončaitė.

Nebijojo paleisti į pasaulį

K. Lovčikui labiausiai patinka istoriniai leidiniai bei pasakojimai apie gamtos paslaptis. Vaidilutė teigia pirmiausia pirkdavusi lietuvių grožinę literatūrą, o pamokoms ruoštis reikėjo ir kritinės literatūros.

Jų bibliotekoje sukaupta daugybė liaudies meno albumų ir, žinoma, neįkainojama dainynų kolekcija, nes V. Jon­čaitė ne vienerius metus vadovavo visoje Žemaitijoje garsiam Upynos vidurinės mokyklos etnografiniam ansambliui „Kukutis“.

Antrame aukšte visos kertės užpildytos senais laikraščiais, žurnalais, dauguma leidinių - prieškariniai. Ypač sena yra religinė literatūra, vaikiškos knygelės, kurias Klemensas paveldėjo iš savo tėtuko, o šis parsigabeno iš dėdės klebono. Kai kunigas mirė, Klemensui tebuvo treji, todėl visas tas knygas jis perskaitė dar vaikystėje. Kartais net pajuokauja, kad su Bernardu Brazdžioniu karves ganė - poeto tomelį „Per pasaulį keliauja žmogus“ visą jaunystę nešiojosi po pažastimi.

Tarp Klemenso išsaugotų knygų yra ir tokių, už kurių skaitymą, o juo labiau laikymą, sovietmečiu galėjai pas baltas meškas mažiausiai kokį dešimtį metelių pasisvečiuoti. Tačiau Klemensas, tarsi to nežinodamas, mielai dalijosi savo turtais su a. a. Kaziu Jukniumi, o šis dar plačiau leido į pasaulį, jog kuo daugiau žemaičių pasiskaitytų apie Rainių tragediją ir kitus karo metais įvykdytus sovietinių komunistų nusikaltimus žmoniškumui.

Biblioteką pakeitė internetas

Bene daugiausiai sukauptų knygų Klemensas dabar laiko klėtyje. Pasistatė ją dar kolūkio laikais, norėdamas turėti savo dirbtuves, o jas ėmė ir užkariavo knygos - visa klėtis iki pat lubų užkrauta abiejų su Vaidilute surinkta literatūra.

Dar prieš dešimtmetį Lovčikų namuose savaitgaliais neužsidarydavo durys - iš studijų grįžę buvę mokiniai ateidavo analizuoti senosios periodikos, knygų pasirinkti užsukdavo kaimynai. Upyniškiai negailėjo jų nei saviems žmonėms, nei nepažįstamiems svečiams. Ne visada ir užsirašydavo, kam ką da­vė - tikėjo, kad knygos nedings, o jei kuri ir „užsibūdavo“ svečiuose, ramino save, jog tam žmogui jos gal labiau reikia.

Bet Upynos šviesuolių sodybos takai jau seniai baigia užželti. Viską, ko anksčiau reikėjo ieškoti bibliotekoje, dabar galima rasti internete. Vaidilutei skaudu, kad niekam nieko jų bibliotekoje nebereikia, jei ir apsikeičia viena kita knyga, tai tik su kaimynais ir daugiausia - naujomis knygomis. 

„Man labai patinka skaityti gulint. Dabar gal net dar daugiau skaitau nei jaunystėje. Tada buvo vaikai, namai, darbas, daržai - laiko viskam reikėjo, o dabar mums su Klemensu bulvių geri žmonės užaugina“, - juokiasi V. Jončaitė.

Ir skaito ji tik rimtas knygas - garsių žmonių biografijas, pažintinę literatūrą, naujausius lietuvių bei užsienio rašytojų kūrinius. Neseniai perskaitė Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Pasiklausiusi komentarų, atsiliepimų spaudoje, tikėjosi joje rasti kažką labai baisaus, tačiau perskaičiusi suprato, jog parašyta protingai ir jautriai, nes autorei ši tema giliai drasko šir­dį - jos senelio brolis susijęs su tais baisiais karo, pražudžiusio visą žydų tautą, įvykiais.

Atrodė svarbu viską išsaugoti

„Pirkdavome knygas, nes mums atrodė svarbu jų turėti - juk reikės vaikams, anūkams“, - neslepia Vaidilutė su Klemensu.

Taip pat mąstė ir Klemenso tėvelis, raginęs net žurnalus komplektuoti bei surišus saugoti. Spausdintas žodis jam buvo brangenybė, todėl mokydavo vaikus: „Ateis laikas, kai tokios literatūros nebus, o turėsite ką paskaityti“.

Bet laikai pa­­­si­keitė, dabar su­kauptos kny­­gos daugeliui atrodo nerei­ka­lingos, o ir Vai­­di­lu­tė su Kle­­­men­su ne­ri­mau­­ja, kad jų didžiulė biblio­teka atžaloms gali tapti ne tur­tu, o našta.

Jie puoselėja idėją įkurti lauko skaityklą: sudėtų kokioje gražioje vietoje įdomesnes knygas, tegul žmonės ima ir skaito - juk į bib­lioteką nueiti daugelis neprisiruošia. Perskaitę atgal atneštų, o jei neatneštų, irgi nieko blogo. Šitaip dalinant, bibliotekos saugojimas įgautų prasmę.

Klemensui atrodo, jog daugelį leidinių, ypač kažkada vertingais atrodžiusių sovietinių laikraščių bei žurnalų, jau nebėra prasmės laikyti.

„Įtariu, kad po truputėlį jis tą literatūrą dalija kaimynėms prakuroms“, - Klemensui tylint, juokiasi moteris.

Klausimas, ar verta saugoti viską, kas per gyvenimą susikaupė, ne šiaip sau kyla. Abu jų vaikai skaityti mėgo ir dabar skaito, o anūkėms jau yra įdomesnių dalykų. Kur kas didesnį pasisekimą nei knygos dabar turi Klemenso surinkti prieškariniai laikraščiai bei žurnalai. Pasak Vaidilutės, atvažiavę vaikų draugai ilgam apsiverčia tais spaudiniais ir džiaugiasi randantys juose įdomių dalykų. Ypač tokių, kurių niekur kitur neaptiksi. Tarkime, vargu ar kur dar yra užsilikusi 1945 m. gegužės 5 d. „Tiesa“ su tarybinio informacijos biuro pranešimu, skelbiančiu, jog „didvyriškoji Raudonoji armija už­ėmė Berlyną ir amžinai likvidavo vokiškojo imperializmo ir agresijos lizdą“...

Klemensui visada atrodė svarbu tokius leidinius išsaugoti, nes tai - gyva mūsų visų ir valstybės istorija. 

Kad teiktų žmonėms džiaugs­mą

V. Jončaitė džiaugiasi, jog abu jų vaikai turi sukaupę savo bibliotekas.

„Kai į protą atėjo, suprato, kurios knygos yra vertingos. Gimnazijoje dailės mokytoja dirbanti duktė perka knygas tik apie meną, kitas iš mūsų vežasi - gaila, skaitymui laiko mažai turi. O sūnus tai visai pakvaišęs dėl knygų. Brangiausius leidinius perka, nori, kad juos kuo daugiau žmonių perskaitytų, todėl ir mums liepia pažįstamiems pasiūlyti, prašo, jog knygos gale savo pavardę užrašytų“, - pasakoja V. Jončaitė.

Ar jiems reikės tėvų surinktų knygų, niekas nežino. Vaidilutė tikisi, kad niekas svetimas jų namuose neapsigyvens, tai ir knygoms visada bus vietos. Tačiau ne vien džiugios mintys galvoje pinasi - patys ne kartą jau yra traukę knygas iš laužaviečių, kai mirusių kraštotyrininkų bei tautodailininkų vaikai degino tėvų namuose sukauptą „šlamštą“...

Klemensas tikina tokių laužų - net kokių 5 metrų skersmens - matęs ne kartą. Ir lieps­nojo juose ne tik pasaulinės literatūros šedevrai. Ugnis nai­kino gražiausius audinius, iš Sibiro lagerių parsivežtus „čemo­danus“ - tai, ką reikėjo atiduoti muziejui. Priekaištų nustebinti šviesuolių artimieji teisinosi negalėję įeiti į trobą - tiek daug tėvai visko prikaupė.

„Gaila, kad dabar toks po­žiū­ris“, - skaudžiai atsidūsta K. Lovčikas.

Bet ir saugoti, jo nuomone, tai, kas surinkta, prasminga tik tada, kai tuo gali pasidžiaugti žmonės - neužtenka sukrauti sandėliuose, už užrakintų durų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 06 Gruodžio 2016 11:51