Prisimenu pirmą kartą... (tęsinys)

* * *

Buvau dvylikos metų. Atėjo šienapjūtė. Tėtukas suruošė keturis dalgius, nors namuose buvo tik trys vyrai: tėtukas ir du vyresni mano broliai. Tėtis šyptelėjęs pasakė: „Klemukas pjaus ketvirtu dalgiu“. Pava­kary ir išeinam į pievas keturi vyrai. Aš einu gale, o dalgis toks didelis ir sunkus. Tačiau nuotaika šventinė: pagaliau ir aš su vyrais, kaip lygus su jais. Pradėjome pjauti. Tėtukas su broliais varosi tolyn. Aš pra­dedu atsilikti. Jie jau su­grį­žo, ima pjauti po antrą pradalgę, o aš tebevargstu su pirmąja. Šiaip ne taip ją už­baigiau. Bro­­liai traukia per dantį, kad ne­spėju su jais. Tė­tukas pa­si­žiū­­rėjo į mano ne­lygią, iš­drai­kytą pradalgę ir sako: „Nu, kaip pirma pradalgė, tai dar neblogai. Nukapok šitą griovio kraštą ir eik namo, iš­sivaryk paganyti karves“.

Parėjau be nuotaikos, išsi­variau karves, o akys vis kryps­ta į lauko galą, kur liko mano pirmoji pradalgė, kur tėtukas su broliais pjovė pievą. Taip tą kartą ir netapau tikru pjovėju, nors kiaulėms žolės jau prikapodavau.

* * *

Tremties siaubo mūsų šei­mai patirti neteko, bet vyk­da­vo toks nebylus pasi­ruo­­šimas. Ant trobos viškų bū­davo pakabinta pora mai­šų sudžiovintos duonos (cu­korių), numegzta vilnonių ko­­ji­nių. Kai pasklisdavo kal­bos, jog bus trėmimai, tėvai mus, vaikus, išsiųsdavo mie­goti pas kaimynus, dažnai kiek­vieną į skirtingas vie­tas. Vakare, išeinant į kai­my­­nus, mus visus tėtukas per­žegnodavo, išdalindavo šei­­­mos nuotraukas, kad jos ne­prapultų. Nešdavomės šiek tiek drabužių. Aš pasiimdavau ir seną dainų sąsiuvinį. Rytą žiū­rėdavome, kokį ženk­lą pa­matysime savo namuose. Jei ant tvoros pakabinta balta gūnia - galime pareiti.

Tą dieną, kai išvežė iš Vy­to­galos Stanislovo Valan­to šei­­mą, ant tvoros ženklo ne­bu­vo. Tada pirmą kartą pa­ma­čiau tremiamus žmones: pravažiavo vežimas su S. Va­lan­to šeima, netrukus nuo Obelyno keliais veži­mais atga­beno Kirž­galvius. Pa­va­kare vie­nas iš Kirž­galvių, pa­bė­gęs nuo stri­bų, laukais par­grįžo Obe­­lyno link.

* * *

Giliai atmintyje paliko pirmieji varymo į kolchozus metai. Padažnėjo aktyvistų apsilankymai. Tai buvo kareiviai, stribai, rajono valdžios atstovai, paruošų tarnautojai. Jie tik­rindavo, kiek ūkininkas turi arklių, galvijų, grūdų, koks jo žemės ūkio inventorius, ar sumokėti mokesčiai, atpiltos pyliavos, žiūrėdavo, kiek žmonių yra šeimoje, ragindavo rašyti pareiškimus stoti į kolchozą.

Tėtukas jaujos peludėje iškasė didelę duobę, joje paslėpė tris dideles dėžes, pripiltas įvairių grūdų. Į durpynę sumetė porą plūgų, drapaką. Tuo metu daugelio žmonių neapleido viltis, jog kada nors vėl reikės dirbti savo žemę, jog tokia betvarkė negali ilgai tęstis. Tada ir pravers paslėptas inventorius. 1949-ųjų rudenį kiekvienas ūkininkas jau turėjo į bendrą tvartą atvesti nustatytą skaičių arklių, karvių, supilti javų sėklą. Dažną dieną vyrai ėjo į fermas, nešdami savo arkliams tai avižų kišenėje, tai duonos abraką. Pavasarį, trūkstant pašaro, daugelis arklių nebeatsikeldavo. Silpniausius ištempdavo į lauką ir palikdavo likimo valiai. Keletą arklių žmonės atšėrė, atgaivino. Bet vėliau  juos vėl turėjo atiduoti į kolchozą. Nugaišusius reikėdavo nulup­ti. Pamenu, kaip ūkininkas Pet­ras Vaičys verkė prie savo lu­pamo Bėrio.

* * *

Apie sovietinių valdininkų neišmanymą sukurti anekdotai sklisdavo per kelis rajonus. Pamenu pasakojimą, kaip vienas kolūkietis pateko į pirmininko nemalonę. Pirmininkas briga­di­nin­kui nurodė ko­­lū­­kie­čio arus atmatuoti šla­pio­je pievoje. Žmogus pasiskundė pirmajam Šilutės rajono partsekretoriui. Atvažiavo komisija tirti. Sekretorius klau­sia, kuo žmogus nepaten­kin­tas. Bėda ta, sako kolūkietis, jog man bulves sodin­ti liepia šlapioje vietoje. Sekreto­rius aiškina, kad Leni­nas pasakė, jog nė­ra blogos žemės, o yra blogi gaspadoriai. Žmogus sutinka: taip, Leninas buvo protingas žmogus, jis žinojo, kad javus, bulves reikia sodin­ti ten, kur jie auga. Tik Le­ni­nas nežinojo vieno dalyko. Sek­re­torius sukluso - kokio? Žmo­gus sako: Leninas nežinojo, jog atsiras tokių durnių, kurie lieps bulves sodinti į pelkę.

Po tokio paaiškinimo komisija išvirto pro vartelius ir nuvažiavo. Tačiau po savaitės brigadininkas davė bulvėms sodinti geros žemės.

Klemensas LOVČIKAS

(Bus daugiau)

Atnaujinta Penktadienis, 03 vasario 2017 13:06