Logikos permainose nematyti. Bet gal kažkam tai naudinga?

Lietuvos pašto ketinimas uždaryti beveik 400 pašto skyrių kaimuose ir be dar­bo palikti apie 290 žmonių sukėlė pasipiktinimą bei pasėjo nerimą. Valstybinė įmo­nė, dangstydamasi tau­pymu ir optimizacija, ėmėsi refor­mų, kurių planus, atrodo, kruopščiai rez­gė jau keletą me­tų.

Kas slepiasi po taupymo vėliava?

Valstybinėse įmonėse visada madinga tariamai taupyti. Štai ir Lietuvos paštas praneša sutaupysiantis 6,5 milijono eurų, kuriuos dabar skiria pašto skyrių pastatams kaimuose išlaikyti.

Tarkime, tų pastatų išlaikyti nebereikės. Ne­kalbant apie tai, jog žmonėms nebeliks vietos, kur užsukti – išsiųsti siuntinio ar laiško, nusipirkti atviruko ar knygelės, miestelių centrines gat­ves „papuoš“ dar vieni pastatai vaiduok­liai. Maža vilties, kad juos visus pavyks pelningai privatizuoti, nes tie statiniai nėra itin pat­rauklūs.

Tai ką Lietuvos paštas darys su jam priklausančiomis patalpomis? Veikiausiai, nieko – užrakins duris, užkals langus ir stengsis neprisiminti, jog tokios iš viso egzistuoja. Kita vertus, jei pastatas yra kokiame gražiame kaimelyje, palei upę ar ežerą, tai jį, žinoma, greitai ir be skausmo kas nors  nupirks. O nugriovęs pastatys naują barą, viešbutį ar tiesiog nuosavą namą.

Nesinori skleisti paranojiškų minčių, bet nesenų istorijų pamokyti, nori nenori pagalvojame: „Gal visa ši reforma tam ir sugalvota, kad reikia kokį nors paštą kokioje puikioje vietoje „suprivatizuoti“? Kas galėtų paneigti...

Kas „apginkluos“ ateities paštininkus?

Po to, kai atsirado išmanieji telefonai, naujos kartos tele­vi­zoriai, robotai-dulkių siurb­­liai, atsirado ir poreikis sukurti „išmanųjį“ ateities paštininką. Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kaip šis „unikumas“ turėtų atrodyti mūsų kaime.

„Ginkluotas“ nešiojamuoju kompiuteriu bei dideliu lagaminu, kuriame telpa jo parduodami vokai, atvirukai, tušinukai ir kitoks gėris. Kitoje rankoje iškilmingai laiko elekt­ronines svarstykles, kuriomis ketina pasverti siuntinius. Be to, Lietuvos pašto valdžia žada nupirkti ir spausdintuvą kiekvienam. O dar paštininkas turės pašto ženk­liukų, antspaudų bei kitokių „žaisliukų“. Važinės automobiliu (neaišku, savu ar nupirktu Lietuvos pašto). Beje, paštas žada investuoti į ateities paštininko mokymus, tarp jų - ir vairuotojo pažymėjimo įsigijimą.

Kaip suprantu, ateities paštininkas apeis didžiules teritorijas. O kai turės laisvo laiko, organizuos vadinamuosius „pastovėjimus“ miestelio centre. Tai reiškia, jog piliečiai galės ateiti prie stovinčios pašto mašinos ir viską išsiųsti, atsiimti arba nusipirkti. Paštininkas sėdės mašinoje. Jis yra iš ateities. Ir viskas yra suoptimizuota.

Gal ir gražu. Tačiau kažkas čia ne taip.

Klausimas paprastas: kiek kainuos fantasti­nio paštininko automobilis, kom­piu­teris bei svars­tyk­lės? O gal jis dar ir kasos aparatą su sa­­vi­mi nešiosis?

Ir kitas, dar paprastesnis, klausimas: kam visa tai bus naudinga? Kas parduos paštininkams visą šią įrangą ir iš to užsidirbs? Kas rengs jiems mokymus? Ir ar tikrai tiek jau daug sutaupys valstybinė bend­rovė, kuri, beje, dirba pelningai ir dar kasmet skiria paramos automobilių sporto klubams, regbio federacijai bei pavieniams menininkams. Gražu, net verkti norisi.

Lietuvos pašto valdžia imituoja darbą?

Darykime prielaidą, jog Lietuvos pašto valdžia yra tik­rai protinga. Kad jie tikrai nori sutaupyti valstybės pinigų. Bet iki šiol jie tik gali pasakyti, kiek sutaupys nešildydami ir neprižiūrėdami pašto skyrių kaimuose, tačiau negali įvardinti, kiek išleis naujiems automobiliams, kompiuteriams bei kitoms priemonėms.

Atrodo, šiai keistai reformai paštas rengėsi ke­lerius metus. Įsivaizduo­kime – mažiausiai 10 žmo­nių kasdien laužė gal­vas ir ietis, diskutavo, planavo, rašė ir perrašė. Paskui ėmė važinėti po kaimus bei visus informuoti, diskutuoti. Kiek kai­navo jų darbo laikas? Iš kokių pinigų jiems mokamos algos?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcija Seime kreipėsi į Premjerą ir susisiekimo ministrą, prašydama stabdyti reformą. Lietuvos paštas po šių raginimų savo poziciją švelnina ir reformą žada išbandyti tik viename kaime, o paskui spręsti, ar ji sėkminga.

Belieka tikėtis, kad įmonės atstovai susipras, jog, uždarydami pašto skyrius, jie atima iš kaimo dar vieną „gyvą“ vietą, kur žmonės gali ateiti. O paštininkas daugeliui kaime yra artimesnis nei giminaitis. Žmonės laukia jo ne tik su pensijomis ar laiškais, bet ir su vietinėmis naujienomis, vaistais ar duona.

Norisi tikėti, jog Lietuvoje visi (įskaitant ir valstybines įmones) sieks išlaikyti regio­nus, o ne juos žlugdyti. Juk nenorime, kad Lietuva taptų vieno miesto valstybe? Ir jau tik­rai niekam nereikia, jog Lietuvos pašto skyrius, užsidaręs kur nors Bijotuose, būtų atidarytas Dubline ar Osle...

Vitalija JANKAUSKAITĖ - MILČIUVIENĖ

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė