„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Vilioklę Bušę operoje „Kelionė į Tilžę“ atskleis trys žavios solistės

Lapkričio 22 ir 24 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose, o gruodžio 3 d. – LNOBT vyksiantiems Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjeriniams spektakliams ruošiasi net trys skirtingos Bušės partijos atlikėjos: Jovita Vaškevičiūtė, Gabrielė Kuzmickaitė ir Ernesta Stankutė.

Jovita Vaškevičiūtė: „Vaidmuo lyg būtų parašytas man“

Mecosoprano J. Vaškevičiūtės šį sezoną laukia net devynios premjeros įvairiose šalyse. Nepaisant to, ji rado laiko atvykti į Klaipėdą.  Solistė sako, kad Bušės partija yra „visiškai jos“ tiek vokaline, tiek energetine prasme.

„Sužavėjo E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ muzikinė medžiaga ir žinojimas, jog operą Klaipėdoje statys režisierius Gytis Padegimas. Siužetas intriguoja, nepaprastai įdomi muzikinė partitūra, personažai. Mėgstu šiuolaikinę muziką, man patinka ją analizuoti, ieškoti, atrasti kažką naujo. O Bušės partija fantastiška. Jaučiu, lyg būtų parašyta man. Aukštas registras labai patogus, bet ir savo mėgstamą žemojo alto tesitūrą galiu su kaupu pademonstruoti,“– pasakoja garsusis mecosopranas.

Pasiruošimą vaidmeniui solistė pradeda nuo muzikinės medžiagos analizės. „Esu baigusi chorinio dirigavimo bei fortepijono mokslus, tad partijų mokymuisi pasitelkiu visas tris savo specialybes. Tai labai padeda: iš karto galiu groti ir analizuoti. Libretą, istorinius kontekstus irgi reikia žinoti. Tuomet ir muzika „gula“ mintyse kitaip“, – tvirtina solistė.

J. Vaškevičiūtė nėra silpnų, nuskriaustų, stuburo neturinčių personažų mėgėja, nors tenka dainuoti ir tokių: „Tuomet stengiuosi ieškoti įdomesnių tokio personažo pusių“, – juokiasi ji.

Anot solistės, Bušė – moteris, norinti būti mylima. To ji ir siekia viliodama vyrus be sąžinės graužaties. Ji – pikta, pagiežinga, pasitikinti savo moteriškumu. Ji – labai stipri... Ir Ansą ji užvaldo visiškai – netgi įkalba jį žmogžudystei.

J. Vaškevičiūtė 2004 m. baigė magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof.  Sigutės Stonytės  klasėje. Netrukus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre debiutavo Kunigaikštienės vaidmeniu Giacomo Puccini operoje „Sesuo Andželika“. Nuo 2007 m. ji –Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Taip pat dainavo Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose.

Gabrielė Kuzmickaitė: „Bušė tarsi lietuviškoji Karmen“

G. Kuzmickaitė publiką sužavėjo Wolfgango A. Mozarto operos „Don Žuanas“ premjeroje atlikdama mylimojo išduotos Donos Elvyros partiją. Šįkart jai teko ne aukos, o intrigantės vaidmuo.

„Mano manymu, Bušė – tai lietuviškoji Karmen: moteris, siekianti asmeninės naudos vyrų širdžių sąskaita. Ansas – sėkmingas ūkininkas, tad Bušė siekia atgauti savo prarastą statusą. Ji naudojasi Anso jausmais ir vynioja jį aplink pirštą. Muzika puikiai atspindi personažo charakteristiką: joje juntama nuolatinė panieka, pašaipus Bušės juokas, pasalūniškumas. Viskas puikiai užkoduota kompozitoriaus E. Balsio, reikia tik sugebėti tai išgirsti“, – pasakoja G. Kuzmickaitė.

Anot solistės, operos „Kelionė į Tilžę“ muzika ganėtinai sunki, tačiau kartu turinti daug žavesio: „Prie tokios muzikos reikia priprasti tiek ruošiantis vaidmeniui, tiek ir šiaip jos klausantis. Bet kuo ilgiau klausai, tuo labiau ji pradeda patikti. Manau, tai opera, kurią verta išgirsti ir pamatyti kiekvienam“, – akcentuoja G. Kuzmickaitė.

Solistė aktyviai koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Latvijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje. 2018 m. dainavo Vytauto Klovos operoje ,,Pilėnai“, kurioje atliko Mirtos vaidmenį, ir G. Puccini operoje ,,Džanis Skikis“, kurioje atliko Zitos partiją.

G. Kuzmickaitė dalyvauja tarptautiniuose muzikos festivaliuose ir konkursuose. Pernai pelnė didžiuosius prizus trečiajame tarptautiniame festivalyje-konkurse ,,Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai" ir šeštajame tarptautiniame vokalinės-chorinės muzikos festivalyje „Pearl Art“.

Ernesta Stankutė: „Nuolat klausau operos muzikos“

Bušės partiją ruošia ir žavioji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Ernesta Stankutė. Viena jauniausių trupės artisčių publikai pažįstama iš koncerto „Vasaros atspindžiai" ir Antano Kučinsko „Žvaigždžių operos“. Ji atlieka mecosoprano solo partiją šokio spektaklyje „Graikas Zorba".

„Operos „Kelionė į Tilžę" muzika – šiuolaikiška, spalvinga, net nesitiki, kad buvo sukurta prieš 40 metų. Peržvelgusi klavyrą bei išklausiusi įrašą supratau, kad šios operos muzikoje nereikėtų ieškoti romantiškojo grožio. Tačiau ji yra be galo įdomi, aiškiai perteikianti personažų charakterius ir nuotaikas“, – pasakoja rimtai darbui nusiteikusi E. Stankutė.

Jaunoji solistė iš pradžių ieškojo informacijos apie E. Balsio operą, klausė pirmojo jos pastatymo įrašus ir, žinoma, perskaitė Hermano Zudermano romaną "Kelionė į Tilžę". Pagal šį romaną 1980 m. režisierius Arūnas Žebriūnas sukūrė kino filmą "Kelionė į rojų".

„Gyvenime esu tikra Bušės priešingybė, tačiau įkūnyti personažą, kuris nėra tapatus tavo tikrajam charakteriui, be galo smagu. Mėgstu iššūkius“, – juokiasi E. Stankutė.

Kalbino Žaneta Skersytė

Gabrielė Kuzmickaitė – Enrika Samulionytė ir Šimtaspalvis Photography nuotraukos

Jovita Vaškevičiūtė – M. Golubeckaitės nuotraukos

Ernesta Stankutė – Giedriaus Abromavičiaus ir asmeninio albumo nuotraukos

„Atminty neišnyks mūsų dienos ir mūsų vargai...“

Pavadinimą padiktavo užrašas antroje pusėje nuotraukos, kurioje – jauni vyrai toli nuo savo gimtųjų vietų – lageryje...

„Šilalės artojuje“ išspausdinę šilališkės Agotos Auš­kalnienės tremties istoriją („Tremtis paliko neišdildomą nuoskaudą“, spalio 1 d., Nr. 76), sulaukėme kaltinėniškio Antano Šerniaus skambučio. Garbaus amžiaus buvusį po­litinį kalinį šis pasakojimas sujaudino ir priminė skau­džius okupantų melu bei neteisybe grįstus išgyvenimus, kuriuos jam ir jo draugams teko patirti dėl to, jog jie my­lėjo Lietuvą.

Antanas gimė ir augo Palaimos kaime, 1918 m. Lietuvos savanorio šeimoje.

„Tėvukas buvo kilęs iš Švėkšnos apylinkių, mama – nuo Že­maičių Naumiesčio. Tėvas kaip savanoris gavo dešimt hektarų žemės – kaip Tarutis iš „Žemės maitintojos“... Vargo daug...“ – prisimena Antanas.

Tačiau tėvas buvo sumanesnis ir aukščiau žemės: labai mylėjo arklius ir juos veisė – užaugindavo parduoti. Ne bet kam ir ne bet kokius. Dresuotus jaunus žirgus iš ūkininko pirkdavo Lietuvos kariuomenei.

Baigęs pradinę Palaimos kai­me, Antanas toliau mokėsi Skaudvilės vidurinėje mokykloje, 1951-aisiais buvo devintokas. Su grupe pažangesnės tautinės savimonės bend­ramokslių jie buvo susibūrę į savotišką jaunimo organizaciją, gilinosi į Lietuvos istoriją, skaitė Maironio, B. Brazdžionio poeziją. Ne tik skaitė, bet, anot Antano, kūrė ir patys.

„Juozas Kinderis rašė eiles, Aleksas Dabulskis kūrė dainas. Aktyvūs buvo Kostas Jovaiša, Dainotas Habdangas, Steponas Kubilius. Daugumos jau nebėra tarp gyvųjų... Apie jokią konspiraciją mes negalvojome, nuo nieko nesislapstėme. Be to, pamėtydavome atsišaukimų, kurių tekstų gaudavo Steponas. Mokytoja visa tai žinojo, įspėdavo mus saugotis“, – pasakoja Antanas.

1951-ųjų vasario 16-osios naktį buvo nuspręsta iškelti Trispalvę. Patikėta tai Antanui, S. Kubiliui ir A. Dabulskiui. Audinio, kas kokios spalvos rado, pasiėmė iš namų, o pasiuvo vėliavą tokia Petrutė, Alekso klasiokė. Pasirinko vaikinukai bene aukščiausią klevą prie Skaudvilės bažnyčios. Neilgai trukus Trispalvė jau plevėsavo, bet... Kitą rytą prie mokyklos Antaną pasitiko išsišiepęs stribas, ir jaunuolis suprato išsidavęs. O išdavė jį veltinių, kuriais avėjo tą naktį, pėdsakai sniege...

Įsiminė Antanui 1951-ųjų gegužės naktis, kai juos, aktyviausius organizacijos narius, „surinko“...

„Gyvenau pas seserį ketu­ri kilometrai nuo Skaudvilės, Kryžkalnio link. Ji mokytojavo tokioje vadinamoje Šurminėje įsikūrusioje pradinėje mokykloje, kur gyveno su vyru, taip pat mokytoju Jurgiu Jasinskiu, augino mažą kūdikėlį. Paryčiais, dar tamsoje, suvirto į namus stribai, kareiviai, iki išauštant įsakė nė vienam nepajudėti iš vietos. Rytą visų išklausinėjo: kas toks, iš kur, ką veikia. Kai atėjo mano eilė ir pasakiau jog esu mokinys, vienas iš stribų atšovė, kad mano dabar bus kiti mokslai“, – ryt­metinį košmarą prisimena Antanas. 

Pėsčiomis vaikiną stribai nusivarė į KGB būstinę Skaud­vilėje. Čia jaunuolis patyrė pir­mąjį tardymo „krikštą“: sužvė­rėjęs kariškis taip smogė į žan­dikaulį, jog, anot Antano, net krūminiai dantys išklibo. Paskui – kamera be langų, stribų patyčios.

„Neilgai trukus – komanda: marš į lauką! Ten stovėjo sunk­vežimis, įlipau. Jame jau sėdėjo vyras su maišu ant galvos. Vežė suimtuosius tokiose spintose, kur sėdi įsispraudęs, susirietęs, nieko aplink nematai. Bet išgirdau Dabulskį sakant, jog reikia prisipažinti, kad vėliavą kėlėm. Atsidūrėme Šubartinėje Tauragėje. Vėl kamera,  provokatoriai. Buvau dar jaunas, bet kažkaip intuityviai tai pajutau: šnekina, ragina bėgti... Apie gegužės 10–11 dieną susodino į „voronoką“ ir ižvežė į Vilnių, KGB rūmus. Čia vėl tardymai. Kagėbistams reikėjo sukurpti bylą, tad vertė prisipažinti, kad užsiėmiau antitarybine agita­cija, veikėme organizuotai. Ka­meroje – 7–8 žmonės, lovos su nuskurusiais vatiniais čiužiniais, nei gulėti, nei sėdėti negalima. Ant suolo atsisėsti leidžia, bet – nesiremti į sieną! Pro langelį duryse nuolat šmėkščioja akys. Naktimis – tardymai. Parlydi į kamerą, kiek priguli, ir vėl atsidaro durys – kelt!“ – pasakoja Antanas.

Bylą sukurpė. Rugpjūčio 23 d. karinis tribunolas nuteisė A. Šer­nių 25 metus lagerio: už antitarybinę agitaciją, veikimą organizuotai, tėvynės išdavimą. Toliau Antano kelias vedė į Lu­kiškių kalėjimą, kur prabuvo iki lapkričio.

„Lapkričio pradžioje – į vagonus, juose specialios kameros, kiekvienas atskirai, sargyba, ir pajudėjome. Pasiekėme Maskvą, o čia – „spalio šventės“. Išlaipino mus Krasnaja Presnios kalėjime, uždarė tokioje „peresilkos“ kameroje, apie šimtą kali­nių – ir politinių, ir krimina­linių. Užsiėmėme vieną kame­ros kampą, kur saugiai pralaukėme šventes. Paskui vėl vagonu iki Riaza­nės. Pot­ma sto­ty­je – ko­man­­da išlipti. Klam­­pojome per snie­­gą iki siau­ruko geležinkelio, juo pasiekėme Mordovijos lagerius. Čia kalinius išskirstė. Kadangi buvau jaunas, patekau į koloniją nepilnamečiams. Dirbau prie staklių – tekinau šachmatų figūras. Mano buvo pėstininkas. Gyvenome barake po 50 žmonių, dviejų aukštų narai, nuolatiniai patikrinimai ir kratos“, – gyva atmintis neleidžia užmiršti ir atskirų pragariško likimo detalių. 

Tačiau Antanas sako, kad likimas suvedė ir su daugybe įdomių, nuoširdžių žmonių. Pri­simena, kaip vagone vokiečių karininkas patiesė jam savo taip vadinamą adijalą, kiek daug šventikas iš Ukrainos pasirodė bežinąs apie Lietuvą ir kad „tikriausi“ lietuviai, anot dvasininko, esantys žemaičiai. Antano žiniomis, šis dvasininkas po išlaisvinimo Kanadoje buvo įšventintas kardinolu. Linksmumu, pasak Antano, pasižymėjo čekai, vengrai, o štai vokiečiai laikydavosi nuošaliau, buvo uždaresni. Prisi­mena gerą, nuoširdų bičiulį korėjietį. Antanas sako, kad jeigu jam anuomet būtų davę dabartinį protą, daug ką būtų užfiksavęs. Bet susizgrimba: juk išsaugoti nebūtų pavykę...

Kalinius ėmė pasiekti žinios, jog „tautų tėvas“ serga, ir tai jiems teikė vilties. Ir vienąkart, anot Antano, belaukiant eilėje kopūstų sriubos davinio, buvo pranešta apie Stalino mir­tį. 

„Netrukus iš lagerio pradėjo rinkti užsieniečius. Juos išvežė, o koks jų likimas – kas žino. Spalio mėnesį mus vėl sodina į vagonus, šįkart – prekinius, su gultais, ir dardame į Čeliabinską, Ufą, pro Uralo kalnus. Išlaipina Omske, vėl lageris. Čia veikė naftos perdirbimo gamyk­la, mus varydavo prie žemės kasimo darbų“, – prisimena paskutinę savo tremties vietą Antanas.

Kad ir priverstinis gyvenimas svetimame krašte, bet jaunas žmogus visada sugeba rasti jame ir kažką gero. Antanas pasakoja, jog su kitais jaunuoliais buvo subūrę krepšinio komandą, jis pats taikliai mėtydavo iš toli. Beje, pasak Antano, jų komandos nuotrau­ka kažkokiu būdu buvo išspausdinta „Lietuvos aide“ 1996 metais.

„Pradėjo tikrinti nuteistųjų bylas. Pakviečia ir mane į Omsko prokuratūrą. Vėl klausimai: kas, kaip, gal nori likti čia? Atsakiau, jog ne, noriu į Lietuvą, noriu mokytis. Gerai, sako, atsėdėjai penkerius metus, užskaitome septynerius. Bausmė tau sumažinama iki septynerių metų, ją atlikai be pažeidimų, dabar esi pilnateisis pilietis. 

Grįžau pas tėvus. Į kolūkį eiti nenorėjau. Kadangi vidurinės mokyklos baigimo atesta­to neturėjau, savarankiškai pa­siruošęs, išlaikiau egzaminus į Smalininkų žemės ūkio technikumą. Tačiau per mandatų komisiją manęs laukė smū­­-

gis – kažkoks saugumietis pasakė: tu mums netinki, mes pakankamai turime pilnaverčių žmonių... Neteisybė ir panieka niekur nedingo... Bet aš užsispyriau. Kreipiausi į lagerio laikų pažįstamą Teodorą, kuris gyveno Klaipėdoje, mes palaikėme ryšius, ir nors jau buvo po egzaminų, mane priėmė į Klaipėdos technikumą, zootechnikos specialybę, ku­rią baigiau su pa­gyrimu.

Mama skatino siekti mokslo toliau – stoti į Žemės ūkio akademiją. Bet aš jau buvau 27-erių, norėjosi pačiam duonos užsidirbti. Tad pasukau ten, kur gavau paskyrimą – į Judrėnų tarybinį ūkį. O jis – labai biednas: trūko ne tik vaistų gyvuliams gydyti, nebuvo net pašarų. Širdį skaudėdavo, žiūrint į išbadėjusius gyvulius. Tačiau dirbti reikėjo. Bet čia sutikau savo laimę – žmoną Pranutę, gimė dukra ir sūnus. Tiesa, politinio kalinio praeitį man vis kas nors primindavo... Todėl nusprendėme keltis į Skuodo ra­joną, Vindeikių ta­rybinį ūkį – maniau, kitas kraštas, nėra pažįstamų. Bet ir vėl prisistatė uniformuotas kagėbistas... Atro­dė, lyg kokią kup­rą nešiočiausi... 

Kai mirė mama, o tėvas pasiligojo, grįžome. Nugriovėme namus Palaimoje ir iš tų rąstų pasistatėme štai šitą namą Kaltinėnuose. Esu dėkingas šviesaus atminimo žmogui Stasiui Bugeniui, tada vadovavusiam Kaltinėnų ūkiui, kuris buvo tolerantiškas, ir niekada iš jo nesu girdėjęs jokių užuominų. 

Prasidėjo Sąjūdis, Atgimimas, Nepriklausomybė. Nebeliko tos kupros... Tačiau stebiuosi, kaip kai kurie žmonės persimainė, ir nesuprantu, ar jie tada apsimetinėjo, ar dabar apsimeta...“ – svarsto Antanas. 

Antanas su Pranute užaugi­no dukrą ir sūnų. Rasa gyvena Šiauliuose, dirba vyr. specialiste savivaldybės Švietimo skyriuje, sūnus Gintaras – Vilniuje, yra žinomas architektas. 86-erių Antanas sako, jog lageriai daug prisidėjo, kad, jo žodžiais tariant, jis yra pjaustytas ir lopytas, sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau protas šviesus, o atmintis fenomenali: datos, pa­vardės, įvykių chronologija – kaip iš rašto. Antanas aktyviai domisi Lietuvos politiniu gyvenimu, turi kritišką požiūrį į Seimą bei valdančiąją daugumą ir nerimauja, kur nuves Lietuvą tokia politika.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. autorės ir iš A. Šerniaus albumo

Muzikinis protmūšis

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje vyko muzikinis protmūšis, skirtas vargonininko, kompozitoriaus, pedagogo ir choro dirigento Juozo Naujalio metams paminėti. Žinių viktorinoje susirungė pusšimtis muzikuojančių jaunuolių iš Šilalės, Kvėdarnos, Laukuvos, Pajūrio ir Kaltinėnų. Protmūšį organizavo Šilalės meno mokyklos Kvėdarnos skyrius ir mokytoja Dalia Krasauskienė.

Viktorinoje dalyvavo 7 komandos, ku­rios varžėsi žiniomis ir bandė įveikti 30 muzikinės tema­tikos klausimų. Da­ly­vių laukė trys turai. Pirmajame komandos atsakinėjo į klausimus apie mu­zikos įdomybes iš vi­so pasaulio, ant­ra­­jame jaunieji muzikantai turėjo pademonstruoti žinias apie J. Naujalį, o trečiajame laukė muzikinės mįslės. Su­sumavus rezultatus, muzikinį prot­mū­šį laimėjo komanda „Crescendo“ iš Kvėdarnos.

Už aktyvų dalyvavi­mą padėkos raštais bei saldžiomis dovanomis pagerbtos visos komandos ir jų mokytojai.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja

AUTORĖS nuotr.

Paminėjo atšvaitų dieną

Obelyno bendruomenės centras, siekdamas primin­ti gyventojams apie atšvaitų svarbą, surengė akciją. 

Vilkėdamos šviesą atspindinčias liemenes, akcijos ren­gėjos ne tik dovanojo atšvaitus pėstiesiems, bet ir mo­kė juos taisyklingai prisi­tvir­tinti prie rankinių, kuprinių, prisisegti prie drabu­žių, ant rankos ar kojos. Ypatingas dėmesys buvo skirtas senjorams. Eismo dalyviams išdalintos projekto-konkurso „Eismo saugumas bend­ruo­menėse“ organizatorių prie­monės: atšvaitai, krepšiai, liemenės. Vyko ir kūrybinės dirbtuvės, kuriose bend­ruomenės nariai kūrė simbolinį atšvaitą iš šviesą atspindinčių elementų.

Atšvaitų die­nos paminėjimas – tai vienas iš projekto „Eismo saugumas bendruomenėse-2019“ renginių. Jo tiks­las – šviesti žmones saugaus eismo klausimais.

Silvijana TRIJONAITIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Rudenėlio dirbtuvės

Ugdydami vaiką, stengiamės, kad jis augtų orus, smal­sus, bendraujantis, sveikas, kuriantis, sėkmingai besiug­dantis. To siekia ir Laukuvos Nor­ber­to Vėliaus gimnazijos ikimokyklinio amžiaus vai­kų ug­dymo grupės „Drugelis“ auk­lėtojos bei ugdytinių tėvai. 

Kartu su auklėtinių tėveliais nutarėme spalvingąjį rudenį pamatyti kiek kitaip. Tad nuo spalio pradžios auklėtojos, vaikučiai bei jų tėveliai rinko, džiovino lapus, giles, šakeles, gėles, uogas, riešutus, kaštonus, samanas, medžio žieveles, kuriuos panaudojome paveikslėlių gamybai.

Mamos, pasitelkusios savo ir vaikų fantaziją, vaizduotę, rišo, suko, tvirtino, vyniojo, klijavo, derino, kad darbeliai būtų spalvingi, išraiškingi, originalūs. Mažieji taip pat prisidėjo karpydami, prilaiky­dami, parinkdami tai, kas reikalinga paveikslėliui pagaminti. 

Džiaugiamės gražiu ugdymo įstaigos ir tėvelių bendradarbiavimu.  

Reda PIPIRIENĖ         

Ikimokyklinio ugdymo grupės „Drugelis“ auklėtoja

AUTORĖS nuotr.

Kam reikalingos klaidinančios iškabos?

Redakcija sulaukė iš Šilalės jau išvykusių miestelėnų laiško. Žmonės stebisi, jog mieste yra daug klaidinančių užrašų, ir klausia, kodėl jie vis dar saugomi.

„Nejaugi tikrai nėra kam pasirūpinti, kad reklama būtų tiksli, teisinga, o plakatai atrodytų estetiškai. Nes dabar nemažai jų taip išblukę, jog neįmanoma suprasti, kas ką reklamuoja. Tačiau miestelio vaizdą jie tikrai darko“, – sakė buvę šilališkiai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.83

Pinigai gyventojų, o teisės – „Šilalės būsto“?

Redakcija gavo kvėdarniškės Kristinos Bagdonienės laišką, kuriame ji rašo, jog Kazimiero Jauniaus g. 5 D namo gyventojų butams iki šiol dar netiekiama šiluma. O nuo rugsėjo 30-osios jie neturi ir karšto vandens. Kada, rudeniui persiritus į antrąją pu­sę, gaus šias gyvybiškai svarbias paslaugas žmonės nežino, nes namo administratorius – UAB „Šilalės būstas“ – neinformavo ne tik tokiems reikalams skirtoje skelbimų lentoje, bet ir elektroninėje sistemoje.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.83

Bijotų seniūno konkursas perauga į skandalą

Kiek kartų Seimas bekeistų Valstybės tarnybos įstatymą, vis tiek palieka landų politikams, suinteresuotiems prastumti savo partiečius į atsakingas pareigas. Nors dabar konkursus rengia ne savivaldybės, o Valstybės tarnybos departamentas, pasinaudoti tuo dar lengviau, nes įstatymas leidžia savivaldybės administracijos direktoriui pasirinkti vieną iš dviejų daugiausiai balų surinkusių kandidatų. Panašu, kad pirmasis pagal naująją tvarką Šilalėje surengtas konkursas Bijotų seniūno pareigoms užimti gali tapti ir pirmuoju, kurio rezultatai bus apskųsti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.83

Knygų namų paslaptys

Į tokią pažintinę ekskursiją po Šilalės biblioteką leidosi Laukuvos vaikų dienos centro lankytojai. Jie susipažino su bibliotekos istorija, tūkstančiais knygų, apsilankė paslaptingame užduočių kambaryje ir net trijų metrų aukščio knygų bokšte, linksmai laiką leido žaislotekoje ir Interaktyvioje jaunimo erdvėje, išbandė žaidimą „Skrydis per Šilalę".

Biblioteka yra viena senesnių įstaigų Šilalėje skaičiuoja jau 82 metus. Todėl tikrai įdomu išgirsti, kaip nuo kuklios, vos 39 skaitytojus turinčios bibliotekėlės, ji išaugo į tūkstančius skaitytojų bei tūkstančius knygų turinčius namus.

Dabartinė biblioteka – šiuolaikiškas, modernus pastatas, kuriame vyksta renginiai, mokymai, parodos, kuriame galima rasti naujausią IT įrangą: nuo lego konstruktorių iki 3D spausdintuvų. O kur dar įvairios erdvės: interneto skaitykla, interaktyvi jaunimo erdvė su 3D mažuoju kino teatru, pabėgimo kambarys, žaislų erdvė ir kt. Tad čia atvykus, prasiveria daug paslapčių: mokslo, žinių, naujovių bei pan. Vaikai juokavo, jog biblioteka kvepia knygomis, o pastarosios – žiniomis.

Daugiausiai susidomėjimo sulaukė paslaptingasis užduočių kambarys bibliotekos rūsyje. Mažieji laukuviškiai minėjo, kad norėtų čia dar kartą atvykti ir pabandyti įveikti Agatos Kristi detektyvų motyvais įrengtą galvosūkių kambarį. Taip pat interaktyvioje jaunimo erdvėje pažiūrėti 3D animacinį filmą.

Vaikų literatūros skyriuje ekskursantai apžiūrėjo parodą, kurioje eksponuojami tarptautinių ir respublikinių konkursų piešiniai, juos nustebino įkurta vaikams skirta erdvė su žaislais, kuri dar vadinama žaisloteka. Vaikai taip pat apžiūrėjo šilališkio Andriaus Zaikausko kūrybinių darbų iš popieriaus parodą, pasivaikščiojo knygų lentynų gatvelėmis.

Rima NORVILIENĖ

Komunikacijos ir informacinių skyriaus vedėja

AUTORĖS nuotr.

 

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą