„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Rytas po Seimo rinkimų: po kiek dabar nusiraminimo kėdutės?

Štai ir po rinkimų. Partijos pasidalijo pusę Seimo mandatų, ir nors dėl likusio grobio vienmandatėse dar pliektis ir pliektis, burtas mestas, valdžios kontūrai ryškėja. Kardo ir žagrės sąjunga? G. Landsbergis norėjo visko ir dar daugiau. Kaip ir R. Karbauskis. Tik jo S. Skvernelis prieš balsuodamas vis dar sukinėjosi centre.

Naujoji Lietuvos valdžia = valstiečiai + konservatoriai? Tikriausiai taip. Kad ir ką R. Karbauskis bekalbėtų apie Seimo narius, kurie negalės būti ministrais, ar apie naują valdančiąją koaliciją, kurioje galėtų dirbti visi, įskaitant socialdemokratus. Tiesa, šįkart gali taip atsitikti, jog ministrų postais nebus pasidalyta taip pat greitai, kaip prieš ketverius ar aštuonerius metus, kai dvi ar kelios sėkmingiausios partijos iškart po rinkimų sumesdavo skudurus bend­ram gyvenimui susidėjus. Šis tas atsitiko dar sekmadienio naktį. Liberalų sąjūdžio, apie kurio mirtį gandai buvo šiek tiek perdėti, ir konservatorių lyderių susitikimas kai ką gali pakeisti. Net tuo atveju, jei valstiečiai gautų vienu kitu mandatu daugiau, R. Karbauskiui gali nepavykti šokdinti konservatorių pagal Naisių vasaros melodijas. Konservatoriai + libera­lai = dešiniųjų Premjeras? Tikrai ne pats blogiausias variantas. Jei tik „valstiečiai“ į vieną sandėlį nesušluos viso vienmandačių derliaus antrajame ture, į kurį pateko per 40 jų veikėjų – keliais daugiau nei konservatorių.

Ką parodė šie Seimo rinkimai? Parodė, jog nė vienas partijos lyderis nesugeba laimėti rinkimų vienmandatėje iškart. Patvirtino, kad Lietuva be gelbėtojų – nė iš vietos. R. Karbauskio „valstiečiai“ papildys R. Paulausko, R. Pakso, V. Uspaskicho, A. Va­linsko ir N. Venckienės partijų gelbėtojų šlovės muziejų. Darbiečiams rinkimai skelbia nuosprendį – Seime keli jų dar bus, bet partijos daine­lė jau sudainuota. Vakarop – ir R. Pakso partijos kryptis. Apskritai valdžios partijos atsiėmė už viską: kruopas vargšams už trigubą kainą, auksines šakutes kariuomenei, pasieniečių šunų šaudymą, Premjero nusišnekėjimus. Bet ly­giai taip pat galima pasakyti, jog ne visi gavo po lygiai. A. Pitrėnienė ir K. Komskis krito, tačiau P. Gra­žulis vėl pirmas Gargždų apygardoje ir, matyt, vėl bus Seime.

Ar 17-oji Vyriausybė po 1990-ųjų bus geresnė už A. But­­kevičiaus ir A. Kubiliaus, ku­riems oponentai negailėjo pa­čių bjauriausių epitetų per visą abiejų jų valdymą, daugelio nuostabai tiek vienu, tiek kitu atveju užtrukusiu taip ilgai, kaip tik buvo įmanoma. Kaip skelbė vienas garsus XVII a. filosofas, viskas eina į gera šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje, nes, jei Dievas, būdamas Visagalis, galėjo sukurti tobulą pasaulį, sunku būtų patikėti, kad jis tokio nesukūrė. Tai ir būsimoji Vyriausybė bus geresnė nei buvusi. Skeptikai gali atšauti, jog prancūzas Voltaire‘as iš vokiečio Leibnizo požiūrio juodai išsityčiojo savo „Kandide“ aprašydamas, kad tikrai viskas eina į gera: kunigaikštytei Kunigundai nupjauta viena šlaunis, kurią suvalgė kareiviai, užtat antra juk sveika liko. Bet ir skeptikai turėtų sutikti, jog prieš šiuos Seimo rinkimus bent jau internetuose Leibnizas šventė absoliučią pergalę. Volterininkams – slėptis po rudenio lapais. Jei neisi balsuoti, tai jie vėl valdys, gąsdino „niolikines“ antru ir „nioliktu“ nesimpatiško valdžios vyro snukiu naujosios valdžios stūmėjai. Baltvarniais skraidę po Lietuvą. 

Tiek daug komjaunuoliško krykštavimo ir čirškėjimo, kaip per šią Seimo rinkimų kampaniją, seniai neteko girdėti. Toks aktyvumas, toks aktyvumas, gal pagaliau jaunimas išrinks normalią valdžią! – spirgėjo čirškėjo elitas, tarp jų – ir žurnalistikos. Vardan ko? Gal ir vardan to, kad prietaisas.com su bradauskais ir vėsaitėmis būtų pakeistas didžiausiu Lietuvos latifundininku ir antieuropiečiu su verygomis, pagonimis bei kolchozų pirmininkais, o „Vikonda“ – „Agrokoncernu“? Nieko sau gera valdžia.

Į sek­madienio pabaigą baigėsi ir krykštavimai dėl rinkėjų aktyvumo. 2012-aisiais Seimo rinkimuose balsavo beveik 52,9 proc. rinkėjų. Šį­met – tik 49,9 proc.

Taigi, ką turime? Konser­va­­toriai daug­maž prognozuojami. O ką Lietuvai neša „valstiečiai“? Rinkimų progra­ma – to­kia pat, kaip ir partijos sąrašas: kratinys. Skambių teiginių nors mėšlinėmis vežėčiomis vežk, o vietoj veiksmų plano – „profesio­nalai“. Labiau baugina tai, ką kalbėjo ir plakatuose skelbė pats dvarininkas bei jo valstiečiai. Ypač tai, ko R. Kar­­bauskis yra prikalbėjęs ne tokioje jau tolimoje praeityje: apie NATO, ES, eurą ar laisvą žemės nepardavimą. O kokio talibano farvateriu Lietuvą stumia tokie šūkiai, kaip „puo­selėsime iš santuokos ir giminystės ryšių kylančią šeimą“? Nerimo nesumažėja, ži­­nant, jog ir tarp konservatorių visokių draudimų bei „tra­dici­nių“ vertybių gynė­jų yra tiek ir tiek. Nuo ko jas ginti, tas tradicines vertybes, kas jas puola – kitas klausimas.

Kita vertus, jei kam nepatin­ka valstiečiai + konservatoriai, pabandykite įsivaizduoti ant­raip: valstiečiai + socialdemokratai. Taip ir iki kolchozų atkūrimo ga­lima prieiti. Apskritai iš viso didelio 14 partijų pasirinkimo jau po E. Ma­siulio pokštų su naujo tipo popierine pinigine buvo aišku, kad kito pasirinkimo tiesiog nebuvo. Galų gale beveik visos partijos mus dažniau gąsdino ne Putino Rusija, o Europa.

Mūsų politikams patinka skan­dinaviškas socializmas, bet skandinaviškas pabėgėlių priėmimas, švietimo sistema, įskaitant paauglių lytinį švietimą, kaip ir griežtas skandinaviškas „ne“ nacionalizmui, čia jau stop, čia mums reali kelrodė žvaigždė – „dvasinga“, homofobiška ir kseno­fobiška Rusija. Labai daug tokių buvo tarp kandidatų. Labai daug – per daug – bus ir naujajame Seime. Dūžtančio lango ženk­las. Kaip ir laimė valdyti Lietuvą iki 2020-ųjų. Valdžia šįkart tikrai kaip ir lazda – su dviem galais. Ko tik­rai negalima pavydėti naujajai Seimo daugumai, tai prob­lemų. Vienos lenda iš naujų plyšių, kitos velkasi dešimt­metį, trečios paveldėtos dar iš pirmųjų vyriausybių. Tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo jas buvo galima leng­vai įveikti. Jų imantis dabar, kils naujų problemų, ir nemenkų. Užmušantis sąrašas: 1. Demografija: jau 24 metus šalyje miršta daugiau žmonių nei gimsta. 2. Išpūstas aukštasis mokslas. 3. Į tuščių mokyklų išsaugojimą perorientuotas švietimas. 4. Tokia pat nuo praeities naštos ir naujos įrangos pirkimo apsunkusi, vos kojas velkanti sveikatos apsauga. 5. Politinės minties stagnacija. 6. Menkas verslumas. 7. Stipri neapykanta verslui. 8. Darbo jėgos stygius. 9. Kuo 2021 m. valstybės biudžete pakeisime ES milijardus? 10. O planas tam atvejui, jei ES subyrės?

Kas uždirbs pensijas 2020 m. į pensiją išeinančiai vienai gausiausių, 1956-ųjų kartai, žinant, kad ją pakeisianti 2002-ųjų – pati mažiausia? Ar būsimoji Vyriausybė išdrįs pripažinti, jog, gimstamumui nedidėjant ir jaunimui emigruojant, kitas būdas įsigyti žmonių – jų importas? Ar vis dėlto ir toliau bus pučiami muilo burbulai, kaip per rinkimų kampaniją darė kai kurie konservatoriai, kad „darysime kaip Airija ir Izraelis, ir emigrantai sugrįš“? Nesugrįš. O naujų fabrikų statyba – retorika iš praėjusio šimtmečio. Stebuklinės pasakos apie emigrantų sugrąžinimą bei naujus fabrikus provincijoje rodo, kaip sunku mūsų politikams pripažinti faktus. Lengviau skelbti norimą už esamą. Dvylika metų po įstojimo į ES mūsų valdžia dar galėjo taip elgtis, numojant ranka, kad ES paramos pabaiga, kaip ir tautos išmirimas, - dar labai toli. Arba nukertant: „Nesąmonės!“

Sekmadienį ant stalo pastatytas paskutinis ketverių metų smėlio laikrodis. Iš jo ką tik išbyrėjo pirmosios smiltys. Mąstykite prasidėjusios ketvirtosios pramonės revoliucijos terminais. Jeigu galite. Jei valdžios mąstymas nesikeis, 2020 m. Lietuvoje – dar labiau atsilikusioje nuo pažangiausių Vakarų šalių – jau gyvens tik 2,67 mln. žmonių. O nuo mūsų balsų, išskyrus vieną kitą korekciją per ant­rąjį turą vienmandatėse, jau kaip ir niekas nebepriklauso. Savo kalbą jau pasakėme. Viskas priklauso nuo kokių 80 būsimo Seimo narių. Kurie sudarys Seimo daugumą, taps ministrais. Ar kardo ir žagrės sąjunga – net jei visi ten „normalūs“ – pajėgi per ketverius metus bent suvokti grėsmes Lietuvai? Žodžiu, po kiek ten dabar nusiraminimo kėdutės? Jų prireiks ne tik rinkimų prievaizdui Z. Vaigauskui, tiems, kurie neužėmė pirmos vietos ar buvo išspirti: kas iš valdžios, o kas ir iš Seimo. Regis, visiems mums šią Seimo kadenciją tokia kėdutė būtų neprošal.

Rimvydas VALATKA

„Delfi.lt“

Atnaujinta Antradienis, 25 Spalio 2016 09:24