L. Slušnys: „Į pagalbos šauksmą reikia atsiliepti“

Praėjusią savaitę Šilalėje lankėsi vaikų psichiatras Linas Slušnys, skaitęs paskaitą tema „Mylėti ir drausminti – ar įmanoma pusiausvyra?“ Pateikęs gausybę pavyzdžių iš savo darbo patirties, psichiatras sulaukė lavinos jaunų tėvų klausimų. Neišvengta ir „Mėlynojo banginio“ temos.

Psichiatras L. Slušnys Lietuvoje yra gerai žinomas. Jo komentaro specifinėmis temomis prašo ir žurnalistai, nes net 13 metų L. Slušnys yra dirbęs žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje. Kaip vaikų psichiatras, anot paties mediko, dirba hobio lygmenyje, mat daugiausiai dėmesio šiuo metu skiria Lietuvos mokyklose diegiamai socialinio-emocinio ugdymo prog­ramai „Lions quest“. Beje, ši programa veikia ir keliose mūsų rajono mokyklose: Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje, Upynos Stasio Girėno bei Pajūralio pagrindinėje mokyk­lose.

„Šilalės rajone lankausi jau ne pirmą kartą (išsamus pokalbis su patyrusiu specialistu „Šilalės artojuje“ buvo išspausdintas 2015 m. rugsėjo 15 d., Nr.71). O šįsyk mano vizitą paskatino smurto Lietuvoje protrūkis. Taip pat ir savižudybės jūsų rajone, ypač jaunų žmonių. Ar dėl to kaltas „Mėlynasis banginis“? Tačiau Lietuvoje jis atsirado tik šiemet. O kiek laiko gausu savižudybių? Jau ne vienerius metus. Mano žiniomis, pernai Šilalės rajone nusižudė 6 žmonės, 2015 metais – net 15, tarp kurių yra ir vaikų. „Mėlynojo banginio“ tuo metu dar nebuvo. Mano nuomone, savižudybių problema yra kur kas senesnė ir gilesnė“, – pradėdamas paskaitą, kalbėjo psichiatras.

Užvedus salėje diskusiją, nuo ko prasideda problema, kuri priveda iki savižudybės, klausytojai ėmė spėlioti, jog tai galėtų būti dėl kylančių negerovių šeimoje ir mokykloje, dėmesio stokos. Darželinukai juk nesižudo?

„Jei vaikas galvoja apie savižudybę, akivaizdu, kad tai yra pagalbos šauksmas. Į jį būti­na atsiliepti. Bet svarbiausia – nebandyti jo nuneigti. Kalbant apie sunkius ir sunkiai suprantamus dalykus, galioja psichologinė taisyklė „aš nematau to, ko nenoriu matyti“. Arba tai pamatyti man yra baisu. Todėl ir savižudybės ženklus dažniausiai bandome nuneigti. Nes jeigu juos pripažinsime, turėsime reaguoti ir kažkaip bandyti tam žmogui padėti. Tačiau nežinant, kaip elgtis, tą padaryti yra sunku. Todėl paprasčiau ignoruoti – neva taip būti negali“, – aiškino L. Slušnys.

Lektorius pristatė paprastą pavyzdį, iš kurio būtų galima suprasti prob­lemą. Tarkime, dirbame kažkokį darbą, ir staiga kas nors nukreipia mus atlikti visai ką kita, ko nesame bandę ir nesuprantame. Kaip jaustumėmės? Turbūt ir pasimetę, ir supykę.

„Pateikiau pavyzdį apie darbą. Bet kalbame apie emocijas, kai susiduriama su labai sudėtingais išgyvenimais. Mes tokiose situacijose pasimetame. Viena mano kolegė gydytoja yra prisipažinusi: „Kai pas mane ateina su sužeista ranka, žinau, ką reikia daryti. Tačiau neturiu supratimo, kaip elgtis su bandžiusiuoju nusižudyti“. Medikė apibūdina puikiai: tvarsčio tokiai žaizdai ji neturi. Galima teigti, jog mes tiesiog nemokame kalbėtis“, – aiškino psichiat­ras.

O ką tokiu atveju kalbėti? Ką pasakyti? Ga­lų gale – kokie yra pavojaus ženklai?

„Turime elge­sio ir bend­ra­vimo visumą. Iš vieno simptomo nieko nenuspręsi. Pirmiausia priva­lo­me pastebėti pasikeitusį vaiko elgesį: jis gali būti liūd­nas arba atvirkščiai – perdėtai džiaugsmingas. Džiuge­siu bandoma maskuoti savo pasikeitusią savijautą. Yra buvę atvejų, kai žmogus nusižudė, nors jo elgesys kaip tik buvo džiugus, bendravimas – atviras ir nuoširdus. Tačiau perdėtas džiaugsmas, matyt, buvo apėmęs todėl, kad jis jau buvo nusprendęs pasitraukti iš gyvenimo ir jautė dėl to savotišką palengvėjimą. Tai labai pavojingas momentas, kurį pastebėti gali tik patys artimiausi žmonės“, – įspėjo specialistas.

Dalis simptomų gali būti žodžiai „pavargau“, „nusibodo“, „daugiau nebenoriu taip gyventi“. Tai yra užuominos, nes labai retai pasakoma tiesmukai – „nusižudysiu“. Anot psichiatro, pats rimčiausias iš gyvenimo pasitraukti ketinančio žmogaus pasakymas gali būti „norėčiau užmigti ir neatsibusti“. Tačiau kiekvienoje situacijoje labai svarbi visuma, nes tą patį pasakyti gali ir tas, kuris iš tiesų tiesiog pavargo.

„Kartais ženklų neatpažįstame, ir nelaimė nutinka. Gali būti, jog žmogus visiškai atvirai prisipažins apie savo ketinimus ir net paaiškins, kaip  ruošiasi tai padaryti. Tokie atvejai reti, bet grėsmingi. Ir čia svarbiausia yra išklausyti. Galbūt net sukelti abejonių: jei planas neišdegs, gali tapti neįgalus. Bet svarbiausia neneigti fakto. Kartą sutikau žmogų su sužalotu veidu. Pasirodo, jis bandė nusišauti, bet liko gyvas. Savo istoriją jis pasakojo linksmai, su puikiu humoro jausmu ir iškart pasakė: „Daugiau to nebeno­riu“, – pateikė pavyzdį L. Slušnys.

Profesionali pagalba žmogui, norinčiam nutraukti gyvenimą, taip pat yra savotiška. Tai puikiai iliustravo psichiatro pateiktas pavyzdys – bridimas į ežerą. Specialistas, bendraudamas su nusižudyti pasiryžusiu asmeniu, kartu brenda lyg į ežerą vis gilyn ir gilyn. Bet yra tam tikra vieta, riba, kurią peržengus gali kilti pavojus abiem. Todėl bandančiajam nusižudyti turi būti labai aiškiai pasakoma, kad aš tau tiesiu pagalbos ranką, ir einam atgal kartu. Jei ne – gilyn tu brendi vienas.

Paskaitos klausytojai pateikė gausybę klausimų, kurie kiekvienam buvo labai svarbūs. Vienas jų – nuo kokio amžiaus į vaiko kalbas apie savižudybę reikia žiūrėti rimtai?

„Vaikas apie 8-9 gyvenimo metus pradeda suprasti, kas yra mirtis, ir kad tai yra negrįžtamas, baigtinis procesas. Iki to laiko mažylis galvoja, jog nusižudžius jis vėl atgims – kaip kokiame žaidime. Buvo atvejis, kai vaikas grasino nusižudyti, nes negavo norimo žaislo. Paklausiau, o kas bus, jo manymu, kai mama žaislą nupirks, bet jis bus miręs. Vaikas atsakė, kad jam atrodo, jog jis su tuo žaislu žais... Reikia rasti būdą suprantamai paaiškinti, kas yra mirtis, ir kad nebus taip, kaip jis įsivaizduo­ja“, – patarė L. Slušnys.

O kada ir kaip pasakoti vaikams apie mirtį? Ateina laikas, kai mažieji teiraujasi, kaip bus, kai numirsi, ar mirus jausmas yra toks pat, kaip miegant. Psichiatro įsitikinimu, derėtų vaikui sakyti tiesą – jausmas nebus toks pat. Tiesa, vaikai apie mirtį teiraujasi dažniausiai dėl baimės prarasti tėvus.

„Tačiau kalbėjimas apie mir­tį nėra gąsdinimas. Tai tie­siog faktų pasakymas vaikui. Visiškai kitas dalykas yra Kalėdų senelis. Jis tikrai nedaro vaikams jokios traumos, tai yra žaidimas, ir mažieji paprastai labai puikiai su tuo susitaiko. Tai yra kalėdinio meto fonas, kuris šį laikotarpį puikiai nuspalvina, suteikia pasakos elementų šventės laukimui. Iš pradžių vaikas apie Kalėdų senelį nieko nesupranta, ūgtelėjus jam kyla abejonių ir jis eina tikrinti, kas tas dovanas neša iš tikrųjų. Tam tikras pasakos kūrimas nėra žala. Nepainiokime savotiško žaidimo ir sunkių stresinių situacijų“, – aiškino vaikų psichiatras.

Lektorius pateikė labai iškalbingų statistikos skaičių. Per metus Lietuvoje bandymų nusižudyti yra dešimt kartų daugiau nei pačių savižudybių. Tai savotiški, kraupūs eksperimentai, kuriuos kai kurie žmonės kartoja kelis kartus.

„Psichiatras – tikslumo reikalaujanti profesija. Kad galėtume ką nors spręsti, reikia turėti daug faktų. Gi traumatologui kiek paprasčiau – mato nuotraukoje, jog lūžo koja, vadinasi, reikės ją gipsuoti. Bet pagaliau galima pasidžiaugti, kad psichologų bei psichiatrų žmonės bijo mažiau. Net tėvai, pastebėję prob­lemų, ima mažuosius už rankos ir veda pas specialistą. Barjerus dažniau jaučia patys tėvai, o vaikams svarbiausia, jog specialistas elgiasi pagarbiai ir randa ryšį su juo“, – savo profesijos užkulisius atskleidė psichiatras.

Į žaidimą „Mėlynasis banginis“ vaikų psichiatras patarė reaguoti kaip į galimus savižudybės ženklus. Tačiau, pasak jo, kartais gali nepasisekti.

„Su vaikais yra aiškiau: simboliškai kalbant, kai vaikas stovi ant skardžio ir neima mano rankos, aš galiu pakelti jį, nunešti, kur reikia. Jam bus suteikta pagalba. Gi suaugusieji, jei pagalbos nepriima, problemų neišsprendžia...“ – sakė L. Slušnys.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.