Skaudžioji Lietuvos istorija - iš liudininkės lūpų

Jadvyga Rimkienė, gyvenanti Iždonuose, skai­čiuoja pa­skutiniuosius savo devintojo de­šimt­mečio metus. Gi­mė, kai Lietuva šventė Ne­pri­klausomybės de­šimtmetį. Šiandien ji dar stebina puikia atmintimi, darbš­tumu. Net jaunos mezgėjos grožisi jos rankų vingriais mezginių raštais.

Vartome Jadvygos šeimos nuot­raukas, ir nejučia atgimsta prisiminimai...

Jadvyga gimė dabartiniame Kelmės rajone, netoli Pašilės. Šeimoje augo keturi vaikai. Jadvyga buvo vyriausia, todėl dar nesulaukusi keturiolikos, jau mokėjo rišti rugius, kepti duoną, austi lovatieses, siuvinėti. Jad­vy­gos tėvai Šimkevičiai valdė 37 hektarus žemės, bet samdinių nelaikė. Šeima buvo darbšti, turėjo didelę trobą, tvartus, jaują, ūkyje laikė 3 darbinius arklius, 10-12 karvių, prieaug­lio. Kaip ir kiti pasiturintys ūkininkai, buvo šviesūs žmonės, mokėjo lenkiškai, o tėvelis - dar ir vokiškai, skaitė „Ūkininko patarėją“, kuris mo­kė pažangaus ūkininkavimo.

Jadvyga Lenkvyčių pradžios mokykloje baigė keturis skyrius. Mokyk­lą lankė tuo ­metu, kai Lietu­vo­je buvo pats ne­ra­­miau­sias laikas. Pa­­sikeitė net trys val­­džios: į mokyk­lą pradėjo eiti dar lais­­voje Lietuvoje, mo­­kėsi pirmosios sovietinės okupaci­jos metais, o  ketvir­tą skyrių baigė, kai Lietu­vą okupavo na­ciai.

Moteris prisimena, jog pirmame sky­riuje tikybą dėstęs kunigas liepė sukalbėti poterius, o ji... nemokėjo. Mat mama ją poterius buvo išmokiusi lenkiškai. Ku­ni­gas liepė išmokti lie­­tu­viš­kai.

Jadvygos senelis, ieškodamas geresnio gyvenimo, bu­vo išvykęs į JAV. Dalis artimų giminaičių, anot senolės, ten ir liko. Jos pusbrolis tarnavo karo lakūnu JAV kariuomenėje ir žuvo per antrąjį pa­saulinį karą prie Ber­­ly­no.

Baigiantis karui, kai frontas jau priartėjo prie Du­bysos, tėvų namuose savaitę gyveno 10 vokiečių. Maisto jie atsigabendavo patys, važinėdavosi dviračiais, baidydavo kieme žąsis, bet jų neliesdavo. Per karą tėvai kiaules laikydavo ant tvarto, kad kareiviai neatimtų. Pašerdavo palipę kopėčiomis, uždėdavo lentų, o kopėčias nuimdavo.

Skaudžiausias Jad­vy­gos gyvenimo puslapis - pokaris. Į jų namus užsukdavo partizanai. Stribai apie tai sužinojo ir apsupo sodybą. Tėvų namuose tuomet nebuvo, todėl Jadvygą bei jos brolį suėmė ir uždarė Kaltinėnų stribynėje. Laikė savaitę, o tardė ir dieną, ir naktį. Liepdavo klauptis ant cementinių grindų ir kieta gumine žarna mušdavo per kojų padus. Reikalaudavo pri­­­sipažinti, kad yra par­tizanų ryšininkai. Ne­iš­gavę prisipažinimo, rau­donieji išvežė juos į Kark­lėnus.  Ten, pasak Jadvygos,  saugu­miečiai muš­­davo negai­lė­da­mi, o kai kankina­mie­ji krisdavo be są­­monės, juos gaivinda­vo, pildami vandenį ant galvos. Bet mergina tylėjo. Tuomet uždarė ją į karcerį - dvokiančią kamerą. Žiau­rumu ypač išsiskyrė enkavedistas Lūža. Jadvyga, retkarčiais atgaudama sąmonę, galvodavo apie viena: Lie­tuvos partizanų išdavike nebus. Tad vis kartojo stribams, jog namuose nebuvo, nes gulėjo ligoninėje Tauragėje, ir partizanų nematė. Turbūt patikėjo - merginą paleido. Brolį Zenoną nuteisė 25 metus kalėti ir išvežė į Vorkutą. Ten jis aštuonerius su pusę metų dirbo anglies kasyklose, o mirus Stalinui, buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą.

Likusi šeima Lietuvoje ramybės neturėjo. Atsidūrė tremtinių sąrašuose. Tris kartus nuo tremties išgelbėjo apylinkės pirmininkas, tėvo draugas - pranešdavo, kada šeimą ruošiasi išvežti. Taip ir slapstėsi: vasarą - savo miške, žiemą -  prie Kaltinėnų, pas gimines. Galiausiai apylinkės pirmininkas pasakė, jog nebegali daugiau padėti. Tada visi sėdo į dviem arkliais pakinkytą vežimą, prisirišo karvę ir išvyko į Iždonus, pas giminaičius. Taip išsigelbėjo nuo Sibiro, bet ne nuo raudonųjų persekiojimo. Jadvyga ėjo į kolūkį, tačiau naktimis namuose nemiegodavo. Kai sovietų pakalikai atvažiuodavo ir klausdavo mamos, kur yra Jadvyga, motina apsimesdavo psichine ligone. Nieko nesupratę, atvykėliai išsinešdindavo.

Šiandien senolė dienas leidžia megzdama, skaitydama spaudą. Ji užaugino penkis vaikus, duonos jos namuose užteko ir dviem anūkėms.

J. Rimkienė  nesididžiuoja savo giminės bajoriškomis šak­­nimis.

„Juk ne turtai ir kilmė, o santarvė ir ramybė padaro žmones laimingus“, - sako ji.

Regina MICKUVIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.