„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Biurokratija: kirsti ir galvas, ir funkcijas

Biurokratiją ir biurokratų skaičių mažinti žada kone visi politikai, partijos ar judėjimai. Ir žada ne pirmus metus. Jeigu žodžiai būtų tapę kūnu, tai biurokratijos bei popierizmo Lietuvoje turėjo nelikti prieš kokį dešimtmetį.

Gerų norų turėjo visos valdžios, tačiau biurokratijos vien­ norais nenugalėsi. Pamenate Heraklio kovą su hidra? Būtina ne tik nukirsti galvą, bet ir prideginti kaklą. Priešingu atveju vietoje nukirstos galvos išaugs dvi. Panašiai, kaip ir kovoje su biurokratija. Reikia mažinti ir biurokratų, ir biurokratiją, t. y. ir darbuotojų, ir funkcijų skaičių. To nepadarius, po dar vienos reformos ar atleidimų viskas „ataugs“.

O pirmiausia būtina pripažinti, jog turime šią problemą. Nors žmonės ir neabejoja, kad biurokratų yra per daug, ne vienas politikas (ar biurokratas) už uždarų durų mėgsta pasiguosti, jog „ne tiek jau čia mūsų ir daug“. Tačiau gal jau būtų pats laikas visus suskaičiuoti?

Štai 2014 metų viešojo sektoriaus ataskaitoje parašyta­, kad pati valdžia tiksliai nežino visų skaičių. Nenuostabu, jog paprastam žmo­gui pasimesti yra dar lengviau. Skaičiuoti tik valstybės tarnautojus? Bet ne visi dirbantys biurokratinį darbą turi valstybės tarnautojo statusą, kiti dirba pagal darbo sutartis ir nelaikomi valstybės tarnautojais. Skaičiuoti visus dirbančiuosius viešajame sektoriuje? Bet tada įtrauksi ir mokytojus, gydytojus bei kitus ne biurokratus. Tačiau kol tiksliai nesuskaičiuosime, tol biurokratai ir toliau galės atsikalbinėti, žongliruodami skaičiais.

Antras svarbus dalykas - reikia nubrėžti aiškią ribą, kiek Lietuvoje gali būti biurokratų, išlaikomų mokesčių mokėtojų pinigais. Tą ribą būtina susieti su gyventojų skaičiumi, šalies finansinėmis galimybėmis, technologiniu progresu ir nuolat po truputį mažinti. Sumažėjo gyventojų, t. y. klientų, turi sumažėti ir juos aptarnaujančių biurokratų skaičius. Atėjo krizė – pirmiausia kerpame valdymo išlaidas, o ne lendame į skolas, kurias dengs vaikai bei anūkai. Atleidžiame realius biurokratus, o ne naikiname ir taip neužimtas darbo vietas. Atsirado naujos technologijos, išleidome porą milijonų kompiuterinei įrangai – gal nebereikia poros padėjėjų, sekretorių ar popierių nešiotojų? (O jei milijoninės investicijos į technologinius sprendimus neleidžia efektyvinti biurokratijos, galima klausti, ar teisingai investuojama. Bet čia jau kita tema.)

Galima diskutuoti, kad galbūt protingiau šią ribą apibrėžti ne žmonių skaičiumi, o pinigais – t. y., kiek galima išleisti biurokratijai. Svarbu, jog būtų įgyvendintas principas: sustabdyti biurokratijos augimą ir po truputį ją mažinti­. Priešingu atveju, senėjant visuomenei, mažėjant žmonių, mokančių mokesčius, likę dirbantys šios naštos gali ir nebepatempti.

O būdų, kaip tai padaryti, yra įvairių. Štai kad ir principas „vienas atėjo – vienas išėjo“ (o dar geriau: „vienas atėjo – du išėjo“). Nori sukurti darbo vietą dar vienam biurokratui – reikia vieną atleisti. Arba tiesiog uždrausti priimti į darbą naujus.

Tiesa, biurokratai kartais irgi papuola į nepavydėtiną situaciją. Viena vertus, politikai liepia daryti vis daugiau, kita vertus, nori mažinti biurokratų skaičių. Mąstant logiškai, šalia privalo eiti ir nuoseklus darbo krūvio mažinimas (reikalavimų, taisyklių ar patikrinimų šalinimas). Kaip tai įgyvendinti? Tą patį „vienas atėjo – kitas išėjo“ galima taikyti ir įstatymams ar taisyklėms. Priėmėte vieną naują įpareigojimą verslui – pašalinkite vieną seną.

Žinoma, nereikia to suprimityvinti iki karikatūros. Tai nereiškia, kad, jei, tarkime, darbuotojams buvo įvestas reikalavimas plautis rankas, tai dabar reikia leisti į kebabą dėti pasenusią mėsą. „Vienas atėjo – vienas išėjo“ principas reiškia kitką. Pirma, neįmanoma ir nereikia kont­roliuoti visko. Antra, būtina koncentruotis į svarbiausius dalykus, o ne į smulk­menas. Dar kita priemonė – visus įstatymus bei taisykles priimti su data, kada jie nustoja galioti. Paprastai tariant, jeigu jau buvo priimtas įstatymas sekti žmonių banko sąskaitas, jis turėtų galioti tik, pavyzdžiui, dvejus metus. Po to būtų įvertinama, ar davė naudos toks įstatymas. Jei ne, jis tiesiog nustotų galioti. Tai leistų atsikratyti nebereikalingų ir neaktualių įstatymų kaupimosi.

Taip pat padėtų, jeigu Lietuva nustotų perlenkti dėl Europos Sąjungos direktyvų. Yra ne vienas atvejis, kai mūsų šalyje greta ES taisyklių „prikuriama“ dar ir savų. Paprastai tariant, jei ES siūlytų uždrausti šakutes, tai tikėtina, jog Lietuvoje valdžia uždraustų dar ir šaukštus. O juk kiekvienas neprotingas draudimas turi dvigubą kainą: ir negalima naudotis šaukštais, ir reikia įstaigos, kuri kont­roliuotų, ar žmonės tikrai tai daro.

Tiesa, dalis paminėtų dalykų jau yra. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kiek naujos administracinės naštos sukūrė kiekviena ministerija. Tačiau šis principas turi būti taikomas plačiau, nuosekliau, kiek­vieną dieną kiekvienoje įstaigoje. O tam jau reikia politikų pasiryžimo. Garantuoju, kad per rinkimų laikotarpį ne vienas žadės kovoti su biurokratija. Paklauskite, ką tiksliai jis darys ir ką jau yra padaręs.

Žilvinas  ŠILĖNAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

 

 

 

Atnaujinta Penktadienis, 23 Rugsėjis 2016 09:12