Šiauduva - kaip iš legendų knygos

Kazimieras Juozas Kundrotas dabar gyvena Ginkū­nuose, visai šalia Šiaulių, bet laiko save šiaudu­viškiu ir gali labai daug papasakoti apie gimtąjį kaimą. Gal netgi daugiau negu kiti vietiniai, o kai kurių dalykų tikriausiai nežino nė istorijos tyrinėtojai.

Nuostabi vaikystės knyga

Ginkūnuose - didelis namas, Šiauduvoje - paprastas butas. Gimtojo namo, kur liko gražiausi vaikystės prisiminimai, seniai nebėra. Ant jo pamatų buvo pastatyti kultūros namai. Dabar ten yra tuščių kabinetų. Kazimieras norėjo nusipirkti kelis ir įsirengti butą, bet valdžia neleido. Tada nusipirko butą kitur - vis tiek Šiauduva. Pradžių pradžia.

Nuo Šiauduvos iki Ginkū­nų - per šimtą kilometrų. Tokiu atstumu kartais klajoja Kazimiero mintys. Ypač dabar, kai mirė žmona, ir namuose liko nepaprastai tuščia. Kartais į Šiauduvą jis atvažiuoja tik šiaip, o kartais - su reikalais. Čia turi beveik 60 hektarų miško, kurį paveldėjo iš savo tėvų. Tiksliau - iš senelio, kuris kažkada nupirko Svirtūnų dvarą. Kitas paveldas - mamos. Tą kitą paveldą būtų sunku suskaičiuoti, pamatuoti ir įkainoti. Tai - knyga, kurią mama skaitydavo jiems vakarais.

- Buvo tokia didelė, stora, mediniais viršeliais, - prisimena Kazimieras. - Mama mums su broliu skaitydavo ją vakare. Mums nereikėjo pasakų - vis norėjome tos knygos. Nežinau, kaip ji vadinosi ir kas ją parašė, bet viskas ten buvo apie Šiauduvą. Apie Dievytį, apie Gundakalnį, kur mes kasdien lakstėme, apie kūlgrindas, kur gaudėme vėžius.

Knygos neliko, bet tai, kas joje užrašyta, išliko Kazimiero galvoje. Devintą dešimtį pradėjęs žmogus puikiausiai mena vardus ir pavardes, o kai padeda koją ant Šiauduvos žemės, praeitis įsijungia kaip filmas. Tai gal važiuojame, prisiminsime, ką sakė legendos apie tą nepaprastą kaimą?

- Važiuojam! - sutinka Kazimieras, ir mes nuo Ginkūnų riedame Šiauduvos link.

Nuo ko Šiauduvos pavadinimas?

Bevažiuojant - truputis istorijos. Yra sakoma, jog viduramžiais Šiauduva vadinosi Šeduva, o dabartinis jos pavadinimas kildinamas iš to, kad čia visų dvaro namų stogai buvę šiaudiniai.

- Ne, - purto  galvą Kazimieras. - Jeigu tikėsime ta knyga, kurią mums skaitydavo mama, tai Šiauduvos pavadinimas kilęs ne nuo šiaudų, bet nuo šaudymo. Dar esu girdėjęs, kad Svirtūnų dvaro pavadinimas kilęs iš to, jog dvare buvę trys šuliniai ir visi turėję svirtis. Bet iš tiesų pavadinimas - nuo pavardės. Mano senelis Juozas Kundrotas nuomojo dvarą iš Svirtūnų, o kai tie nusigyveno,  nupirko. Antanas Smetona po Nepriklausomybės karų dvarų žemes dalino savanoriams, išdalijo  nemažai ir Svirtūnų dvaro žemių. Kas liko, perėjo mano seneliui ir tėvui, o kai tėvas mirė, valdė mama. Kada užėjo rusai ir dvarą nacionalizavo, ten dar buvo 13 pastatų, 24 melžiamos karvės, 12 arklių, 60 kiaulių. Viskas perėjo valstybės žinion, tačiau mama buvo palikta už valdytoją, tai mes neišvažiavome į Sibirą. Tokia Šiauduvos dvaro istorija.

O iš kur tie šaudymai? Kas ir ką ten galėjo šaudyti, jeigu Šiauduva - nuo Šauduvos?

- Tai buvo seniai, tais laikais, kai žemaičiai kariavo su kryžiuočiais, - sako Kazimieras. - Prie Dievyčio ežero yra Padievyčio piliakalnis, o ant jo tada dar stovėjo pilis. Toje knygoje buvo parašyta, jog tai buvusi nedidelė medinė pilis ir vadinosi ji pilale. Žemaičiai jau rengėsi statyti akmeninę, buvo suvežę ir akmenų, bet pastatyti nesuspėjo. Užpuolė kryžiuočiai. Žemaičiai gynėsi drąsiai, bet kryžiuočiai padegė pilalę, ir mūsų protėviams teko trauktis. Ties Tūbinėmis sustojo, ir žemaičių vadas susiskaičiavo likusius karius. Matyt, jų dar buvo likę, jai vadas pasakė: „Dar galiu“. Taip ta vieta pasivadino Dargalių kaimu.

- O kryžiuočiai buvo apsistoję ties Bytlaukiu, - pasakoja toliau Kazimieras vaikystėje girdėtą istoriją. - Dargalių kaime iš naujo susirikiavę žemaičiai juos užpuolė paryčiais, kai tie dar valgė pusryčius ir tvarstė sužeistuosius. Žemaičių puolimas buvo toks netikėtas, kad dabar turėjo trauktis kryžiuočiai. Jie pasitraukė prie Šiauduvos, ir Payžnio kaime, kur dabar yra Beinorių žemė, įvyko didelis mūšis. Tais laikais šautuvų tik­riausiai nebuvo, tai šaudė gal iš lankų... Ta šaudynių vieta pasivadino Šauduva, o paskui - Šiauduva. Pagal aną knygą tokia yra mūsų kaimo kilmė.

Netyrinėta senovė

Važiuojame į Payžnį, į tą vietą, kur turėjęs būti didysis mūšis tarp žemaičių ir kryžiuočių. Kaimo kapinaitės - irgi iš senų laikų. Niekas nepamena, kas čia ką laidojo. Žiūrint nuo kelio, nuo kapinių į kairę yra didelis laukas.

- Mano pažįstamas Jonas Beinorius tame lauke rasdavo visokių senienų. Jis ir man rodė metalinių kirvukų, ietigalių. Vieną kirvuką buvo pasikabinęs ant sienos, - sako Kazimieras.

Gal tas Kazimiero pažįstamas tebėra gyvas ir parodytų mums savo radinius? Deja. Nuvažiavę sužinome, jog J. Bei­norius miręs. Sūnus paaiškina, kad namuose nėra jokių radinių. Buvę kažkas, bet tėvo brolis Vaclovas, buvęs mokytojas, tikriausiai atidavė į Šilalės muziejų.

- Jis tais dalykais labai do­mėjosi, - sako Jono sūnus.

Dabar jam priklauso ta že­mė, kur tėvas rasdavo visokių senų daiktų.

- Ten, aname dirvos gale, - rodo šeiminin­kas. - Ten uždrausta arti.  Sa­kė, jog tai kažkoks kapinynas. Ar tyrinėjo kas nors? Atvažiuodavo su metalo ieškik­liais ir vaikščio­davo naktimis. Matyt, nelegalai. Sykį tėvas ?jo pa?i?r?ti,ėjo pažiūrėti, ką jie ten daro. Anie lyg ir buvo iškasę kažkokių sagių...

Kūlgrindos buvo trys

Mėginame važiuoti senuoju Šiauduvos - Padievyčio keliu. Vos pravažiuoji piliakalnį, keliukas  krenta žemyn į daubą, o pačioje pakalnėje - pylimas. Jis eina per didelę pelkę. Pro pylimo pralaidą šniokšdamas bėga vanduo. Jeigu vanduo iš Dievyčio ežero, tai čia tikriausiai Yžnė?

- Taip, dabar sakoma, kad Yžnė, bet iš tiesų tai yra kanalas, kuris nuo ežero buvo iškastas per senežerį, o už senežerio susijungia su tikrąja Yžne. Yžnės senvagė - ten, už Gundakalnio, ji yra išlikusi. O čia, kur stovime, - kūlgrinda. Aš ją gerai prisimenu. Mes čia su broliu ir kitais vaikais gaudydavome vėžius.

- O kaimas naudojosi kūlgrinda? Ar tik vaikams pramoga buvo?

- Kaip dabar, taip ir tada čia ėjo kelias į Padievytį. Privažiavus kūlgrindą, reikėdavo paleisti vadžias, ir arkliai kojomis patys užčiuopdavo kelią. Pro čia būdavo vežamos durpės, kurias vyrai kasdavo iš anos pelkės. Tai juodoji, labai kaitri durpė. Dabar vanduo stipriai pakeltas, mat žuvininkystės ūkis, darydamas tvenkinius, ant Yžnės statė užtvankas. Kūlgrindos liko giliai po vandeniu. O šita, kur stovime, buvo pati svarbiausia.

- Svarbiausia? Tai jų buvo kelios?..

- Buvo trys. Viena - tenai, pačiame ežero pakraštyje, ir ėjo nuo piliakalnio Gundakalnio link. Antroji - čia, kur stovime, o trečioji - toliau pasroviui, giliai po senežeriu. Kaip rašoma anoje knygoje, jos visos darytos dar tais laikais, kai žemaičiai kariavo su kryžiuočiais. Labai svarbi buvo ta, kuri jungė piliakalnį su Gundakalniu. Dabar žmonės tą kalną neteisingai vadina Gundrakalniu. Toje knygoje parašyta, kad jo pavadinimas kilęs ne nuo gandrų, bet nuo žemaitiško žodžio „gundinti“. Mat Gundakalnis buvo ginklų sandėlis, o kad niekas neitų naktimis ir nevogtų, žemaičiai apsirengdavo visokiomis pabaisomis ir gąsdindavo smalsuolius. Taip kalnas ir tapo Gundakalniu, tik vėliau kažkas praminė Gundrakalniu.

Kiek apie tas vietas būta legendų! Kazimieras dar prisimena ant kalno stovėjusį senąjį, jo tėvo statytą medinį kryžių. Jiedu su broliu matė, kaip rusų kareivis tą kryžių nupjovė. Kai jis nuvirto, pasigirdo šūviai, ir kareivis krito negyvas.

- Mudu su broliu matėme, kaip rusų kareiviai tą nušautąjį išsivežė vežime. Tikriausiai kažkas iš tų pačių rusų nušovė už šitokį darbą, - pasakoja Kazimieras. - Ilgai piliakalnis buvo be kryžiaus, bet pernai pastatėme naują. Aš irgi prisidėjau. Didelė šventė buvo!

Tragedijos ženklas

Kitas kryžius - daug šiurpesnis prisiminimas. Jis stovi prie pat Dievyčio ežero, Velneragės pakalnėje.

- Mes su mama vienkinkiu vežimu parvažiavome iš Laukuvos. Privažiavus Velneragės kalną, pasivijo autobusas. Vieškelis buvo siauras, ir mama, duodama kelią, pasitraukė į šalį. Ties mumis autobusas sustojo. Tada pamačiau, jog jis pilnas žmonių. Tai buvo vyrai, visi žydai. Vienas pažino mamą, sušuko jai: „Stasele, sudiev, daugiau nebepasimatysim!“ Vokietis kareivis užriko ant jo, pagrasino automatu, ir vyras nutilo. Tai buvo Laukuvos krautuvininkas Kromelis. Mama pradėjo verkti, suprato, kas čia vyksta, - pasakoja Kazimieras.

Kai jie parvažiavo į Šiauduvą, Tūbinių miške pasigirdo kulkosvaidžio kalenimas ir žmonių riksmai. Tada suprato ir Kazimieras, nors dar buvo vaikas. Naciai šaudė žydus.

Tas vaizdas su pilnu autobusu pasmerktųjų jam akyse tebestovi ir šiandien.

- Toje vietoje, kur prasilenkėme su autobusu, mama pastatė kryžių...

Antrą sykį su žydų nelaime jis susidūrė Padievyčio miške, šalia piliakalnio.

- Su vaikais žaidėme ir pamatėme moterį, kuri paslaptingai dingo mums iš akių. Tiesiog į žemę prasmego! Priėję artyn, pamatėme, kad ten, kur pradingo ta moteris, buvo duobė. Parbėgęs į namus, papasakojau mamai. Ji atpjovė duonos, lašinių, sudėjo į ryšulėlį, liepė nunešti, įmesti į tą urvą ir niekam nepasakoti.

Nuėjęs kišau galvą į tą urvą, klausiau, ar kas yra. Niekas man neatsiliepė. Dar buvau vaikiško proto. Įlipau į vidų. Nieko neradau, tik šiaudų, sudžiūvusią duonos kriaukšlę, svogūnų... Matyt, mes, vaikai, besislapstančią vargšę išbaidėme. Mama išsiaiškino, kad yra pabėgusi viena Laukuvos žydaitė. Gali būti, mes ją ir matėme, - spėlioja Kazimieras.

Jis nežino, ar ta bėglė išgyveno, ar ją kas nors įskundė, ir ji buvo sušaudyta...

O motinos pastatytas kryžius supuvo. Pernai Kazimieras su sūnumi Alvydu pasta­tė naują. Tegu bus atmintis. Kiti tikriausiai nežino, kodėl jis čia stovi ir ką iš tiesų reiškia.

„Kalba Žukovas. Įsakau!..“

Šitais žodžiais pradėdavo kalbą toks stambus dėdė kariška uni­forma, kai jis vie­ną dieną įsikū­rė jų namuose. Pakeldavo telefono ragelį ir sakydavo:

- Kalba Žukovas. Įsakau!.. - toliau sekdavo kažkokios ko­mandos.

Paskui imdavo kitą telefoną, vėl sakydavo:

- Kalba Žukovas. Įsakau!..

Tais telefonais buvo nustatytas visas pasienis, didžiulis stalas nukrautas žemėlapiais. Stambusis dėdė arba studijuodavo žemėlapius, arba komanduodavo telefonu. Aplink sukosi dar keli karininkai, bet tas su didele žvaigžde antpečiuose buvo aiškiai vyriausias.

Kaziukas landžiodavo po tuo stalu ir dar negalėjo suprasti, kad jų namuose sprendžiami pasaulinės reikšmės dalykai. Rusų kariuomenė jau kėlėsi per Nemuną ir žengė į Vokietiją, o kaip viskas vyks, labai priklausė nuo to, kokia komanda ateis telefonu iš Kund­rotų namų. Tik paaugęs Kazimieras suprato, jog ta didžiulė žvaigždė ant antpečių reiškia maršalą, o tas stambus dėdė - vienas pačių įžymiausių ant­rojo pasaulinio karo vadų.

- Kelioms savaitėms mūsų namai virto štabu, ir man tai labai patiko, - prisimena Kazimieras. - Prie mūsų durų dieną naktį stovėjo sargyba, bet į vaikus nekreipė dėmesio. Maršalo virėjai virė labai skanų maistą, jo kliūdavo ir mums. Taigi ragavau generoliško maisto! Maršalas man duodavo ir saldainių. Jam visai nerūpėjo, kad aš landžioju po stalu ar klausausi, kaip jis komanduoja telefonu. O man patiko prie diržo prisegtas jo pistoletas. Sykį parodžiau pirštu ir pasakiau, kad gražus. „Ne gražus, bet grėsmingas“, - pataisė Žukovas. Mano mama caro laikais buvo baigusi rusišką pradinę mokyk­lą, su rusais susikalbėdavo. Bend­raudamas su rusiukais, šiek tiek pramokau ir aš. Taigi šį tą supratau.

Paskui maršalais išvažiavo. Susivynioję rankos storumo kabelius, išsikraustė ir ryšininkai. Pasibaigė įspūdingas vaikystės nuotykis.

Užgriuvo kiti rusai, tačiau šitie dabar nekelia Kazimierui malonių prisiminimų.

- Tai buvo visai kiti rusai. Po pergalės keli tankistai grįžinėjo iš Berlyno ir elgėsi kaip nugalėtojai. Nusišovė dvi kiau­les, tarsi tai būtų jų, įsikūrė mūsų namuose kaip savo. Jiems išėjus, dingo keli paveikslai ir ta knyga. Nesvarbu, kad nesuprato lietuviškai - vis tiek trofėjus. Tikriausiai jiems patiko gražūs mediniai viršeliai. Nežinau, ar tie pavogti paveikslai buvo vertingi, tačiau knygos man labai gaila. Taip baigėsi tie vakariniai skaitymai, kai mes su broliu suguldavome į lovą, o mama pasiimdavo knygą, - apgailestauja Kazimieras.

Užtat jam liko gyvi prisiminimai ir romantiškas atspalvis, kurį jo Šiauduvai suteikė ta nuostabi vaikystės knyga.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

„Po šia užtvanka palaidota kūlgrinda, kuria nuo seniausių laikų ėjo kelias iš Šiauduvos į Padievytį“, - rodo Kazimieras

Padievyčio piliakalnio pastatytas naujas kryžius. Tiksliau - atstatytas. Pirmąjį karo metu nupjovęs rusų kareivis čia pat ir žuvo nuo savo draugų kulkų