Laisvės kaina dar ne visa sumokėta

Buvę emigrantai Asta ir Sigitas Petrikai, norėdami grįž­ti į Lietuvą ir čia pradėti orų laisvų žmonių gyvenimą, su­mokėjo beveik 200 tūkstančių litų. Bet tai, pasirodo, tik pradžia!

Dabar Petrikų šeima jau namuose. Savo troboje, savo žemėje, savo krašte, kur visi tokie pat ir kalba tavo kalba. Vyresnioji duktė Laura jau didelė, eina į Obelyno mokyk­lą. Po kelių metų į ją keliaus ir mažoji Auksė. Ar jos prisimena Daniją?

- Prisimenu, - sako Laura.

- Patiko? - klausiu.

- Taip!

- Norėtumei atgal?

Mergaitė linkteli galva.

O tai - labai svarbi priežastis, kodėl Petrikai grįžo į Lietuvą. Nereikia, kad dukroms būtų per daug noro grįžti į svetimą šalį. Kur jos praleis pirmuosius savo metus, ten ir gimtinė. Užaugusios Danijoje, mergaitės jau niekada nebūtų žemaitės.

- Su žmona buvome taip sutarę: kai tik Laurai ateis laikas į vaikų darželį, iškart kraunamės daiktus ir važiuojame namo, - pasakoja Sigitas, jaunas Vytogalos ūkininkas, buvęs emigrantas.

Tuo metu jau ir Auksė buvo gimusi. Bet dar maža. Danija jai - lyg sapnas.

Savo žodžio Petrikai laikėsi. Atėjo laikas - susikrovė daiktus.

Viskas vyko griežtai pagal planą. Vytogaloje jau buvo nupirktas namas ir žemės gabalas.

- Važiavome į Daniją ne pramogauti, - prisimena Sigitas. - Mes taupėme, dirbome šeštadieniais, nes dvigubai moka.

Pirmasis ten išvyko Sigitas. Pralaužti ledų. Tiesa, jie jau buvo šiek tiek pralaužti draugų bei giminaičių. Pirmiausia nuvažiavo Sigito sesers vyras Donatas Dargevičius, įsidarbino audinių fermoje. Kai nuvyko Sigitas, ten jau dirbo ir upyniškis Juozas Kinderis. Paskui pribuvo ir Sigito brolis Gintautas.

Sigitas prisimena, kad pirmosios dienos jam labai nepatiko. Visa ta ferma, laukiniai greiti žvėreliai, kurie, įvyti į kampą, būna dar ir agresyvūs. O juos reikia ne tik šerti, narvus valyti, bet ir gaudyti, nešti dusinti į dėžes, kur iš žoliapjovės leidžiamos išmetamosios dujos. Jeigu kas - ir suvirintojo pirštinė gali neatlaikyti. O jau smarvė, kai žvėrelis tave paženklina!..

- Maniau, neištversiu. Galvojau, atidirbsiu sutartą laiką, pusantro mėnesio, ir dingsiu atgal į Lietuvą, - pasakoja Sigitas.

Tačiau jis pasiliko. Ir dar nusivežė žmoną!

- Gavau algą, viskas iškart pasikeitė, - šypsosi Sigitas. - Kur tai matyta - devyni tūkstančiai litų! Įsivaizduojate? Šypsena man iki ausų... Direktorius klausia: ar sugrįši dar? Aš nedvejodamas: taip, taip, žinoma, grįšiu!

Kaip tik tada, atidirbus pusantro mėnesio Danijos fermoje, gimė jų planas. Ne šiaip sau graži svajonė kaip nors kur nors įsitvirtinti Lietuvoje, tačiau labai konkretus planas užsidirbti ten pinigų, tada tėviškėje nusipirkti namą, žemės, įsitvirtinti ir gyventi kaip visi žmonės.

O parsivežus iš Danijos pirmuosius 9 tūkstančius litų, abejonių neliko - toks planas yra visai realus. Tada jie nusi­pirko geresnių drabužių, geresnę mašiną ir išvyko į Daniją abu.

Sigitas sako su pavydu žiūrėjęs į bendraamžius, kurie iš savo tėvų paveldėjo žemės ir technikos. O jis ką paveldės? Užaugo keturi vaikai, o tėvai Obelyne teturi tris hektarus žemės. Ką dalinsies? Tai buvo dar viena priežastis išvažiuoti į Danijos fermą. Tam, kad galėtų užsidirbti ir, grįžus į Lietuvą, viską pradėti nuo nulio.

Pirmasis jų pirkinys Lietuvoje - mūrinis namas Vytogalos pakraštyje ir septyni hektarai žemės. Bet suprato, jog šito pragyventi neužteks: 75 tūkstančiai litų įdėti, tačiau nieko iš to nebus. Net jaunojo ūkininko paramos negali tikėtis. Tada tokiai paramai reikėjo turėti bent 20 hektarų.

Tad ir vėl teko keliauti į Danija, į audinių fermą. Užsidirbti žemei ir technikai.

O kodėl jie, neturėdami savo žemės, būtinai metėsi į žemės ūkį?

- Taip, galėjome kurtis mieste, - sako Sigitas. - Už tuos pinigus galėjome nusipirkti nor­malų butą. Tačiau aš nenorėjau būti pastumdėlis.

Pasirodo, vienoje Lietuvos įmonėje jis jau tokiu buvo. Užrakina tave kaip vergą ir su kitais tokiais pat dirbi,  kol atrakins. Oficialiai darbo diena truko 8 valandas, bet iš tiesų pasibaigdavo tik tada, kai baigdavosi darbas. O durys būdavo atrakinamos ir po 10 ar 12 valandų. Oficialiai dirbo už minimalų atlyginimą, kitą dalį gaudavo vokelyje. Kiek jame bus - jau šeimininko valia. Nei darbo laikas, nei uždarbis - niekas nuo tavęs nepriklauso.

O Sigitas norėjo gyventi oriai ir būti laisvas žmogus. Jam atrodė, kad, turėdamas savo žemės ir savo technikos, jis galės gyventi savo galva.

Kiek jam kainavo laisvė?

Antrasis pirkinys - 10 hektarų žemės už 60 tūkstančių litų bei padėvėtos technikos už 35 tūkstančius. Taigi grįžimas į Lietuvą Petrikams atsiėjo 170 tūkstančių litų. Ir tai - tik grįžimas atgal, tik darbo pradžia. Penkerių metų samdinio uždarbis Danijoje, ir jie - pradedantieji Lietuvos ūkininkai.

- Tuo metu palengvėjo sąlygos jaunojo ūkininko paramai gauti, - sako Sigitas. - Aš ją gavau technikai pirkti. Turėjau pridėti 35 tūkstančius savų. Daniški pinigai baigėsi. Užtat turiu viską, išskyrus kombainą.

Tai su Danija baigta? Emig­ranto duonos užteks?

Sigitas purto galvą. Ne, jis nėra toks garantuotas.

- Buvo atvažiavęs danų fermos direktorius, jis Lietuvoje turi asmeninių reikalų. Labai malonus, mandagus žmogus. Užsuko pas mane, klausė, ar nenorėčiau dar atvažiuoti. Kas iš tų norų! Kaip aš paliksiu ūkį? Dabar net neturiu teisės. Jeigu gavau paramą, vykdau programą, jokių važinėjimų! Nors pridėti prie ūkio kelis tūkstančius eurų būtų gerai. Tačiau negaliu, - Sigitas skėsteli rankomis.

Daniški pinigai baigėsi, bet investicijos - ne. Žmogus mato, kad gyventi iš melžiamų karvių sunku. Gauni už pieną centus ir nesupranti: uždirbai ar praradai.

- Pieno ūkis duoda nuolatines išgyventi reikalingas pajamas. Todėl jo ne­atsisakysiu. Bet norėčiau turėti ir mėsinių galvijų. Dvidešimt mel­žiamų, dvidešimt mėsinių. Pardavęs juos, galėčiau šį tą investuoti, - dėsto Sigitas.

Vadinasi, reikia didesnio tvarto. Todėl jis jau nusipirko statybinių medžiagų, sumokėjo pusantro tūkstančio eurų už projektus. Skaičiuoja. Šiaip taip pastatys. Labai susispaudę, savo buities sąskaita. O juk nupirktas namas nenaujas, reikia tvarkyti. Deja, nėra iš ko.

Išeitų, ten samdinys gali uždirbti ir investicijoms, o Lietuvoje nedidelis ūkis augti neturi iš ko?

- Taip. Ten samdinys gyvena lengviau negu čia daugelis ūkininkų. Danijoje visai kitos sąlygos įsikabinti. Tos fermos savininkas pradėjo lygiai taip pat, kaip aš Lietuvoje, - nuo mažos fermos, nuo kelių žvėrelių. Jo ferma labai greitai išaugo, o aš neturiu iš ko augti. Ten visai kita atmosfera: kaimo žmonės - žvalūs, orūs, sakyčiau, atsipalaidavę. Mūsiškiai - sulinkę nuo rūpesčių, akyse – nerimas: kas bus rytoj? - pasakoja Sigitas.

Ir vis dėlto jie grįžo į nuliūdusį kraštą. Kodėl? Ar negalėjo likti tenai?

- Kiti lieka, nors daugelis grįžtų, jei tik atsirastų tokia galimybė, - sako buvęs emig­rantas. - Yra kelios labai svarbios priežastys, kurios traukia atgal į gimtinę. Pirmiausia - kalbos barjeras. Aš pramokau angliškai, danai irgi šiek tiek moka, tačiau jie nori ir turi teisę namuose šnekėti savo kalba. Nemoki daniškai - svetimas. Ir šiaip ant­rarūšis žmogus. Už tą patį darbą gauni du-tris kartus mažiau nei danas. Emigrantas daugiau minimalios algos negali tikėtis. Ir šiaip ten atrodai kaip koks nevykėlis. Ne dėl to, jog danai būtų kokie rasistai, visiškai ne! Darbdavys danui pasako, tas eina ir dirba. O man turi kartoti du ar tris sykius, kol suprasiu, nes nemoku kalbos! Tačiau ir mokėdamas ten nebūsiu savas. Aš - kitokios kultūros, visai pašalinis žmogus, kad ir kaip jie darbe ar parduotuvėje man šypsotųsi. Štai kodėl namuose yra geriau!

Sigitas tebeturi danų fermos telefono numerius, nenutraukia ryšių su buvusiais darbdaviais. Pasiūlo buvęs še­fas atvykti - mandagiai atsako, jog ne dabar. Bet neužtrenkia durų. Ką gali žinoti?

- Artėja dvidešimtieji metai. Neaišku, ar begausime Europos paramą. Kol ji yra, dar šiaip taip egzistuojame. O jei nebebus? - klausia Sigitas ir pats atsako: - Ne, niekaip negaliu išsižadėti Danijos!

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir pašnekovų albumo nuotr.