„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Karvės – Lenkijoje, šeimininkas – Švedijoje

Jos diena prasidėdavo anksti rytą, kai atsikėlusi eidavo melžti karvių. Dabar į tvartą nebekelia kojos.

- Nebegaliu ten net įeiti. Taip graudu pasidaro, jog norisi verkti, - prisipažįsta Danutė. Tiesa, moteris prašė neminėti tikrojo vardo – nenori, kaip pati sakė, kad jos gailėtų. Bet ši istorija – tikra, o jos herojai gyvena viename mūsų rajono kaime. Kiek tokių žmonių iš viso yra mūsų krašte?

Tvarte - nė vienos karvės. Atrodo, kad jų gulyklos dar šiltos. Ėdžiose likę po saują šieno. Pastato gale nuleidusi galvą stovi telyčia. Vienam gyvuliui liūdna. Kampe, po lempa, cypsi būrelis viščiukų. Ir tai - visas jų likęs ūkis! O turėjo 11 galvų.

- Mama telyčiai įmeta šieno, viščiukus palesina, - sako Danutė. - O aš negaliu į tai žiūrėti.

Tiek darbo, pinigų ir vilčių dėta į šitą tvartą! Kai rekonst­ravo seną pastatą, už litrą pieno gaudavo beveik litą. Tada atrodė, kad ūkis - jų ateitis. Buvo toks optimizmas, šitoks užsidegimas! Viską darė savo rankomis, neimdami pa­skolų ir neprašydami jokių paramų. Pastatė tokį, jog tilptų 16 karvių. Kam visa tai dabar?

Kaime pasklido kalbos, kad jų banda iškeliavo į Lenkiją, o šeimininkas - į Švediją. Dėl šeimininko, pasirodo, tiesa - ūkininkas Stok­holmo gatvėse dabar kloja tašytų akmenų grindinius. Šian­dien jis - sūnaus samdinys. Mat jų sūnus - jau 7 metai Švedijoje. Baigė statybininkų mokyklą ir išvažiavo. Darbštumu bei gabumais prasimušė, įsteigė savo firmelę su dešimt darbininkų. Dabar tėvas - vienuoliktas...

O banda ne visa į Lenkiją išvažiavo - tik dvi karvės. Kitus gyvulius - penkias karves, du veršius ir telyčią - nupirko kaimynai. Su visais šieno likučiais.

Lenkai mokėjo geriau?

- Ne, tas pats, - purto galvą Danutė. - Kol šnekėjome telefonu, aukso kalnus žadėjo, kai susivarė gyvulius į furgoną, viskas staiga pasikeitė. Svoris mažas ar kas...

Buvę ūkininkai kaimynams išnuomojo ir žemę - beveik 17 hektarų. Pasiliko kampą daržui bei kviečių saujai. Kvie­čiai reikalingi karpiams. Prie trobos - didelis tvenkinys, pil­nas žuvies. Likusi namuose, Danutė ravės braškes, augins bulves ir šers karpius. Aplinką prižiūrės, puoselės gėlynus. Viskas taip gražiai sutvarky­ta - gaila būtų apleisti.

Iš telyčios užaugs karvė - bus pieno. Dabar nuvažiuoja į Kaltinėnus, nusiperka. Už lit­rą nugriebto - 80 euro centų. Skaičiuoja abi su motina ir negali atsistebėti. Parduotuvėje 2,5 procento riebumo pienas kainuoja 80, jie už 4,5 procento riebumo pieno litrą gaudavo 11 euro centų. Kokia trupinio dalis likdavo jiems?

- Skaičiavome su vyru ir vienaip, ir kitaip - darbas naudos nebeduoda. Žiemą, šerdami gyvulius pernykščiais pašarais, dar galėjome stumti dienas. Bet kai pavasarį reikės dirbti žemę? Kas liks, nupirkus traktoriui kurą? - klausia Danutė.

Dabar ji su vyru pasikalba internetu. Klodamas Stok­hol­me grindinį, jis per dieną uždirba tiek, kiek gautų čia, pardavęs toną pieno. Kol toną primelši, praeis beveik savaitė. Ir tai bus dar ne alga - tik bendrosios pajamos! Atmeti mokesčius, sąnaudas pašarui, veterinarijos paslaugoms - algos nebėra. Tai kokia prasmė vargti?

Bet jeigu kaimynai nupirko likusią bandą, jie dar užsiims žemės ūkiu? Vadinasi, jiems apsimoka?

- Jie yra paėmę Europos paramą ir pagal sutartį privalo dar trejus metus užsiimti pieno ūkiu. Ką darys paskui, nė patys nežino... - traukia pečiais buvusi ūkininkė.

Jų kieme tebestovi traktorius. Jo neparduos? Ne. Nei traktoriaus, nei inventoriaus, kurį yra susipirkę visą. Betrūko kombaino. Namuose yra likęs jaunėlis sūnus. Gal techniką laiko jam? Irgi ne! Jaunėlis netrukus baigs mokyklą ir taip pat važiuos į Švediją. Dėl to jau sutarta. Atostogas jau ir taip ten leidžia , užsidirba gyvenimui.

Tai kam laikyti kieme brangią techniką, jeigu ji niekam jau nereikalinga?

- O gal kada nors? - svarsto Danutė. - Kol kas nieko daugiau neparduosime, tvarto irgi negriausime. Dėl vaikų nežinau, bet vyras turi vilties sugrįžti. Juk statėme ne tam, jog griautume. Jis namuose tokį remontą savo rankomis atliko! Buvo pasisamdęs tinkuotoją, bet nuo pusės darbo išvarė. Imk pinigus, sako, ir keliauk sveikas. Pabaigė remontą pats. Mano vyras „chaltūros“ nepakenčia. Užsienyje tokie žmonės yra labai vertinami. O Lietuvoje jie nereikalingi - nei mano vyras, nei vaikai. Dabar tokia tvarka, jog Lietuvai žmonės iš viso nereikalingi. Bet gal kada nors?.. Gal kas nors pasikeis?

Petras DARGIS

telycia

Tvarte tilptų 16 karvių, bet liko viena telyčia. Laikyti daugiau - per didelė prabanga 

 

 

 

 

 

 

Atnaujinta Antradienis, 26 Balandis 2016 09:13