Senieji Žiliai vis dar alsuoja gyvybe

Jeigu Žilių kaimas kada nors išnyks, turėtų likti bent šis akmuo Jeigu Žilių kaimas kada nors išnyks, turėtų likti bent šis akmuo

Žiliai - senas kaimas Kaltinėnų seniūnijoje, labiausiai išaugęs kolūkio laikais. Po karo žmonės buvo suvaryti į Žilių tarybinį ūkį, kuris vėliau tapo „Artojo“ kolūkiu, o galiausiai buvo sujungtas su Bilionių kolūkiu, žmonių vadinamu „Karoliu“. Dabar Žilių gyventojai dirba savo atsiimtas ar privatizuotas žemes, kiti išvažiavo duonos ieškoti svetur. Per paskutinį gyventojų surašymą 2011 metais čia dar rasta 40 gyventojų. Tad kaip tie likusieji gyvena?

Iš dvaro liko kaimas ir šulinys 

Važiuojant kaimo gatve, nereikia bijoti, kad iš kurio kiemo išlėks vaikas ir dums po mašinos ratais. Jie čia nebelaksto dviračiais. Sustojęs ir išlipęs iš mašinos išgirsti ty­lą. Kaip ir daugelyje mūsų kaimų, čia nekudakuoja vištos ir negagena žąsys. Gatvė visai tuščia. Tačiau šalia jos, už elekt­rinio piemens, ganosi karvės. Vadinasi, kaimas dar gyvas. Kažkur tolumoje pasigirsta traktorius, prie vieno didelio tvarto - šieno rulonų stirta. Visame kaime - tik dvi iš pažiūros negyvenamos trobos. O tai visai neblogai.

Įvažiuodamas į Žilius, nerasi riboženklio, užtat vidury kaimo jo ženklas yra. Ir ne kokios rūdijančios skardos - kaimo pavadinimas iškaltas akmenyje. Jis stovi prie kelio, Jono Eitučio sodyboje, pastatytas jo rūpesčiu ir lėšomis.

- Labas, Jonai!

Mudu seni pažįstami, dar nuo mokyklos laikų. Juk visi Žiliai mokėsi Kaltinėnuose. Gal jis pavedžiotų po savo Ži­lius, padėtų geriau susipažinti?

- Norėjau sužinoti, nuo kada Žiliai pradėti minėti, bet kol kas neradau atsakymo. Tai ir neiškaliau akmenyje datos. Nuo ko toks pavadinimas ir nuo kada Žiliai atsirado, dar nežinau, - traukia pečiais Jonas.

Užtat nėra abejonių, iš ko tas kaimas išaugo.

- Štai ten stovėjo Žilių dvaras, - Jonas rodo medžiais apaugusią atokesnę sodybą. - Gretimame Bartkiškės kaime buvo Bartkiškės dvaras, ten, visai netoli Pesių, buvo Puš­karskienės dvaras. Trys dvarai netoli vienas kito, vadinasi, buvo kumečių. Dar kolūkio laikais Žilių dvare stovėjo didelis kumetynas, žmonės jį taip ir vadino. Ten gyveno nemažai šeimų, jos dirbo kolūkiui, kuris dvaro tvartus pritaikė arklidėms. Galiausiai ku­metynas sugriuvo, ir šeimos ėmė statytis namus prie šito keliuko. Iš kumetyno čia atsikėlė Krivicai, Pralgauskai, Stanikai, Leščiauskai, Pociai, Gumuliauskai. Kai mano tėvai, atsikėlę iš Laumenų, čia statėsi naują trobą, jie irgi kurį laiką gyveno kumetyne. Ten aš ir gimiau. Vadinasi, aš irgi dvariškis, - šypsosi Jonas.

Jo versiją patvirtina Žiliuose gimusi ir augusi Juzefa Vitkie­nė.

- Tų Žilių nieko nebuvo, tik kelios trobos, - prisimena ji. - O paskui žmonės pradėjo keltis iš dvaro. Kiti čia statėsi, kai melioracija juos ėmė varyti iš vienkiemių. Žilių pradžia - Žilių dvaras.

Bet juk netoli buvo kiti du dvarai! Tačiau pašnekovai neprisimena tų išnykusių dvarų kumetynų.

- Kai augau, Bartkiškės dva­re buvo ūkiniai pastatai, kultūros namai ir kolūkio kon­tora, - pasakoja J. Eitutis. - Kul­tūros namuose vykdavo puikūs šokiai, visi Kaltinėnai čia sugužėdavo. Savo šokiais Bart­­kiškė ir garsėjo, nors buvo labai mažas kaimas. Vie­nu metu čia išvis tebuvo vienas gyventojas - ant­rame dvaro aukšte virš kultūros namų buvo įsikūręs kolūkio partsekre­to­rius Stasys Žaluda, vėliau dirbęs „Artojo“ redaktoriu­mi. Kai dvaras sudegė, nė kul­tūros namų neliko. O iš Puš­kars­kie­nės dvaro atminty išliko tik didelis sodas, kur eidavome obuolių vogti...

J. Vitkienė dar prisimena, kaip į jų namus užsuko nepažįstami žmonės.

- Iš tėvų girdėjau, jog Ži­lių dvaras priklausė Vaičekaus­kams. Kada, kur tuos Vaiče­kauskus valdžia iškėlė, nežinojau, nė akyse jų nebuvau mačiusi. Ir štai vieną dieną už­suka pas mus tokie žmonės, klausia, kur čia Vai­če­kauskų dvaras. Ma­no vy­ras Pranciš­kus, dabar jau am­žinatilsį, sako: „Dvaro seniai nėra, bet esame daug kumečių“. Įsi­šne­kome ir sužinojome, jog tai Lau­rinavičiai. Pasirodo, Bi­ru­tė Lau­rinavi­čie­nė - dvari­nin­ko Vai­čekausko duktė. At­siėmė že­mes, dabar jas nuo­moja Ži­lių ūkininkams. Dva­ro vietoje pasistatė vasarvie­tę, atvažiuoja savaitgaliais.

Tarp Sibiro ir Žilių 

Albina pasuka motorolerio raktelį, variklis burbt ir užsikuria. Labai patogus, moterytėms pritaikytas transportas. Tikriausiai nė teisių nereikia?

- Nežinau, - nuoširdžiai prisipažįsta Albina. - Dar niekas nestabdė, niekas nieko nesakė. Septyni metai važiuoju.

Toliausias kelias - į Kaltinė­nus. Į Žilius atvažiuoja auto­parduotuvė, tačiau visko ne­at­ve­ža. Be to, dabar Albina miestelyje turi ir svarbesnių rei­kalų.

- Mano senis ligoninėje, tai nuvažiuoju aplankyti. Bet dažniausiai paskambinu. Skam­binti turiu po kelis kartus, kitaip jis burba. Žinai, kokie vyrai? Sykį visą dieną neskambinau, o ir telefoną buvau troboje palikusi, neatsiliepiau, tai jis prisigalvojo, kad mane bulius su­badė, - pasakoja Albina.

Tas jos „senis“ - vyras Vla­­das Darge­vi­­čius. Bet ne, jie man ne gimi­nės.

- Mes iš kitų Dargių, - pasakoja Albina. - Tavo Dargiai kiti. Čia gyveno toks Petras, tai jo duktė Juzefa turėtų būti tau giminaitė...

O čia tai senojo kaimo dvasia! Atvažiuoji ir apie save sužinai viską. Nuo tokio kaimo nepasislėpsi, neužsimesi visų pamirštas. Nesvarbu, kad gyveni kitur - apie tave ir tavo giminę jie žino viską.

Pas Dargevičius užsukti patarė J. Eitutis. Pagyvenę žmonės, sakė jis, o kaip tvarkingai prižiūri sodybą! Tikrai pavyzdinga tvarka, Žiliams ne gėda.

- Kas čia gražaus? - numoja ranka Albina. - Patys kojų nepavelkame, tai atvažiuoja sūnus iš Šilalės, nuskuta žolę. Kitas sūnus Vilkaviškyje, duktė Vokietijoje - anie neprilakstys. Pati aš jau nelabai, maniškiui su širdimi ne kas... Šiemet jau nė gyvulių nebelaikome. Vyrui 86, man 73, tai kiek galima? Dvidešimt vištų, du šunys ir du katinai - štai tokia dabar mūsų banda, - sako Albina.

Ar negaila, jog viena duktė atsidūrė Vokietijoje? Ar nebus taip: yra anūkai, bet kaip ir nėra, nes negali susišnekėti lietuviškai?

- Kaip tai nėra? - pastato akis Albina. - Yra Vokietijoje anūkė Kristina, puikiausiai susi­šnekame. Jos tėvas, mano žentas Jorgas, yra vokietis, tačiau jis buvo už tai, jog Kristina išmoktų lietuviškai. Tad mano duktė Reda su ja kalba lietuviškai. Jorgas irgi norėjo išmokti, atvažiavęs čia stengiasi su mumis pakalbėti lietuviškai, tačiau per 15 metų netoli pažengė. Kristina jam geriausia vertėja. Labai gudri, dar tik 15 metų, o jau moka lotynų, vokiečių, prancūzų, lietuvių kalbas.

Albina kilusi nuo Požerės, atitekėjo į Pempes, o kai melio­racija pajudino vienkiemius, pasistatė namus Žiliuose.

- Jeigu nori sužinoti ką nors iš anksčiau, nuvažiuok į ligoninę pas maniškį, - pasiūlo Albina. - Nežiūrėk, kad metuose, jo puiki atmintis, labai šviesi galva. Skaito laikraštį, labai norėtų su tavimi susitikti.

Albina buvo teisi - Vladas sutiko išskėstomis rankomis. Kol iš Žilių nuvažiavau iki Kalti­nėnų, jis jau viską žinojo.

- Maniškė skambino, sakė, kad paveikslavai ją iš visų pusių! - džiaugėsi žmogus.

Kalba prasidėjo nuo to, jog visus Kaltinėnus jis žino kaip savo pirštus, pažinojo ir mano tėvą, ir brolį, ir dėdę, ir tetą. Nuo Pempių kaimo, kur užaugo, iki miestelio yra kokie trys ar keturi kilometrai. Tą rytą, 1945-ųjų kovo 25 dieną, jis išnešė į Kaltinėnus kiaušinių prievolę. Būdavo tokios valdžios nustatytos prievolės - ir grūdais, ir gyvuliais, ir kiaušiniais. Vladui baisiai, taip, labai baisiai pasisekė, kad tą rytą anksti išėjo iš namų. Išėjo ir nežinojo, kas darosi Pempėse. Mat stribai atvažiavo nuo Po­žerės, Vladas jų nesutiko ir negalėjo žinoti, jog Požerėje apsiaustis. Tik į miestelį nu­ėjęs suprato, kad kažkas negerai. Daugybė žmonių suvežta, laksto stribai. Vežimas į Sibirą.

- Kaltinėnuose sutikau mokytoją Dišą, jis sakė girdėjęs, jog paimtas mano tėvas, ir patarė dėti į kojas. Ilgai nesidairiau. Man iki pilnametystės trūko tik dešimt dienų, taigi pakvipo ne tik Sibiru, bet dar ir kariuomene. Nemažas būrys, iš viso 18 žmonių, pa­sklidome iš Kaltinėnų. Pakal­niškiuose, pas Antaną Donylą, sužinojau, kad tėvas išvežtas. Nuo Pakalniškių iki Pempių - keli žingsniai. Parėjau į namus, o jie tušti. Ir tėvas, ir sesuo išvežti. Mama jau buvo mirusi. Likau vienas kaip pirštas, - pasakoja bėglys.

Vladas mėtėsi tai vienur, tai kitur: pas pusbrolį Stanislovą Buciškėje, netoli Medvėgalio, pas Bardauskį Giralės kaime. Dieną žmonės sutikdavo įsileisti, bet nakvynei priglausti bijodavo. O jeigu naktį stribai namuose ras bėglį? Juk visiems Sibiras! Dažniausiai nakvodavo daržinėje pas Joną Košį Laumenų kaime. Tik Jo­nas to nežinojo, nė neįtarė, koks svečias jo daržinėje.

Vlado laimė, jog buvo pavasaris, miške pradėjo augti kiškio kopūstai. Palaukit, palaukit, kokie kopūstai ir dar miške?

- Yra kiškio kopūstų - nemirsi badu. O kai pradėjo rūgštelės eiti, jau visai gerai! - ir dabar dar džiaugiasi Vladas.

Giralės kaime pas Stasį Lu­košių bėglys gavo pjauti ir skaldyti malkų. Dieną pjaustyk ir skaldyk, pavalgyti gausi, o naktį keliauk savo keliais.

Ar neatrodė tada, kad būtų geriau Sibiras?

- Kartais atrodė. O paskui pats nuvažiavau.

- Pats?..

- Taip, po kariuomenės. Jos neišvengiau. Kada stojau į Žilių tarybinį ūkį, prireikė paso. Nuvažiavau į Varnius, nes priklausėme Varnių rajonui, o man ir pasakė: „Koks pasas, vyruti? Tau į kariuomenę laikas!“ Visas vyras, 24 metų, buvau, kai paėmė. Grįžau 27-erių ir tuoj pat - į Sibirą, Irkutsko sritį, Teišerskio rajoną. Tėvas jau buvo miręs, sesuo Leonora su tokiu rusu išsikėlė dar toliau, į Vladivostoką. Tai aš ten pas Bronių Andriušką iš Ra­diškės apsistojau. Labai pui­kus žmogus. „Samagono“ buvau nusivežęs, tai mes su saviškiais, iš savo krašto nutremtais žmonėmis, 30 dienų uliavojom. Atėjo kolūkio pirmininkas, mane verbuoti pradėjo: girdi, pasilik, mašiną duos vairuoti. Aš - ne. Ką ten daryti? Į šokius nuėję susimušėme su vietiniais rusiukais. Aš didelis vyras buvau, virvę gerai traukiau, visus prasklaidžiau. Paskui pagalvojau: o jeigu kerštaus? Jau geriau atgal į Lietuvą!

- Velnio neštas buvai?

- Taip, buvau, - juokiasi. - Tačiau ne nuotykių ieškoti važiavau, o tėvo kaulus parsivežti norėjau ir palaidoti Kaltinėnuose. Valdžia sakė: ne, negalima! Ir tik 1991 m. davė leidimą. Nuvažiavau, iškasiau. Vietiniai rusai rodė pirštu į smilkinį. „Ar ten žemė kitokia?“ - klausė. O aš pasakiau: „Ne jūsų reikalas!“ Dabar čia ir mama, ir tėvas palaidoti. Visi čia būsime...

Tai jau tikrai. Aplink kaimai mažėja, auga tiktai kapinės. Ar su šita karta nesibaigs viskas? Kas bus po to, kai Dargevičių nebebus?

- Kas perims namus, turtus ir darbus? Ar su jūsų karta nesibaigs Žiliai? - klausiu A. Dargevičienės.

- O koks mano reikalas? Ar man tada rūpės? - netikėtai pareiškia Albina. Patyli ir tęsia: - Mūsų sūnus Vidas čia viską prižiūri, tai gal jis perims?.. Bet nežinau. Manęs tai juk nebus!

Be Žilių neišgyvensi 

Košių kieme susipažinau su Lina ir jos geriausia drauge Larisa, kuri, tiesa, ta pažintimi nelabai apsidžiaugė. Lina prie savęs glaudė Larisą, sakė, kad ji labai draugiška, tačiau ši šiepė dantis. Užtat su šienapjūtėje nukentėjusiu ir šeimos priglaustu stirniuku Larisa elgėsi daug mandagiau, švelniu urzgimu net mėgino su juo užmegzti šunišką kalbą.

- Pažiūrėkite, kaip nukentėjo vargšelis, - glausdamas prie savęs stirniuką, sakė Vytautas Košys.

Viena koja nupjauta visai, kitos dvi irgi gerokai sužalotos. Radę prie namų klibikščiuojantį ir kraujuojantį gyvūną, jie visi - ir Vytautas, ir jo žmona Vida, ir duktė Lina, ir sūnus Valdas - pusę dienos vargo, kol sutvarstė žaizdas. O kaip pamaitinti nusilpusį ligoniuką? Žinduko į burną neėmė, negėrė. Tada močiutė Emilija, Vytauto mama, iš patirties prisiminė, kad neėdrių paršelių apetitą galima pakelti, į pieną įbėrus cuk­raus. Gal ir stir­niukui padės? Įbėrė cuk­raus - pasiska­naudamas ge­­­ria!

Dabar galvos skausmas, ką daryti su naujuoju globoti­niu. Paleisi į lais­vę - žus tą pačią dieną. Laikysi namuose - gali už­sidirbti baudą. Juk laukinių gyvūnų namuose auginti ne­galima. Tai kokia išeitis?

Vida Košienė paskambino gy­vūnų globos organizacijai į Klaipėdą ir sužinojo, kad per šienapjūtę tokių skambučių šimtai. Bet kontrolieriai užsirašė pavardę, adresą, atvažiuos, pasižiūrės.

- Kad negalime auginti, tai tegu pasiima, - reziumuoja mo­čiutė.

Išgirdusi tai, Lina patempia lūpą. Kaip tai pasiims jos stirniuką?

- Dabar Lina yra stirniuko mama, - paaiškina močiutė. - O ir stirniukas ją laiko mama.

Visi puola raminti naująją stirniuko mamą ir didžiausią kalytės Larisos draugę:

- Labai geri, darbštūs vaikai, - džiaugiasi močiutė.

Košiai laikomi stambiausiais Žilių ūkininkais, su nuomojama žeme valdo per 100 hektarų, tačiau savęs nelaiko dideliais ponais.

- Kai pradėjau kolūkio laikais dirbti traktorininku, taip ir tebedirbu, - kukliai paaiškina Vytautas.

Vytautui užaugo puikus pa­vaduotojas - Val­das. Jis jau 16 metų, jau išsilaikė traktori­ninko teises.  Li­nai netrukus 15, ji - didžiausias mamos ramstis. Abu mokosi Kaltinėnų gimnazijoje, bet po pamokų ir per atostogas pasidaro ūkio išlikimo garantas. Močiutė Emilija aiškina taip:

- Šimtas hektarų nėra mažai, išgyvename, bet tik dėl to, jog nereikia samdyti darbininkų. Jeigu ne vaikai, jei tektų samdyti ką nors iš šalies - būtų riesta. Čia visi darbštūs. Vaikus auginau, būdama našlė, jie nuo mažens įprato, kad išgyventi - tai dirbti. O jau marti! Tikriausiai nesate matę tokio darbštumo žmogaus, kaip mano marti. Jeigu darbas nebaigtas, prie stalo jos neprišauksi, - pasakoja močiutė apie savo marčią Vidą.

Prieš keletą metų Košių sodyboje kilo baisus viesulas. Taip, tik Košių kieme. Buvo toks baisus sūkurys, tikras amerikoniškas tornadas. Pu­sę daržinės pakėlė tarsi popierinę dėžutę, storiausius rąstus - kaip degtukus. Pakėlė ir bloškė į žemę. Daržinės tarsi nebuvę.

Panašiai laikas nušluoja žiliškių prisiminimus. Juk ta daržinė buvo šitaip susijusi su Žiliais! Kažkada ji priklausė dvarui, paskui atėmė kolūkis. Čia būdavo tvarkomi kolūkio linai, vežami ir kuliamąja mašina kuliami rugiai.

- Tada dirbome sunkiai, - prisimena Košių kaimynas J. Eitutis. - Visos vaikystės vasaros prabėgdavo kolūkio laukuose. Rankomis grėbėme šie­ną, rankomis krovėme į vežimus, rankomis rišome rugių pėdus... Užtat kokios pabaigtuvės būdavo! Su šokiais ir dainomis. Kada iš vieno lauko keldavomės dirbti į kitą, mes, vaikai, turėdavome dainuoti. Norit sėdėti vežime - dainuokit. Nenorit dainuoti - eikite pėsčiomis. Užtraukiam „Ant kalno mūrai“ - nuovargio tarsi nebūta!

Panašiai kalba ir močiutė Emilija:

- Man irgi atrodo, jog seniau žmonės buvo artimesni. Nuodėmė būtų sakyti, kad dabar gyvename blogai, juk šitokius darbus nudirba technika. Tačiau draugiškumo jau nėra. Prisimenu, pokariu, kai dar gyvenau Padievytyje, vakarais pas mus susirinkdavo kaimynai pasiklausyti radijo. Tėvas turėjo tokį radiją viena ausine, tai vienas, kuris nors gudresnis, klausydavo ta ausine ir kitiems persakydavo žinias. Svarbiausia buvo girdėti „Amerikos balsą“. Kada pagaliau ateis amerikonas ir išvaduos? O radijas pasakydavo tikslias dienas. Pakentėkite dar iki Kalėdų, pakentėkite iki Velykų...  Pasakydavo labai tikslias datas - mėnesį, dieną. Ir žmonės tikėjo, jauni vyrai ėjo į mišką, visa mano karta krauju paženklinta. O mes už tokius pasiklausymus galėjome atsidurti Sibire, tėvą ir pasodinti galėjo. Juk už menką nieką sodindavo. Bet nepasodino, kaimynai neišdavė. Vargu tada visi dalijomės, mergaitės viena iš kitos gražesnį drabužį skolinomės. O dabar žmonėse pavydas įsimetė. Kas turi daugiau, tas jau kažkoks blogas. Štai mano Vytautas nieko valdiško nepagrobė, savo ūkį nuo trijų hektarų pradėjo, viską savo darbu uždirbo. Ko jam pavydėti?

Košių kaimynė J. Vitkienė kalba kiek atsargiau:

- Nepasakyčiau, kad vienas kitam nepadedame. Jeigu bėda, tuoj bėgame vienas pas kitą. Štai Vytautas atvažiavo, nupjovė šieną, susuko į rulius, į kiemą parvežė. Dabar aš ponia. Ką daryčiau be jo pagalbos? Viena našlė nepašokinėsi...

Ką jie bekalbėtų apie savo kaimą, Žiliai yra tokia vieta, be kurios jie vargiai išgyventų.

- Buvau nudegęs, galėjau eiti iš čia, statytis trobą kur nors kitur. Bet neišėjau. Tu­rėjau sunkią avariją, susilaužiau stuburą, kurį laiką negalėjau gyventi vienas. Buvo baisi padėtis: sėdėti visai negalėjau - tik gulėti arba vaikščioti. Pabundi - skausmas. Man jau pradėjo maišytis protas. Įsivaizduoji gyvenimą, kai pabundi rytą ir lauki vakaro, kada galėsi, pririjęs vaistų, užmigti? Nuėjau pas Kaltinėnų daktarą, sakau, siųsk mane į Švėkšną. Daktaras sako: „Ir kas iš to bus? Geriau pakentėk čia“. Paklausiau jo, o kai šiek tiek atsistatė nugara, parvažiavau į Žilius. Kad žinotumei, kaip greitai čia atsistatė protas! Be savo Žilių būčiau tik­rai nublūdęs, - atsisveikindamas savo istoriją papasakoja J. Eitutis.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 18 liepos 2017 08:31