Medvėgalio radiniai: čia būta galingos pilies

Dvi savaites trukę archeologiniai Medvėgalio Pilies kalno kasinėjimai patvirtino, kad čia būta išskirtinės pilies. Kalno šlaite, šiaurinėje pusėje, aptikta akmeninių sienos liekanų.

- Įprasta, kad ant piliakalnio viršūnės randame gynybos įtvirtinimų liekanų, tačiau sienos pačiame piliakalnio šlaite - daug retesnis dalykas, - „Šilalės artojui“ sakė tyrinėjimų vadovas, Klaipėdos universiteto docentas, archeologas Gintautas Zabiela. - Tai rodo, jog čia būta gerai įtvirtintos bei reikšmingos pilies.

- Medvėgalis neabejotinai buvo Medininkų žemės cent­ras, - tvirtino tyrinėjimais susidomėjęs iš Telšių atvykęs Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas ir ilgametis Telšių „Alkos“ muziejaus direktorius Stasys Kasparavičius. - Kas tuo metu buvo Varniai? Paprasčiausia gyvenvietė. Gynybos centras galėjo būti tik Medvėgalis.

- Štai mūsų atkasta akmeninė pamatų juosta, - rodė G. Zabiela. - Žemaitijoje pilys statytos medinės, o iš akmenų būdavo daromi sienų pamatai. Čia jų likučiai. Tai pats įdomiausias radinys.

Kad ir koks svarbus mūsų kraštui būtų Medvėgalis, jis, pasirodo, tyrinėtas labai mažai.

- Iki šio amžiaus jis iš viso nebuvo tirtas, - sakė mokslininkas. - Pirmieji papėdės tyrinėjimai atlikti 2006 metais, rengiantis kalno tvarkymui bei siekiant nustatyti kultūrinius sluoksnius. Po jų žinoma, kad čia būta gyvenvietės nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki pilies gyvavimo pabaigos, tai yra iki XIV amžiaus pirmosios pusės. Gyvenvietės likučių rasta pietinėje ir šiaurinėje papėdėje, tik šiaurinėje pusėje kultūrinio sluoksnio ruožas siauresnis. Pernai šiaurinėje Med­vėgalio papėdėje ieškojome kūlgrindos ir po 20-30 centimetrų durpių sluoksniu radome tris nedideles akmenimis grįstas aikšteles. Tai nėra žemaičiams būdingas povandeninis akmenų kelias arba jo likučiai, dar neaiški tų akmeninių aikštelių paskirtis. Užtat mūsų radiniai ant pagrindinio, aukščiausiojo Žemaitijos kalno pakeitė vyravusią nuomonę apie jį. Manyta, jog tai natūralus ir žmonių nenaudotas kalnas, tačiau ant jo radome pusės metro storio kultūrinį sluoksnį ir keramikos liekanų. Jeigu ant kalno viršūnės gyveno žmonės, galime tvirtinti, kad tai ne šiaip sau natūralus kalnas, o piliakalnis.

Šiemet Klaipėdos uni­ver­si­teto studentai, Kal­ti­nė­nų bei Laukuvos gimnazijų moksleiviai, vadovaujami universi­te­to mokslininkų ir istorijos mokytojų, atidengė kultūrinio sluoksnio ruožą ant Pilies kalno. Velėnas jie sudėjo į atskirą krūvą, po darbo jas užtaisys kaip buvę, o kasamą žemę sijoja per sietus. Žiūrint iš šalies, darbas panašus į aukso ieškotojų. Kai pro vielinį tink­lelį išbyra smėlis, visi supuola žiūrėti, kas liko. Ant sieto - tai ang­lies trupinukai, tai koks žalvario gabaliukas. G. Zabiela rodo pačius įdomiausius radinius - žalvarinį pakabuką, žalvarinę įviją, karoliukus ir kitus XIII–XIV a. papuošalus. Neblogai išsilaikęs geležinis pincetas - XIV a. radinys. Kam jis buvo naudojamas?

- Istorikai nesutaria dėl jo paskirties, - sakė mokslinin­kas. - Pagal vieną versiją, tai galėtų būti dar­bo įrankis, nau­­­dojamas smulkiems, sunkiai sučiupinėjamiems daiktams, tarkime, juvelyriniams dirbiniams apdoroti. Pagal ki­tą - priemonė, naudojama plau­kams pešioti.

Geležinis arbaleto ieties ant­galis - irgi radinys iš XIV a., bet tai - jau kryžiuočių palikimas.

- Arbaleto ietimis kryžiuočiai apšaudydavo pilių gynėjus. Šį antgalį aptikome prie šlaito sienos likučių, - aiškino G. Zabiela.

Iš visų rastų daiktų pats seniausias - kaulinis smeigtukas. Jo amžius - apie 2000 metų. Iš to istorikai daro išvadą, jog prieš tiek laiko Med­vėgalyje jau gyveno žmonės - daug seniau, negu atsirado pilis.

- Kaulinis smeigtukas - apskritai pats seniausias Medvėgalio radinys, - sakė mokslininkas.

Jis tvirtino esąs patenkintas dviejų savaičių „laimikiu“.

- Būna, kad kasinėjame, kasinėjame ir nerandame nieko. Tačiau šį sykį - puikios radybos, gerokai praplėtusios mūsų žinias apie Medvėgalį, - „Šilalės artojui“ pasakojo archeologas.

Acheologiniai Medvėgalio ty­rinėjimai - bendras Klaipėdos universiteto ir Šilalės savivaldybės projektas. Prie jo geranoriškai prisidėjo ir Buciškėje gyvenantys Snieguolė bei Domas Akstinai. Garsiajame Jurskio dvare jie priglaudė jaunuosius archeolo­gus, suteikdami Klaipėdos uni­ver­siteto studentams nak­vy­­nę bei skirdami patalpas stovyk­lautojams pavalgy­ti. Kal­­ti­nė­nų ir Laukuvos gim­na­zis­tai į darbą buvo vežiojami iš namų.

- Itin didelio pagyrimo verti Kaltinėnų bei Laukuvos moksleiviai, - sakė viena iš tyrinėjimo organizatorių, Šilalės savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyriausioji specialistė Jurgita Viršilienė. - Kad žinotumėte, kaip jie kruopščiai ir atkakliai dirbo! O juk tai ne tik daug kantrybės reikalaujantis, bet ir fiziškai sunkus darbas. Kasti, sijoti žemę nėra lengva. Ant kalno ir saulė kepino, ir vėjas pūtė, tačiau mokiniai nė kiek neniurnėjo. Esu jais sužavėta.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.