B. Tilmantaitė: istorijos tyko už kampo...

Gegužės 9-ąją buvo minima Europos diena. Šia proga vi­są praėjusią savaitę nestigo pačių įvairiausių renginių. Ši­la­­lės rajono viešojoje bibliotekoje Europos komisijos atstovybės Lietuvoje remiamą renginių ciklą atidarė ne tik Lietuvoje, bet jau ir už jos ribų žinoma iš Šilalės kilusi žurnalistė, fo­to­grafė ir keliautoja Berta Tilmantaitė, kraštiečiams papasakojusi neįtikėtinų, tačiau tikrų isto­rijų.

Norinčiųjų pasiklausyti apie B. Tilman­tai­­­tės keliones, projektus Ši­la­lės viešojoje biblio­tekoje su­­sirinko pilna salė. Ir, atrodo, nė nepagalvotumei, kad šitiek visur apkeliavusi, visko mačiusi ir ragavusi laisvai samdoma fotoreporterė galėtų jaudintis prieš savo gimtojo miestelio klausytojus. Tačiau jos pasakojimai apie netikėtus kelionių posūkius labai sudomino.

Studijas Vilniaus universitete baigusi mergina išvyko studijuoti į Daniją, po to – į Kiniją. Ten būnant, Bertai ir kilo mintis, jog sėslus gyvenimas ne jai, o pasaulyje yra labai daug vietų, kurias norisi pamatyti. Tad ryžosi visiškai kitokiam gyvenimo būdui nei daugelis esame įpratę. Negana to, apsisprendimas daryti tai, kas patinka: fotografuoti, rašyti, klausytis naujų netikė­tų istorijų bei megzti pažintis keisčiausiuose pasaulio kam­pe­liuose, tapo jos galimybe už­sidirbti pragyvenimui.

„Mano darbo rezultatai bū­na įvairūs. Tai publikacijos žurnaluose, internete, skirtingose pasaulio šalyse, vaizdo ar garso įrašai, nuotraukos. Ir net sunku suvaldyti, kada ir kur pasirodys mano darbai. Pavyzdžiui, kuriant pasakojimą Malaizijoje, jį redaguojant In­di­joje, galima viską nusiųsti į agentūrą, kuri yra Beirute. O ši istoriją parduos Pran­cūzijai, ir tik būdamas, tarkime, Šri Lankoje, sužinosi, kad ji jau publikuojama. Tad internetas bei plačios galimybės keliauti sumažino pasaulį, nebereikia savęs riboti“, – dėstė žurnalistė.

B. Tilmantaitės istorijose figūruoja paprasti žmonės, gyve­nantys jiems visiškai įpras­tą gyvenimą. Tačiau jis įpras­tas tik jiems patiems. Bib­liotekoje susirinkusiems klau­­sytojams bei visiems, skai­­­tantiems B. Til­mantaitės straips­nius, tolimų pasaulio kam­pelių gyventojų įpročiai atrodo stulbinami ir mažų mažiausiai keisti.

Ar įsivaizduotumėte gyve­ni­mą ant vandens menkai nuo vėjo apsaugančioje valtyje? Ir taip – iš kartos į kartą. Ma­ži vaikai puikiai plaukioja nuo gimimo, o tėvai neturi supratimo, kiek jiems patiems metų ir net toks klausimas juos prajuokina. Ištisos šeimos neturi jokių jų gimimą ar pilietybę liudijančių dokumentų, pavardžių. Netgi vyro ir žmonos susipažinimo istorijos yra kito­kios – pavyzdžiui, susi­pažino, kai, išlipę į krantą, ėjo pasisemti gėlo vandens, ir nusprendė nuo šiol plaukioti kar­tu. Būtent tokį gyvenimą atspindi fotografijų pa­roda iš Ma­laizijos „Van­denyno žmonės“.

Keliautojos pasakojimuose gy­va ne tik romantiškoji gyvenimo realybė. Gausu ir socialinių, aplinkosaugos problemų – to, kas turėtų jaudinti kiek­vieną planetos gyventoją. Štai gyvenantieji valtyse jūros klajokliai vis dažniau priversti imtis samdomo darbo. Visa tai dėl to, jog drastiškai mažėja žuvų. Deja, dokumentų ir išsilavinimo neturinčios etninės grupės atstovų laukia tik vergystė.

Įdomus buvo ir šilališkės projektas, parengtas atšiauriose Sibiro vietovėse, kur oro temperatūra nukrenta žemiau nulio net iki 50 ir daugiau laipsnių. Vietiniai gyventojai, aišku, įpratę prie tokių sąlygų. Kaip pasakojo Berta, kartą ją pasitiko vietiniai vaikai, su kuriais susipažino, ten atvykusi. O norėdami pasitei­rauti, kur ji buvo, jie merginos laukė lauke žaisdami, nes buvo „tik“ -20 laipsnių. Jų akimis – tai labai šilta, ir daugelis laksto plikomis bambomis...

„Kartais istorijos atsiranda net tada, kai nusprendi nedirbti, o tiesiog susiruoši atostogauti. Būna, jog net pomėgiai tampa knygų viršeliais. Kuriant pasakojimus, pasitaiko gyventi viešbučiuose, o kartais – su pelėmis ir tarakonais kokiame nors kambaryje, taip pat palapinėse. Tai priklauso nuo rėmėjų finansavimo, užsakovų bei kitų aplinkybių. Ir istorijų atsiradimas labai priklauso nuo atsitiktinumų. Štai į Nepalą atvykau kiek anksčiau už Editą Nichols. Ten su ja susipažinome, pabendravo­me, o neilgai trukus ji tapo pirmąja lietuve, įkopusia į Everestą. Tuomet viskas taip susiklostė, kad aš kūriau apie ją istoriją. Po kurio laiko mes kartu išvykome į ekspediciją po Ekvadoro ugnikalnius“, – apie virtinę ne­tikėtumų ir besiplečiantį pažinčių ratą kalbėjo reporte­rė.

Žurnalistė teigė net atostogų negalinti išvykti, neatradusi istorijos – jos tarsi savaime tyko kiekviename pasaulio kampelyje. Ir ne tik apie keliones, bet ir apie žmones bei jų patirtis. Su kiekviena nauja istorija plečiasi ir pažinčių ratas. Kai kurias pažintis pavyksta išlaikyti socialinių tink­lų pagalba, dalis taip ir lieka vienos dienos pokalbiu.

„Kai kurios šalys pasirodo visai kitokios negu skelbia žiniasklaida. Štai apie Ko­lumbiją rašoma, jog šalyje klesti korupcija, mafija ir pan. Tačiau ten sutikome ir daug keliautojų, kurie savo kelionėms užsidirba, gat­vėje pardavinėdami rankdarbius, šokdami tautinius šo­kius. Žmonės toje šalyje yra labai draugiški, kartais atneša maisto ir šiaip daug kuo dalinasi“, – stereotipus paneigiančius įspūdžius vardijo B. Til­mantaitė.

Mianmare žurnalistė teigė sutikusi žmonių, kurių nameliai suręsti tiesiog virš pelkių. Daugelis jų mielai pozavo nuotraukoms, o pamatę savo atvaizdą fotoaparato ekrane sukviesdavo pasižiūrėti visą šeimą. Supratusi, kad tai turbūt vienintelė galimybė šiems žmonėms turėti savo nuotraukų, B. Tilmantaitė įsigijo nedidelį spausdintuvą ir ėmė nuotraukas spausdinti. Tai suteikė vietiniams žmonėms didžiulį džiaugsmą, o fotogra­fei tapo projekto „First photograph“ („Pirmoji nuot­rau­ka“) istorijų dalimi.

Tarp daugybės veik­lų Berta su draugais įkūrė ir savo šiuolaikinių medijų agentūrą „Na­nook“. Per ją taip pat viešina­mi šilališkės darbai. Visa agentūros komanda ieško originalių bei įdomių istorijų, kurios galiausiai išvysta dienos šviesą.

„Mūsų tikslas yra sukurti bendruomenę, kuri atlieka ir edukacijas. Dirbame su studentais, moksleiviais, priima­me prakti­kan­tų, kurie nori su­žinoti dau­giau apie tokio po­būdžio veik­lą ar užsiimti tuo, ką mes darome. Kartu suvieniję savo jėgas, mes galime padaryti daug daugiau, nei dirbdami po vieną“, – apie besiplečiantį veiklų spektrą kalbėjo keliautoja.

Daugybę savo laiko skirianti dokumentinei fotografijai mergina aiškino mananti, kad pernelyg pervertinama kadro kom­pozicija ir dėmesys jai ne­retai užgožia pačią istoriją. Bertai svarbiau yra ne technika, o istorija, nors geras kadras niekada nepamaišys. O publikos paklausta apie nemaloniausią įspūdį palikusią šalį, B. Tilmantaitė labai dip­lomatiškai paaiškino nesupratusi Indijos idealizavimo ir pajuokavo taip aukštinamo nušvitimo ten neradusi. Buvo galima tarp eilučių išskaityti savotišką patarimą keliaujantiems neturėti stereotipų ar bent jų vengti.

B. Tilmantaitė tapo pirmąja lietuve fotografe, kurios nuot­raukos publikuotos visame pasaulyje žinomame „National Geography“ („Nacionalinė geo­grafija“) žur­nale – jo pus­la­piuose atsiduria tik išskirtiniai kadrai. Taip pat didžiausiame pasaulyje fotografų konkurse „Sony World Photography Awards“ (Sony Pasaulio fotografijos apdovanojimai) Na­cionaliniuose apdovanoji­muo­­se pelnė pirmosios vie­tos prizą. O fotoreportažas „Zim­nik – ledo ke­lias“, padary­tas itin atšiauriomis sąlygomis, įvertintas spaudos fotografijų ap­do­va­­no­jimu „Auksinis kad­ras“.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS ir Rimos KAIRYTĖS-NORVILIENĖS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 23 gegužės 2017 08:52