Kai gelbsti svetimą gyvybę, apie savąją negalvoji

Likimo ironija: šiomis dienomis į Amžinybę išlydėta garbaus amžiaus moteris, kurią šių metų vasarį kaimynas kone išplėšė iš ugnies. Artėjant Šv. Florijono – ugniagesių gelbėtojų globėjo dienai, šis vyras apdovanotas už narsą ir gyvybės išgelbėjimą. Pats herojus savęs didvyriu nelaiko, sako, jog padarė tai, kas tuo metu buvo būtina.

Dirkintuose gyvenanti Algi­manto Šniaukštos ir Ilo­nos Iva­nauskienės šeima seniai globojo vienišą senolę Zofi­ją Jakš­­taitę.

„Čia gyvenu nuo gimimo, o ji, kiek žinau, nuo mažumės įsikūrusi toje sodyboje, kuri kažkada buvo jos tėvų. Kaimynė šeimos neturėjo, gyveno labai kukliai: jos namuose nebuvo nei dujinės viryklės, nei šaldytuvo, nei kitų mums įprastų dalykų. Paprastai viduje degdavo tik viena lemputė, o valgį virė ir namus šildė sena kros­nimi“, – pasakojo nuo vai­kystės kaimynę pažinojusi Ilona. 

Krosnis, anot jos bei jos gyvenimo draugo Algimanto, ir tapo gaisro priežastimi. Mat ji stovėjo pastato viduryje ir atskyrė gyvenamuosius kambarius nuo ūkinių patalpų. Se­nolė kuro atsargas laikė netinkamai – jos buvo sukrautos už krosnies, o prie šios glaudėsi moters lova. Tad kaimynai ją vis įspėdavo, jog tai pavojinga, ir stebėdavo, kaip senolei sekasi tvarkytis ūkyje.

Traksėdžio seniūnė Regina Audinytė pastebėjo, kad ši dirkintiškių pora seniai garsėja kaip geradariai, kurie visada atskuba į pagalbą ne tik artimiausiems kaimynams.

„Labai smagu, jog yra tokių žmonių, kuriems rūpi kaimynai todėl, kad rūpi, o ne dėl išskaičiavimo. Juk amžinatilsį Zofija buvo vieniša ir neturtinga, pasiligojusi, savito charakterio. Tad turime ypatingą progą pasidžiaugti Algimanto drąsa bei pilietiškumu – jis išgelbėjo gyvybę“, – sakė Trak­sėdžio seniūnė.

Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) viršininkas Vaidotas Kėbla priminė, kad nelaimė nutiko šių metų vasario 20-ąją.

„Klaipėdos priešgaisrinės gel­bėjimo valdybos viršininkas Ma­rius Garbenis reiškia pa­dė­ką A. Šniaukštai už ryžtingus veiksmus, gelbstint žmo­gaus gyvybę, bei pilietiškumą, kaimynystėje kilus gaisrui. Aš savo ruožtu noriu pastebėti, jog tie veiksmai buvo savalaikiai ir tikslingi. Jeigu ne jūsų poelgis, moters išgelbėti greičiausiai nebūtų pavykę“, – Šv. Flo­rijono dienos išvakarėse dė­kodamas A.Šniaukštai už jo poelgį, kalbėjo V. Kėbla.

Šilalės PGT viršininkas pastebėjo, kad mūsų rajono savanoriai ugniagesiai gelbėtojai yra vieni aktyviausių šalyje, dalyvauja kiekviename didesniame gaisre. Tad pareigū­ną ypač džiugina tai, jog Al­gimantas, nors ir nepriklauso savanoriams ugniagesiams gelbėtojams, sugebėjo viską padaryti tinkamai.

„Kuo daugiau tokių žmonių bus, tuo saugiau gyvensime. Deja, dažnai visuomenė yra linkusi stebėti ir kritikuoti, o realiai padėti ryžtasi vienetai. Jūs pasielgėte kitaip – nedelsdamas puolėte į pagalbą ir savo asmeniniu pavyzdžiu įrodėte, jog būtent tokie veiksmai yra būtini visuomenei“, – įsitikinęs Šilalės PGT vadovas.

A. Šniaukšta sakė, kad jo gyvenimas nėra susijęs su ugniagesių darbu.

„Dirbu statybų versle. Tiesa, patirti gaisro „skonį“ teko – mūsų sodyboje gaisras buvo kilęs prieš aštuonerius metus. Gal todėl kaimynei visada primindavau, kad ji krosnį kūrena ir kurą laiko labai pavojingai. Tačiau moteris nekreipė dėmesio nei į mūsų, nei į seniūnės, nei į giminaičių pamokymus. Tad mes ją stebėdavome. Ir tą lemtingą vasario 20-ąją išėjęs į lauką pamačiau, kad iš kaimynės namo dūmai sklinda ne pro kaminą, o per visą stogą. Abu su Ilona nuskubėjome į Zofijos namus. Tiesą sakant, nebesitikėjome jos rasti gyvos. Mūsų nuostabai, moteris atrakino duris ir niekur nė neketino eiti, nors už jos nugaros viskas jau degė atvira liepsna. Atsimenu tik, kad už Zofijos buvo ugnies siena, aš, nieko negalvodamas, griebiau ją ir tempiau kuo toliau nuo degančio pastato. Nespėjus pareiti į mūsų kiemą, medinis pastatas virto fakelu“, – prisiminė vyras.

Tuo metu Ilona stvėrė telefoną ir kvietė specialiąsias tarnybas, vėliau ramino ir guodė iš liepsnos išplėštą kaimynę. Tuoj po gaisro seniūnė R. Au­dinytė pasirūpino būstu – atgabeno į sodybą konteineri­nį pastatą. Jį senolė apžiūrėjo, įvertino ir laukė dienos, kada galės įsikurti. Deja, likimas viską sudėliojo kitaip – mirtis 88-erių Z. Jakštaitę pasišaukė, jai besirengiant grįžti į naujus namus...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.