Šventės ir nerimas

Praėjusi savaitė buvo išties šventiška. Praūžė šv. Valentino diena, ir vyrams atsirado gera proga suminkštinti savo mylimųjų širdis. O per Vasario 16-ąją – vieną šilčiausių šios keistos žiemos dienų – padvelkė tikru pavasariu, kuris, sumišęs su Nepriklausomybės 102-ųjų metinių šurmuliu, daugelį nuteikė itin pakiliai.

Yra du dokumentai...

Dar kartą – turbūt kelioliktą – iš Signatarų namų balkono pasiklausėme pirmojo šalies vadovo, prof. Vytauto Landsbergio kalbos, kuriai vieni plojo, kiti traukė pečiais. Bet šioje šventėje pasigendi vieno akcento: juk lygiai po 31-erių metų visai kitokiomis sąlygomis buvo priimta vadinamoji Minaičių Dek­laracija – labai svarbus, 8 par­tizanų vadų pasirašytas Lie­tuvos Laisvės kovos Są­jū­džio Tarybos dokumentas, skelbiantis lietuvių tautos valią atkurti nepriklausomą demok­ratinę valstybę. Beje, pra­ėjusią savaitę buvo rastas dar vienas šios Deklaracijos egzempliorius.

Kai kas sako, kad jis net svarbesnis už 20 signatarų priimtą 1918 m. Nepriklausomybės Aktą. Juk jį aštuoni vyrai pasirašė bunkeryje, prie žibalinės lempos, virš galvų švilpiant okupantų ir stribų kulkoms, o aną dailiai pasirėdę inteligentai priėmė jaukiame didmiesčio kabinete, gurkšnodami arbatėlę, atokiai stebint vokiečių valdžiai. Bet lyginti šiuos dokumentus – beprasmis užsiėmimas, nes juk jie abu vedė mus į laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją. Netrukus šį ilgą kelią apvainikuosime Kovo 11-osios 30-mečio švente.

Didžioji Astravo patyčia

Tačiau žmogus gyvena ne vien šventėmis. Jį graužia kas­dieniai nepritekliai, neužtik­rinta rytdiena, valstybę supantys

pavojai. Tarp anos savaitės linksmybių įsiterpė nerimo šešėliai. Turiu galvoje ne mū­sų link artėjančią koronaviruso šmėklą (antai vienas užkrėstasis mirė už Azijos ri­bų), o didesnę – galbūt visos tautos išnykimo grėsmę. 

Nekaltinkite manęs fantazijomis, nes šeštadienį Seime įvykęs Sąjūdžio prieš Astravo AE (sutrumpintai – „Anti-A“) pirmasis suvažiavimas paro­dė, jog Černobylis-2 visai įma­nomas, ir katastrofa gali įvykti ne už 640 kilometrų, o už kokių 50. Lietuvos pastangos sustabdyti jėgainės statybą kol kas bevaisės, bet tai nereiškia, jog galime nuleisti rankas, sakė diskusijos dalyviai. Vladimiro Putino ir Aleksandro Lukašenkos du­etas tik nuduoda, kad nesutaria, o Maskva, kaip sakė prof. V. Landsbergis, „naudojasi silp­nesnės Baltarusijos erdve ir resursais“. Ji nepaiso Lietuvos protestų.

„Astravo afera yra didžioji patyčia – jūs mažiukai, jūs bejėgiai, jūs nieko negalit padaryt, o mes, ką norėsim, tą darysim. Bet mes sakom, jog galim padaryt – mes priešinamės ir kažin, ar jums taip be­sąlygiškai seksis, neišsigąs­tam patyčios“, – sakė V. Lands­bergis.

Branduolinis kuras pirmajam Astravo AE reaktoriui turėtų būti atgabentas 2020 m. pirmąjį ketvirtį, o patį reaktorių tikimasi įjungti šiemet. Vėliau turi būti pastatyti dar trys reaktoriai. 

Sukrusti dar ne vėlu

Žinoma, visuomenė sukruto per vėlai. Kalti ir politikai, kurie pasyviai stebėjo, kai rusiškas „Rosatom“ ruošiasi statyti AE prie Lietuvos sienų. Dažnai skamba priekaištai ir anuometiniam Prem­je­rui Andriui Kubiliui, kuris dviračiu pasivažinėjo iki Ast­ravo ir atgal ir nesiėmė jokių priemonių. Pylos gauna ir buvusi Prezidentė Da­lia Gry­bauskaitė, tik stebėjusi vietos parinkimą jėgainės statyboms ir maloniai su gėlėmis sutikinėjusi A. Lu­kašenką.

Štai kodėl nuo šio Sąjūdžio nusišalino Lietuvos socialde­mokratų partija, pareiškusi, jog šitas konservatorių vajus skirtas artėjantiems rinkimams.

„Tai konservatorių rinkiminė akcija, jie tradiciškai siekia mobilizuoti savo rinkėjus su šūkiu „Lietuva pavojuje“, – pareiškė socialdemokratų atstovas Justinas Argustas.

Kaip ten bebūtų, Lietuva tik­rai stumiama į pavojaus zoną. Kaip iš Seimo tribūnos kalbėjo koncerno „Bod Group“ vadovas Vidmantas Janulevičius, mums gresia ne tik tiesioginis branduolinis pavojus, bet ir visais 4 laipsniais atšilusios Nėries arealo pokyčiai, galima panika žmonių evakuacijos metu, galų gale šiuo chaosu gali pasinaudoti Astravo jėgainės užsakovas Rusija, bandysianti peržengti Lietuvos sie­nas. Gal teisus politologas Ma­rius Laurinavičius, tvirtinęs, kad jau dabar prasidėjo hibridinis karas prieš Baltijos šalis.

Sakysite: vėl fantazijos? Čer­­nobylio katastrofa beveik prieš 34 metus įrodė, kad abe­jingumas ir pasyvumas ga­li daug kainuoti mūsų vaikams bei anūkams, visai Lie­tu­­­vos valstybei.

Tad ar dar galime užslopinti šį branduolinį monstrą? Toks klausimas skambėjo per visą diskusiją. Priimta Deklaracija, rezoliucija, kreipimasis į Eu­ro­pos Parlamentą, nusiųstas kupinas nerimo laiškas A. Lu­kašenkai, pasirašoma peticija... Aišku, to maža. Reikia, jog sukrustume visi. Juk mokame ne tik švęsti, bet ir pasirūpinti savo Lietuva.

Česlovas IŠKAUSKAS