Šiaurės pašvaistės šalyje

Širdyje nuolat kirbėjo svajonė pamatyti šiau­rės kraštus, Šiaurės pašvaistės nu­spalvintą dangų. Ir štai vieną ankstyvą pra­ėjusių metų gruodžio rytą su anūkės šeima nusileidome Keflaviko oro uoste Islandijoje, ku­ris nuo šalies sostinės Reikjaviko nutolęs 50 kilo­metrų.

Islandija – to paties pavadinimo (island) saloje įsikūrusi valstybė. Tai prieš daugelį amžių vulkanų suformuota sala, ugnikalnių, geizerių, krioklių, kalnų bei ledynų kraštas. Sala, skalaujama Atlanto vandenyno, yra šiaurinėje jo dalyje, 300 km nuo Grenlandijos.

Pirmieji Islandijos gyventojai – airių vienuoliai ir norvegų vikingai. Į salą jie atsikraustė IX  amžiaus pabaigoje. Jei 1703 metais, kaip pavyko rasti internete, gyveno apie 50 gyventojų, tai 2015-aisiais jau apie 330 tūkst., išsimėčiusių 10300 kv. km plote. Islandija – rečiausiai apgyvendinta valstybė visoje Europoje. Vienam kvadratiniam kilometrui tenka vos keturi žmonės.

Šalis gana svetinga, toleran­tiška. Pragyvenimas čia brangus, bet uždarbis - labai aukštas. Gal dėl to, kad maloni ap­linka, geros gyvenimo sąly­gos, čia daug svetimšalių - apie 7 proc. (maždaug 25 tūkst.). Labiausiai Islandiją pamėgę len­kai, lietuviai, vokiečiai, danai, latviai bei kt.

Kadaise garsėjusi vikingų žy­giais, dabar Islandija labai taiki šalis: nėra nei kariuomenės, nei jūrų ar oro karinių pajėgų. Ilgus metus ši valstybė garsėjo mažu nusikalstamumu. Deja, dabar jais „garsina“ lenkai, lietuviai... Tačiau islandai supranta, jog ne visi atvykėliai yra nusikaltėliai.

Islandai – ilgaamžiai. Vyrų gyvenimo trukmė vidutiniškai siekia 80 m., moterų – 84-erius. Čia grynas oras, šva­rus geriamasis vanduo. Žmo­nės valgo daug žuvies, avienos. Ge­ria daug kavos.

Telefonų knygoje islandai surašyti pagal vardus. Štai skaitai internete: „Vaikas, gimęs Is­landijoje, gauna vieną ar du vardus bei tėvavardį (išskirtiniais atvejais - motinos vardą). Tėvavardis su­sidaro iš tėvo vardo ir galū­nės son (sū­nus) arba dottir (duktė): Ke­ransson, Keransdottir“.

* * *

Keflaviko oro uoste jau laukė iš anksto užsakytas automobilis, apsigyventi turėjome nuošaliame namelyje kalvų papėdėje. Ilgai negaišę, sumetėme mantą į mašiną ir leidomės į kelionę po salą. Sniego nė lašo, laukai skurdūs, akmenuoti, apaugę kerpėmis, samanomis. Jokios žalumos.

Sustojome prie tektoninio lūžio - tarpeklio, skiriančio Šiau­rės Ameriką nuo Eu­razi­jos, per kurį nutiestas tiltas jungia du kontinentus. In­for­macinėje lentelėje rašoma, jog kasmet šio lūžio vietoje kontinentai nutolsta vienas nuo kito po 2 centimet­rus. Pučiant stip­riam, gūsin­gam vėjui, perėjome per tiltą, iš abiejų šo­nų saugojo įrengti pa­aukš­tinimai. Ma­tė­si tik ak­mens kalnai ir dauba, jungianti abu polius, akmenuotos lygumos.

Artėjo vaka­ras, o mūsų nak­vynės namelis dar toli, gal pusantro šimto kilometrų už Reikja­viko. Leidomės ieško­ti. Pa­sie­kus Kefla­vi­ką, kelias vingiavo Reikjaviko link. Diena jau merkėsi. Tiek jos ir tėra gruodį. Saulė pasirodo apie vienuoliktą, o trečią jau vėl skubinasi už horizonto. Kol šviesu, žvalgėmės aplinkui - nykios, akmenuotos pakelės, kur ne kur nedidukai vienaukščiai nameliai. Prie jų ar laukuose ganėsi bandos arklių, panašių į poni. Tikri Islandijos žirgai. Veisliniai. Kaip ir mes žemaitukus, taip ir islandai labai saugo savo ark­lių veislės grynumą.

Medinį namelį kalvų papėdėje pasiekėme gerokai pritemus. Prieš įėjimą - atvira paaukštinta, lentomis išklota veranda. Joje naktimis stebėdavau dangų, nesugebantį atsikratyti tiršto debesų apdangalo. Jis trukdė grožėtis Šiaurės pašvaiste. Todėl džiaugėmės, kad jau pirmąjį viešnagės vakarą padangė nusiblaivė, atriedėjo Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai, Paukščių takas sumirgėjo begalybės žvaigždučių juosta. Šiaurės pašvaistė šoktelėjo aukštyn, paniro Grįžulo ratuose ir vėl pasislėpė. Laikas bėgo. De­šimta, vienuolikta valanda. Jau ruošė­mės pasinerti į sapnų ka­ra­lystę, kai šiaurė ėmė svaidyti nuostabaus grožio žėrinčias juostas. Šviesos šokinėjo, ki­lo, mainėsi. Šiaurė papuošė dangų žaliomis juostomis. O pačiame pakraštyje kilo, ver­žėsi, ruošėsi šuoliui naujos žaltvykslės. Reginys ne­pa­mirš­tamas.

Namelis įrengtas patogiai: ši­luma reguliuojama, langai atveriami, du miegamieji, salonėlyje-virtuvėje - šaldytuvas, elektrinė viryklė, valgomasis stalas, gana patogi sofa, televizorius. Vanduo - šaltas ir karštas. Tualetas, dušas. Pa­togu, gera. Ir tik 100 eurų parai. Poilsiautojų skaičius ne­svarbu, tik būtina iš anksto su namelio savininku susitarti bei užsimokėti.

Kitą dieną pirmiausia pasiekėme Skalholtą – buvusią Islan­dijos vyskupystę, šalies istorijos bei kultūros lopšį. Akis patraukia didinga bažnyčia, erd­vi aplinka. Prieš 1000 metų ši vietovė buvo islandų etnoso formavimosi centras. Čia įkurta pirmoji spaustu­vė, pirmoji šalies mokykla, iš čia sklido reformacijos idėjos. Aplankėme bažnyčią, kurios vidaus erdvės tie­siog pakylėja šir­dis aukštyn.

Stebėdami per naktį pasikeitusią gamtą, papuoštą baltu apdaru, keliavome toliau. Stebino aptva­ruo­se be­siganan­tys arkliukai, avys, jau­čiai ar kar­vės. Pasiekę Thing­vellirą, aplankėme se­niau­­sio pasaulyje parlamento Al­tingo būstinę bei tarpek­lį nacionaliniame parke. Tai viena iš Islandijos įžymybių. Isto­ri­nė vietovė stebina gamtos ste­buk­lais.

Thingvelliras apima Parla­men­­to lygumą, tarpek­lį ir Thing­valatno ežerą, o vi­sa tai yra seniausiame Islandi­jos na­cionaliniame par­ke. Par­la­mento lyguma – Thing­vel­li­ro  pasidi­džiavimas. Ka­daise čia buvo Altingo, didžiausio pasaulyje parlamento, būstinė. Jis įsteigtas 930 m., rinkdavosi kasmet iki 1789-ųjų. Dėl žemės drebėjimo pasislinkus lygumai, jis persikėlė į Reik­ja­viką.

Toliau kelionės maršrutas vedė prie įspūdingo Gullfoss krioklio. Automobilį palikę aikštelėje, leidomės nuokalne, kol prieš akis atsivėrė nuostabus reginys. Giliai slėnyje tarsi prarajon dingsta įspūdinga didžiulė vandens masė, kuri kaskadomis krinta žemyn. Į slėnį veda aplediję mediniai laiptai. Jų ne mažiau kaip šimtas, tačiau žingeidumas neleido susimąstyti, ar nebus per sunku jais grįžti. Grožėjomės di­dinga vandens stichija, pačiu gražiausiu Islandijoje, gal net pasaulyje, kriokliu. O kopti laiptais į viršų nebuvo sudėtinga, nes batus saugojo apkaustai.

Geysir - garsioji Islandijos gei­zerių vieta. Didysis geizeris - Geysir - vienas seniausių bei įspūdingiausių. Šalia jo yra Strokkuras. Jis, kitaip nei Didysis geizeris, ištrykšta maždaug kas 5-10 min., išmesdamas iki 30 m aukščio karšto vandens čiurkšles. Prie Didžiojo geizerio laukėme ga­na ilgokai, tačiau jis tylėjo. Tai, atrodo, antras pasaulyje pagal išmetamo karšto vandens stulpą geizeris – iki 80 m.

Gilų įspūdį paliko Atlanto paplūdimiai. Įtūžęs, putojantis Atlantas grėsmingomis bangomis daužė krantą, staugdamas grūmojo besiartinantiems artyn. Paplūdimį saugo milžiniškos uolos. O jo smėlis - juodas juodas! Paimu saujon - netepa. Tolygus Bal­tijos paplūdimių auksiniam. Tik spalva kita. Viskas be galo įdomu, stebinančiai gražu.

Aplankėme islandų fermą – gy­venvietę prieš tūkstantį me­tų. Teisingiau, jos maketą. Gy­venvietė atstatyta pagal vul­­kanų išsiveržimo sugriautos fermos pavyzdį. Ir stogas, ir sienos mūrytos iš kerpių bei samanų plytų. Pamatai – iš ak­menų. Viršuje pora kaminų. Lan­go jokio, tad nepamatysi, kas viduje, o ten, sako, yra į ką pasižiūrėti. Muziejus atviras tik vasarą.  

Neįprasta lietuviams Islan­dijos gamta, akmenynai - ug­ni­kalnių išsiveržimų liekanos, pelenais nukloti laukai, slėniai su sustingusios lavos upėmis. Ir patys ugnikalniai. Privažiavome prie Heklos ugnikalnio. Gūbrį dengia storas sniego sluoksnis. Rūkui  išblėsus, pasimato jo didybė.

Miela, patraukli nuostabio­ji Islandija. Brangi ji turbūt kiekvienam Lietuvos pi­lie­čiui – juk ši šalis pirmoji išdrįso pripa­žin­ti mūsų iškovotą Nepri­klau­so­mybę.

Teresė ŪKSIENĖ

Nuotr. iš autorės albumo