Geros mintys virsta puikiais mechanizmais

Menkiausias daiktas ūkyje kainuoja didelius pinigus. Bet negi būtinai pirkti? Štai ūkininkas ir tolimųjų reisų vairuotojas nuo Paežerio Rimantas Zobiela, jeigu ko reikia, beveik viską pasidaro pats. Visi jo kūriniai - tai buvęs metalo laužas.

- Nori, paleisiu sparnus? - klausia Rimantas ir nedelsdamas kabarojasi aukštyn į vėjo malūną.

Vėjo šiandien beveik nėra, tačiau ten, penkių met­rų aukštyje, jis šiaušia vyrui plaukus. Šeimininkas atriša diržą, kuriuo vienas sparnas pritvirtintas prie bokštelio. Didžiulis malūnas kiek padvejoja, paskui pakreipia plačią uodegą, atsistoja tiesiai prieš vėją ir ima mojuoti sparnais. O Rimantas man nuo viršaus pamojuoja ranka.

Sukasi!

O kai jis pernai pradėjo darbą, buvo visokių kalbų. Kiti sakė, kad malūnas neveiks.

- Buvau „praganęs“ teises ir metus neturėjau darbo. O be darbo sėdėti man neišeina. Negaliu, nors ką! - sako vy­ras. - Tai ir pradėjau vėjo malūną.

Viską konstravo, virino, jungė pats. Tik bokštelį nupirko gatavą. Jis stovėjo tenai, kitoje ežero pusėje, ir buvo kaip stebėjimo bokštas. Dešimties kilovatų galingumo elektros generatorių turėjo dar iš anų laikų, o visa kita yra metalo laužas. Sparnai - iš metalo laužo, pavaros velenas nuo viršaus iki apačios - metalo supirktuvėje įsigytas metalinis vamzdis. Reduktorių atstojo sena automobilio ZIL pavarų dėžė. Junginėdamas pavaras, Rimantas nustatė, kiek sykių reikia padidinti apsukas, kad generatorius imtų gaminti elektrą. Pavarų dėžė - labai patogu.

- Padidinau apsukas 12 kartų, ir užsidegė elektros lemputė. Paskui prijungiau penkių kilovatų elektrinį šildytuvą. Veikia, nors sparnai ima suktis lėčiau, - pasakoja savamokslis konstruktorius.

Tačiau šiandien nei generatorius sukasi, nei lemputė dega. Tenai, viršuje, nuo didelio vėjo lūžo reduktorius. Rimantas jį ne tik remontuos, bet ir rekonstruos.

- Keli statūs kampai nėra gerai - perduodant judesį, žūva dalis energijos. Generatorių kelsiu į viršų - gal ne šitą, gal kiek mažesnį...

Rimantas dar nėra apsisprendęs, kam naudos savo vėjo jėgainę. Kaupti energiją akumuliatoriuose bei naudoti namo apšvietimui nebūtų labai racionalu. Daug paprasčiau savadarbe elektra šildyti namą ir vandenį. Kai vėjas stip­rus, jis labiau ataušina trobą. Reikia daugiau šilumos. Tačiau nuo stipraus vėjo ir elekt­ros bus gerokai daugiau!

Kol kas iš savo didžiulio vėjo malūno šeimininkas neturėjo nė cento naudos. Bet dėl to galvos nesuka. Juk vis tiek viskas į naudą. Jeigu sudėtumei į krūvą visus jo kūrinius ir įkainotumei, geras pelnas išeitų. Tikrai nemaža sumelė! Tai ir malūnas tikriausiai atsipirks.

Rimantas pro metalo laužo krūvas vedasi mane į daržinę ant kalvelės netoli namų. Me­talo laužas - tik­ra brangenybė. Šauna į galvą padirbti ką nors - medžiaga čia pat, po ranka. Nereikia važiuoti į krautuves ir mokėti didelius pinigus. O ta daržinė - visai ne daržinė. Pasirodo, tai lentpjūvė. Buvusi.

- Turėjau 10 vyrų briga­dą, - sako šeimininkas. - Pjovėme rąstus, lentas, dalis me­diniams pa­dėklams... Ką reikėjo, tą darėme.

Gaterį Rimantas parsivežė iš metalo laužo. Suremontavo, sutvarkė, ir tas dirbo puikiausiai. Reikėjo medžio frezavimo staklių - pasidarė, prireikė daugiapjūk­lių - irgi. Netgi pjūklų galandimo mašina - jo kūrinys.

- Kiek čia medienos išpjovėme! - prisimena šeiminin­kas. - Juk ir namas - iš mano pjautos medžiagos. Namas yra medinis, tik paskui apmūrijau plytomis. O kiek mano pjautos medienos iškeliavo į užsienį!..

Tačiau šiandien Ri­­man­tas neparodys, kaip bilda gateris ir kaip sukasi jo sukurtos frezavimo stak­lės. Lentpjūvė seniai nebeveikia. Jau ir elektra atjungta.

- Atsirado juostinės staklės ir mane nukonkuravo, - sako jis paprastai.

Dabar meistras turi kitų darbų. Paties statytoje fermoje stovi 10 karvių. Kai šeimininkas išvažiuoja į reisą, su jomis tvarkosi žmona Regina. Čia daug kas mechanizuota. Mėšlą iš fermos į mėšlidę suvaro Rimanto darytas elektrinis transporteris. Iš mėšlidės šeimininkas mėšlą savo sukonst­ruotu elektriniu ekskavatoriumi iškabina ir sukrauna į traktoriaus priekabą. Ji irgi paties surinkta, tik traktorius - ne.

- Buvau galvojęs daryti, bet atsisakiau, - sako savamokslis konstruktorius. - Tokį daiktą paprasčiau nusipirkti.

Rimantas yra bai­gęs Šilutės staty­bi­­ninkų mokyk­lą, taigi iš profesi­jos sta­tybininkas, o ne me­chanikas. Me­cha­ni­­ka - pašaukimas, bet ne profesija. Arba išgyvenimo būdas. Štai prireikė išvežti iš daržinės suplėkusį šieną. Negi kabinsi paprasta šake ir krausi į priekabą? O traktoriaus šakės kainuoja apie 2000 eurų. Tad pasirausė po savo metalo laužą, pasidarbavo suvirinimo aparatu - ir štai puikiausios šakės traktoriui. Ir dar re­guliuoja­mos - gali pla­tesnes, gali siauresnes nusistatyti. Grynais pinigais 200 eurų kainavo tik dantys. Visa kita - jo smegenų ir rankų darbas.

Pirmasis Ri­manto kūrinys buvo nedidelis vėjo malūnas, kuris suko dinamą bei gamino elektrą elektriniam piemeniui. Tai buvo anų laikų pabaiga, kai jis dar gyveno savo gimtuosiuose Varsėdžiuose ir pradėjo ūkininkauti. Tada parduotuvės dar buvo tuščios, o elektriniai piemenys - retenybė. Tačiau pasidirbi - ir nekainuoja nieko!

Dabar Rimantas baigs tvarkyti vėjo jėgainę ir pasidarys sniego buldozerį. Ne šiaip sau buldozerio peilį, kuris stumtų sniegą į šoną ir suvarytų jo kalnus, bet su sraigtu, kuris besisukdamas purkštų sniegą į šalis. Sraigtą meistras jau turi. Bereikia viską gerai apgalvoti ir imtis darbo.

- Kai man užeina mintis, tai neturiu ramybės, kol nepadarau. Naktį guliu, vartausi, neužmiegu, mėginu įsivaizduoti, kaip tai atrodys, mintyse konst­ruoju... - prisipažįsta R.Zobiela.

- Taip, kai jam kyla kokia mintis, namuose nebūna ramybės, - pritaria žmo­na.

Kol kas didesnių projektų Rimantas nekuria. Bet štai prie metalo laužo krūvos stovi didžiulė metalinė bačka. Ar nenorėtų jis pasidaryti biodujų generatoriaus ir iš mėšlo gamintis dujas?

- Man ir vaikai sakė... Tik ar išeitų? Ar būtų tų dujų?

- Kur nebus! - sakau jam. - Banda nemaža, mėšlo daug - dujų užtektų ne tik valgiui virti, bet ir namui šildyti liktų. Dar ir variklį galima užsikurti...

- Tikrai? - sublizga Rimanto akys.

- Taip, aš juk pasidariau!

Tikrai turiu pasidaręs tokį generatorių ir apsirūpinu dujomis. Nelaikau gyvulių, tačiau skysto mėšlo pavasarį atveža kaimynas, o per vasarą generatorių papildau nuo kiemo nupjauta bei su vandeniu sumaišyta žole, obuoliais krituoliais, obuolių išspaudomis...

Išgirdęs tai, šeimininkas suklūsta, susidomi ir žmona. Kur tą bačką statyti, kad būtų pilna mėšlo, koks turi būti tas mėšlas - tirštas ar skystas, kaip jį paskui iš bačkos iškrapštyti?.. Taip žodis po žodžio būsimas generatorius ima ryškėti Rimanto galvoje.

- O, čia tai idėja! - džiaugiasi jis. - Bet reikia viską gerai mintyse sudėlioti, kas ir kaip...

Regina netikėtai supranta, kas dabar nutiks. Namuose vėl nebebus ramybės! Dabar niekas daugiau jam nerūpės, naktimis jis vartysis nuo šono ant šono, nemiegos. Ir nesustos, kol darbas nepaju­dės.

- Ir kam reikėjo sakyti? - papriekaištauja ji man, paskui numoja ranka ir išeina melžti bandos.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Palipęs į patį savo jėgainės viršų, meist­ras atrodo visai mažytis