„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Finansinio raštingumo projekte – ir Šilalės regiono moksleiviai

Prasideda trečiasis „Sodros“ jaunimo švietimo projekto „Nepamiršk parašiuto“ sezonas – ir šiemet finansinio raštingumo bus mokoma 170 šalies gimnazijų. „Sodra" grįžta į šalies gimnazijas kartu su 200 mokytojų ir planuoja šiemet apie socialinį draudimą papasakoti 15  tūkst. moksleivių. Projekte jau registravosi dalyvauti ir 9 Šilalės regiono ugdymo įstaigos, talkins ir 12 jų mokytojų. Kartu jie sužinos ir prisimins, kaip veikia socialinis draudimas, už ką reikia mokėti įmokas bei kokias socialines garantijas gyventojai gauna.

 „Nemažai moksleivių į darbo rinką įsilieja dar nebaigę mokslų, kiti vėliau. Visiems jiems svarbu žinoti, kad visą gyvenimą juos lydės socialinės garantijos, tačiau kartu ir tam tikros pareigos. Tai dalykai, kurių galiausiai išmokstame gyvenimo mokykloje, bet turbūt, geriau, kai esi pasiruošęs ir žinai, kas tavęs laukia. 

Tikimės, jog vieną dieną mūsų projektas taps pagrindu platesnėms finansinio raštingumo pamokoms gimnazijose“, – sako „Sodros“ direktorė Julita Varanauskienė.

Projekte dalyvaujančių gimnazijų skaičius auga. 2017–2018 mokslo metais finansinio raštingumo mokėsi 63 gimnazijų Utenos ir Kauno regionuose moksleiviai, pernai – jau 139 gimnazijos visoje Lietuvoje, o šiemet projekte dalyvaujančių ugdymo įstaigų skaičius išaugo iki 170.

Kaip vyksta projektas?

Mokytojai į projektą kviečiami įsitraukti savanoriškai ir yra mokyklų, iš kurių projekte dalyvauja ne vienas pedagogas, taip pat labai dažnai mokytojai tęsia bendradarbiavimą su „Sodra“ ne vienus metus.

Rudenį užsiregistravusiems pedagogams rengiami mokymai, kurių metu projekto „Nepamiršk parašiuto“ komanda pristato parengtą medžiagą: leidinius mokytojams, sąsiuvinius moksleiviams, pamokų skaidres, vaizdinę medžiagą, užduotis, supažindina su mokytojams aktualiomis socialinio draudimo naujovėmis.

Įgiję žinių, mokytojai savo gimnazijose rengia pamokas moksleiviams, kur aptariama nuo samdomo ir savarankiško darbo formų, socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo sistemų iki senatvės pensijos ir pensijų kaupimo. Vėliau moksleiviai savo žinias gali pasitikrinti, dalyvaudami protų mūšiuose su Robertu Petrausku.

Šiame švietimo projekte „Sodra“ taip pat bendradarbiauja su „Junior Achievement“ organizacija, moksleivius mokančia verslumo.

Mokytojai vertina pamokas

Projekte dalyvaujantys mokytojai kasmet kviečiami atsakyti į kelis klausimus apie projektą. Rengiamą ir atnaujinamą medžiagą mokytojams, sąsiuvinius moksleiviams ir organizuojamus mokymus pedagogai vertina aukščiausiais balais – daugiau kaip 9 iš 10.

Tiek pat pedagogų teigia, jog pristatoma informacija vienodai naudinga tiek mokytojui, tiek ir netrukus į suaugusiųjų gyvenimą žengsiančiam moksleiviui.

Šiemet pirmą kartą apklausoje apie projektą pakviesti dalyvauti ir moksleiviai. Jie pastebėjo, kad sudėtingus dalykus suprasti jiems ypač padeda projekto dalyviams skirti ir neatlygintinai dalinami sąsiuviniai. Juose sudėtinga informacija pateikiama paprastai – per pavyzdžius, užduotis, infografikus.

Daugiau informacijos apie projektą, dalyvaujančias mokyklas ir galimybes prisijungti rasite https://www.sodra.lt/lt/situacijos/svietimas Į išskilusius klausimus el. paštu mokykloms@sodra.lt nuolat pasiruošusi atsakyti projekto „Nepamiršk parašiuto“ komanda.

Saulius JARMALIS

„Sodros“ Komunikacijos skyriaus vedėjas

Kiekvienam vaikui būtina sava aplinka

Visi tikriausiai matėme reklamą, kurioje sakoma, jog statistiniam lietuviui tėvų netekęs dvylikametis yra pas­­kutinis žmogus, kurį jis sutiktų įsileisti į savo namus. Socialiniai darbuotojai pastebi, kad neegzistuoja sąvo­ka „pernelyg didelis vaikas“. Ir visa tai – apie Lietuvoje ne vienerius metus įgyvendinamą projektą, kuriuo sie­kiama atsisakyti vadinamų valdiškų vaikų namų, tė­vų netekusiems vaikams sukurti tokią aplinką, kuri būtų kiek įmanoma artimesnė tikrų namų atmosferai, bet dar svarbiau – rasti šiems vaikams tikrus namus, globėjus.

 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.84

Dailininko pasižvalgymai Lietuvoje: Žemaitija. Paslaptingoji žemė

Žemaitijos vardas rašytiniuose dokumentuose paminėtas 1219 metais – Ipatijaus kronikoje. Ėjo, bėgo istoriniai amžiai. Metraščiuose, valdovų, karalių dokumentuose Žemaitija minima vis dažniau. Išaušo ir Valančiaus, Daukanto epocha, tada jau knygose išguldyta, aprašyta Žemaitijos istorija, žmonių būdas, darbai, gyvensena.

Keliaudamas po Žemaitiją, dažnai susimąstau, o kaip čia žmonės gyveno aštuoni šimtai metų atgal, skaičiuojant nuo 1219-ųjų? Gal jau ir keturišimtaisiais bu­vo įvardinta Žemaitija, Aukštaitija, Lietuva? Kaip atsirado, gimė šie žodžiai?

Anuomet bekraščių girių pastogėse glaudęsi mūsų protėviai kitaip jautė ir išreiškė savo pasaulį – Saulės globoje klestinčią žemę. Tikrai jiems nerūpėjo geografija, botanika, geologija. Žemę, augmeniją, akmenis ir vandenis jie pažino, matė savaip, aptarė kitais žodžiais nei mes šiandien. Žinija plėtojosi kaip, sakytume, mitų, sakmių, giesmių klodai, bet jiems jie skleidėsi tik­resne būtimi nei šiandienos mokslingai aprašytas mūsų buvimas. Šventų apeigų misterijose tada garbintos Dangaus ir Žemės galios, ištarti dievų, deivių vardai. Kiekvienas upelis, ežeras, kalnas, medis gyveno savo gyvenimą, tad ir jiems žmonės suteikdavo atitinkamą vardą. Tik dalelė to meto gamtinių galių, visatos pažinimo išminties pasiekė mūsų laikus. Bet ar gebame ją suprasti, atspėti mus pasiekusių žodžių prasmes? 

 Po tokių svarstymų pabandžiau pagliaudyti praamžių už­mintas mįsles. Gal mano spėjimai bus dar negirdėtas mitas, o gal eilinė hipotezė?

Spėju, senaisiais laikais, kai mūsų krašto žmonės dar būrėsi gentimis, juos vienijo ne tiek bendra kalba, kiek Dievų pasaulio pažinimo siekis. Kaž­kada vakariniame Nevėžio upės krante įsikūrę baltai nutarė – mūsų gentys garbina dosniąją Žemyną, visur esantį Žemėpatį, tad pasirinkime šiuos dievus savo bendro kraš­to globėjais. Rytiniame Ne­­vėžio krante gyvenusios gen­­tys dažniau maldose minė­jo Aukš­tėjį Visagistį, tad savo kraš­to globėju pasirinko šį – vy­riausiąjį Dievą.

Taip abu Nevėžio jungiami krantai gavo savo vardus: nuo Žemynos – Žemaitija, nuo Aukštėjo – Aukštaitija. Pri­min­siu – senieji Ellados graikai parinko savo miestui-valstybei deivės Atėnės vardą, atsidėkodami už jos suteiktas dovanas. Anais laikais dievybių vardais dažnai vadinti kraštai ir miestai.

Kažkur prie Nevėžio, ne ribos, o vienijančios upės, rinkdavosi Žemaitijos ir Aukš­tai­tijos žyniai, išminčiai – kartais dešiniajame krante, gal ant dabartinio Raudondvario kalno, kitą kartą – kairiajame, spėju, ant kalno, kur dabar stovi Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčia. Matyt, kažkada čia nutarta – pažįstame tuos pačius vyriausiuosius Dievus, kurie gyvena dangiškojoje šalyje, iš kur mums lieja savo rūpestį ir globą. Pavadinkime savo bend­rystę, savo šalį tos dievų maloningos galios – lieti – vardu. 

Senovės lietuviams Nevėžio upė, jungianti abu krantus, matyt, ilgus amžius buvo vienybės apeigų upė. Tų sambūrių aidas paradoksaliai nuskamba žemaičio poeto Si­mo­­no Stanevičiaus garsiojoje pasakėčioje „Arklys ir meška“. Pirmosiose eilutėse regime pagavios nuotaikos peizažą, tarsi primenantį prabėgusių laikų dorybę:

„Kur Nevėžis nuo amžių pro 

Raudoną Dvarą

Čystą vandenį savo ing 

Nemuną varo,

Tenai, kad vasarvidžiu 

saulelė tekėjo,

Juokės kalnai ir vilnys kaip 

auksas žibėjo ...“

Deja, nedidelė poema baigiasi tokiomis eilutėmis:

„Nebijok, – tarė meška, – 

nieks pikta nerasis!

Tėvai mūsų nuo amžių 

sandaroj gyveno,

Drauge gimė ir augo, 

ir drauge paseno.

Štai ir dabar vienokia mus 

laimė sutiko:

Man lenciūgas ant kaklo, 

tau pančiai paliko.“

Graži Žemaitijos ir Aukš­taitijos bendrystė baigėsi, kai kitokios idėjos, kitoks pasaulio matymas apvaldė šalies galingųjų mintis. Bet Žemaitija, ne kartą perleista Kryžiuočių ordinui, išsikovojusi nepriklau­somybę nuo jo, apsisprendė grįžti į savo šimtmečiais puoselėtą šalį – Lietuvą. Vytautas  Didysis laiške imperatoriui Zig­mantui (1420 03 11) nurodė Žemaitijos ir Aukštaitijos bendrystę, aptarė tų kraštų vardus, kaip kraštovaizdžius nusakančius žodžius. Manau, Vytautas gerai žinojo tikrąją tų vardų kilmę, reikšmę, bet nenorėjo prisiminti senųjų laikų idėjų.

1441 m. žemaičiai vėl pareikalavo laikytis Lietuvos vienybės, bendrystės priesakų. Ta­da Žemaitijai suteiktas kunigaikštystės statusas, kuris jokiais nutarimais nėra atšauktas iki šiandien. 

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS,

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės

Lenktynės po karšta Ispanijos saule

Ispanijoje, El Puerto de Santa Maria mieste, vyko trečiasis „Erasmus+“ projekto „Amazing Race“ susitikimas.

Projekto dalyvius pri­ėmė El Centre Ingles – privati mokykla, kurioje dalis dalykų mokoma anglų kalba, iš kurios teritorijos mokiniams draudžiama išeiti pamokų metu, neleidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais, mokiniams nekyla mintis ateiti be uniformų.

Susitikimo tema – socia­linė sveikata. 8 Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokiniai ir 2 mokytojai tarptautinėse grupėse diskutavo apie socialinių tinklų naudojimo naudą ir žalą, savanorystės svarbą, sportavo, šoko ir dainavo, susipaži­no su Ispanijos istorija, gamta, architektūra.

Kiekviename projekto susitikime yra privaloma savanoriška veikla ir lenktynės. Ispanijoje vyresnieji mokiniai turėjo galimybę paragauti mokytojo duonos – vedė fizinio aktyvumo pamokas 3–6 metų vaikams. Įdomu buvo ne tik stebėti jų darbą, bet ir klausytis minčių apie pasiruošimą pamokoms, drausmės palaikymą, būtinybę einant į pamoką turėti ir atsarginį planą. Iš­tvermės pareikalavo ir trijų valandų lenktynės: važiavimas dviračiais, irk­lavimas, žaidimai bei kitos užduotys vyko esant virš 30 laipsnių karščio.

Aplankėme ir gražuolę Seviliją, Ka­disą – miestą, iš kurio į antrąją ir ket­virtąją keliones išplaukė Kristupas Ko­lumbas. Kol mokiniai vakarais, gyvendami ispanų šeimose, bandė perprasti jų gyvenimo būdo, mitybos subtilybes, mokytojai aplankė netoli esantį Jerezą, pajodinėjo žirgais Atlan­to vandenyno pakrante.

Liko paskutinis susitikimas Suo­mi­joje, todėl koordinatoriai aptarė ne tik kaip vyksta šis projektas, bet ir galimybę rengti naują paraišką ir projektą tęsti dar dvejus metus. 

Stasys BAUBKUS,

projekto koordinatorius

AUTORIAUS nuotr.

Projekto dalyvių susitikimas

Šilalės suaugusiųjų mokykla dalyvauja programos „Erasmus+" mokyklinio ugdymo sektoriaus strateginės partnerystės projekte „Books – Big Ocean of Knowledge“ („Knygos – didžiulis žinių vandenynas“), kuris skirtas jaunimo klasių mokiniams. Jame bendradarbiauja penkios mokyklos iš Turkijos, Lietuvos, Lenkijos, Ispanijos bei Rumunijos. 

Antras trum­pas susitikimas vyko Is­pa­nijoje, Vi­lla­nu­eva de la Ca­ñada (Mad­ri­­das) Zola mo­kykloje. Ja­me da­lyvavo ir Ši­la­lės su­au­gusiųjų mo­kyk­los ats­to­vai. 

Vyko įvai­rios veik­lo­s, įro­dan­čio­s, jog skaity­mas yra įdomus ir nau­­din­gas užsiėmimas, kuris ne tik ugdo skaity­mo įgūdžius, bet ir padeda formuotis asmenybei. Taip pat apžiūrėjome mo­kyklą, dalyvavome pamokose, bend­ravome su mokiniais bei mokytojais, dalinomės gerąja patirtimi, pasisėmėme naujų idėjų. Aptarta tolimesnė projekto eiga ir veiklos, susitarta dėl  vizito Len­ki­joje. 

Laisvalaikiu turėjome gali­mybę su­sipažinti su Ispa­ni­jos kultūra, istorija, papročiais. Apžiūrėjome Madri­dą, Toledą ir San Lorenzo de El Esco­rial vienuolyną.

Kelionė į Ispaniją finansuota iš Euro­pos Sąjungos programos „Erasmus+“.

Daiva ALBRECHTIENĖ,

projekto koordinatorė 

AUTORĖS nuotr.

Sezonas atidarytas miuziklu

Kultūros centras gyventojus pakvietė naujam startui – kultūrinis sezonas pradėtas muzikine inscenizacija „Eliza“.

„Tokio lygio miuziklą verta rodyti ne tik šioje salėje – jį derėtų pademonstruoti platesnei auditorijai“, – po premjeros sveikindamas spektak­lio dalyvius, sakė savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius.

Šia mintimi pasinaudoję Pa­gėgių savivaldybės atstovai pakvietė šilališkius apsilankyti Pagėgiuose.  

„Labai didžiuojuosi kultūros darbuotojais, kolektyvais, jų vadovais, kurie prisidėjo prie šio spektaklio. Mačiau visą kūrybinį procesą ir drąsiai sa­kau: rezultatas yra nuostabus. Tai – vienas geriausių, o gal ir pats geriausias kultūros sezono atidarymo renginys“, – džiaugėsi Kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė.

Muzikinės inscenizacijos pagal G. B. Shaw „Pigmalionas“ režisierius Antanas Kazlaus­kas atskleidė, kad muzikinis spektaklis – pirmas jo, kaip režisieriaus, kūrinys. Tačiau jis nelinkęs visų laurų prisiskirti tik sau.

„Atėjo laikas, atsirado tinkami žmonės (Soneta Būd­vy­tienė, Alvydas Juodviršis, Žil­vinas Jankus ir kt.), kurie idea­liai tiko savo vaidmenims, ir štai – rezultatas. Dviejų veiksmų pjesė buvo sutrumpinta, pritaikyta mūsų publikai. To­dėl savo kūrinį ir vadiname inscenizacija. Be to, Šilalės kultūros centro galimybės yra ribotos. Tad galima tik džiaugtis, kad S. Būdvytienė, A. Juodviršis, Ž. Jankus sutiko atlikti vaidmenis. Prieš kelis metus šių žmonių nebuvo, tad ir tokio miuziklo mintis būtų žlugusi. Arijos, nors yra populiarios ir skamba paprastai, muzikine ir atlikimo prasme yra gana sudėtingos. Tačiau miuziklą stebėję svečiai iš Klai­pėdos net suabejojo, ar pagrindinio vaidmens atlikėja Soneta nėra profesionalė“, – neįtikėtina premjeros sėk­me džiaugėsi A. Kazlauskas.

Ir prisipažino nerimavęs, kaip Šilalės publika priims kla­sikinės muzikos žanrą. 

Pasak I. Kėblienės, antrasis „Elizos“ parodymas Šilalės kul­tūros centre planuojamas lapkričio 7 d., 19 val. Taip pat gali būti, jog miuziklas bus rodomas ir Naujųjų metų išvakarėse. 

Tokie kultūrinių renginių sezono atidarymai Šilalėje vyksta nuo 2002-ųjų. Šią idėją pasiūlė tuomet Kultūros centre dirbusi Astutė Noreikienė. 

Šiųmečiame kultūros sezone žiūrovams žadama daug renginių. Jau repetuojamas šokio spektaklis apie knyg­nešius, lap­kričio pabaigoje Šilalėje vyks dar neregėtas renginys – respublikinis chorų maratonas, stiprina­mas etnokultūros puoselėjimas (į jaunimo stovyklą bus pakviestos užsienio lietuvių bendruomenės), bend­ruo­me­­niškumas (Bend­ruo­me­nių par­ke žadamas šeimai skirtas renginys) ir t.t. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotraukos MB „Septintas kadras“

 

Valdžios pamatus klibina požiūris į moralę

Pusšimtis litrų naminukės, rastos tarybos nario Sta­sio Skalausko automobilyje, ir neblaivaus „tvarkie­čio“ Arvydo Petkaus sukeltas eismo įvykis, kuriame jis, neoficialiais duomenimis, neigia dalyvavęs, gali ne tik pakeisti savivaldybės tarybos sudėtį, bet ir išklibinti valdančiosios daugumos pamatus. Tokių įtarimų atsirado po penktadienį vykusio savivaldybės tarybos posėdžio, kuriame priimtas sprendimas sudaryti komisiją abiejų politikų įgaliojimų panaikinimo procedūrai pradėti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.82

Kultūros paradoksai: skurdą dangsto prabanga?

Ne tik šilališkiai, bet ir patys kultūros darbuotojai nuolat akcentuoja, jog Kultūros centro pastatas yra akis badanti Šilalės gėda. Pajuodęs, trupančiomis sienomis jis stūkso lyg koks paminklas blokadai, o ir viduje akivaizdžiai primena sovietmetį – niūri fojė, tamsi žiūrovų salė, nutrintos kėdės, vos besilaikančios lubos daugelį atbaido nuo minties dažniau čia apsilankyti. Tačiau nerealiai apleisto pastato šeimininkai, pasirodo, vis tik randa lėšų prabangai susikurti: jų darbo kabinetai apstatyti naujais baldais, pasitarimų kambaryje stovi brangios, antikvarinius baldus primenančios spintos, skrynios ir lentynos, o pailsėti jie prisėda ant naujintėlaičių minkštasuolių. Pinigų baldams, kaip matyti iš Kultūros centro pateiktų dokumentų, stebuklingai atsiranda metų pabaigoje, nors darbuotojams tvirtinama, jog sunkiai pavyks sukrapštyti atlyginimams.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.82

Hermano Zudermano „Kelionė į Tilžę“ – istorikės akimis

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkei,  istorikei, humanitarinių mokslų daktarei Silvai Pocytei smalsu, kaip Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ atgis Hermano Zudermano apysakos herojų istorijos. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras premjerinius šios operos spektaklius Klaipėdos Žvejų rūmuose pristatys lapkričio 22 ir 24 dienomis, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje – gruodžio 3 dieną.

Ta proga Prūsijos (Mažosios) Lietuvos, Klaipėdos krašto istorijos žinovė, humanitarinių mokslų daktarė Silva Pocytė būsimiesiems operos klausytojams pasakoja apie H. Zudermano apysakos „Kelionė į Tilžę“ istorinį kontekstą, to meto pajūrio ir pamario krašto gyventojų buitį, papročius bei jų požiūrį į technikos naujoves.

Beje, istorikai spėja, kad šiandien Lietuvoje įprastu tapusį Indrės vardą sukūrė ir savo kūriniu išpopuliarino būtent rašytojas H. Zudermanas.

– Kaip būsimajai premjerai turėtų pasirengti jos laukiantys operos gerbėjai?

– Manyčiau, eidami klausytis operos „Kelionė į Tilžę“ muzikos mylėtojai bus perskaitę rašytojo H. Zudermano to paties pavadinimo lietuvišką apysaką. Jeigu šiems „namų darbams“ laiko pritrūktų, galima priminti, jog minėtos operos klausytojas turės mintimis, vaizdiniais ir muzikos garsais nusikelti į XIX a. antrą pusę, į Prūsijos (Mažosios) Lietuvos šiaurinę dalį, kurią mažiau girdėję apie Prūsijos Lietuvą identifikuotų pagal apysakoje minimus Klaipėdos, Rusnės, Tilžės vietovardžius. Platesniame kontekste Prūsijos Lietuvai taipogi priskirtume Ragainę, Gumbinę, Tolminkiemį ir kitas šiame areale esančias vietoves. Prūsijos Lietuva kelis šimtus metų priklausė Prūsijos valstybei (nuo 1525 m. – Prūsijos kunigaikštystei, nuo 1701 m. – Prūsijos karalystei), o nuo 1871 m. tapo didžiulės suvienytos Vokietijos dalimi.

Kalbant apie šį regioną, įprasta minėti šimtmečius besitęsusį lietuvininkų ir vokiečių gyvenimą vieniems šalia kitų, protestantiškumo tradicija paremtą religinę ir kultūrinę aplinką, kurią lengviausiai atpažintume paėmę bet kokį šiam kraštui skirtą raštijos veikalą, giesmyną, Šventą Raštą, laikraštį ar kalendorių, atspausdintą gotišku šriftu. Todėl akivaizdu, kad XIX a. Prūsijos lietuvis (arba lietuvininkas) ir Didžiosios Lietuvos lietuvis nėra tapatu, nes jie ilgus šimtmečius gyveno skirtingose valstybėse, skirtingose kultūrinėse, ekonominėse aplinkose. Todėl ir „Kelionėje į Tilžę“ minimos įvairios Anso ir Indrės buities, aplinkos, kultūros detalės to meto Didžiosios Lietuvos lietuviui buvo nepažintos arba svetimos. Bet Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos lietuvių bendravimo ypatumai – tai jau atskira tema.

– H. Zudermano  „Kelionė į Tilžę“ istorikės akimis: kokios realaus to meto gyvenimo detalės pateko prozinininko akiratin?

– „Kelionę į Tilžę“ skaičiau ne tik lietuviškai, bet ir vokiečių kalba. Žinoma, literatūros kūrinį skaitau pirmiausiai kaip istorikė, ieškodama to laikmečio buities, kasdienybės aprašymų, vykusių kultūrinių, tautinių procesų atspindžių. Ir turiu prisipažinti, kad kiekvieną kartą pastebiu arba atkreipiu dėmesį į anksčiau galbūt ne taip ryškiai įstrigusias detales ar smulkmenas. „Kelionė į Tilžę“ yra puikus kūrinys, atskleidžiantis pokyčius lietuvininkų gyvenime, kai Prūsijos ir Vokietijos valstybių sparčios pramonės raidos sukurta materialinė gerovė skverbėsi į jų buitį ir kasdienybę. Tuo pačiu tai skatino lietuvininkų nutautėjimą, kuris skleidėsi ir natūraliu, vokiškos kalbos ir kultūros perėmimo būdu.

– Ansas ir Indrė Tilžėje skubėjo išvysti traukinį?..

– Jeigu reiktų išrinkti pagrindinį apysakos simbolį, tampantį centrine jos ašimi, nedvejodama nurodyčiau traukinį. Nes jei ne Anso ir Indrės noras Tilžėje pamatyti traukinį, nebūtų įvykusi jų kelionė, nebūtų išsirutuliojusi ir pagrindinė siužeto linija.

Gal dalis skaitytojų, o ir būsimosios premjeros režisierius Gytis Padegimas su šia mano nuomone nesutiktų, teigdami, jog svarbiausia apysakoje – dviejų žmonių santykių drama, o traukinys tėra šalutinis, fragmentiškai šmėžuojantis objektas.  Tačiau vertindami rašytojo aprašomą laikmetį, neabejodami galime teigti, jog būtent geležinkelis simbolizavo to meto visuomenės ekonominio, pramoninio ir netgi kultūrinio vyksmo pažangą, turėjusią įtakos kiekvieno Prūsijos ar Vokietijos  gyventojo aplinkai ir kasdienybei.

Kai XXI a. esame išlepinti žaibiškai plintančios infrastruktūrinės ir technologinės pažangos, apsėsti išmaniųjų telefonų manijos, o kelionės lėktuvu mums tapo kone kasdieniu reiškiniu, kai vis drąsiau kalbama apie kosminį turizmą, – sunku įsivaizduoti, ką XIX a. antros pusės lietuvininkui reiškė traukinys ir jo susisiekimo galimybės.  O reiškė tiesiog griūtį senojo pasaulio, kuriame keliauta arkliais traukiamais vežimais, pašto karietomis arba paprastomis vandens transporto priemonėmis – valtimis. Senosios susisiekimo priemonės ribojo žmonių keliavimo galimybes, tuo tarpu geležinkeliais riedantys traukiniai tapo žmonių susibūrimo vietomis, sumažino erdvės ir laiko pojūtį, mentališkai ir praktiškai priartino iki tol nepasiekiamas vietoves, tad Ansas ir Indrė pradeda svajoti nuvažiuoti iki Berlyno ir pamatyti patį Vokietijos kaizerį. Tai paprastam XIX a. vidurio Prūsijos pakraščio gyventojui, kurio pažintas pasaulis ribojosi bažnytine parapija ir artimiausiu miesteliu, kuriame vykdavo turgūs, turėjo prilygti stebuklui. Atsiradus geležinkelių tinklui, traukiniais pervežama pramonės produkcija pasiekdavo net atokiausius Prūsijos miestelius ir kaimus, ką iliustruotų, pavyzdžiui, Šilokarčemoje Anso Indrei nupirkta šilkinė suknelė.

Todėl komentuojant iš istorinės perspektyvos „Kelionėje į Tilžę“ drąsiai galima būtų įžvelgti lietuvininkų, kaimo gyventojų ar žvejų siekį pažinti miestiečio, jų tapatinamo su vokiškumu, aplinką. Ir ne tik pažinti, bet ir tapti jos dalimi, perimti įvairiausius pramoninės gamybos siūlomus buities patogumus, modernesnius darbo įrankius ir visokius padargus.  

Beje, traukinio paminėjimas leidžia identifikuoti kūrinyje aprašomo veiksmo laiką. Ansui pasiūlius nuvykti į Tilžę pažiūrėti geležinkelio, Indrė atsakiusi, jog „netrukus geležinkelis bus nutiestas iki Klaipėdos“. Geležinkelio linija Klaipėda-Tilžė buvo nutiesta ir atidaryta 1875 m., vadinasi, apysakos veiksmas rutuliojasi XIX a. 8 dešimtmečio pradžioje.

– Ar Indrės rūbai buvo jos pačios austi?

– Su XIX a. pramonės plėtra pačių lietuvininkių austi ir siūti rūbai tapo išstumiami prabangesnių audinių. Rūbų iš aksomo, šilko, brokato buvo galima nusipirkti ir didesnio bažnytkaimio parduotuvėje. Lietuviškų drabužių atsižadėjimas buvo suvokiamas kaip archaiškumo keitimas naujumu ir šiuolaikiškumu. Bet vokiečių ir lietuvininkų santykių kontekste tai suvokta kaip lietuvininkų išsižadėjimas savo tradicijos ir aukštesnio socialinio statuso, kuriam neabejotinai priklausė vokiečiai, siekis. Toks vokiškų kultūrinių elementų brovimasis į lietuvininkų aplinką, ypač rūbų nešiosenoje, neretai sulaukdavo pašaipų XIX-XX a. lietuviškos spaudos puslapiuose, sarkastiškai minint, jog viena lietuvininkė Šilokarčemos bažnyčioje vos pro vartus galėjo įeiti, nes buvo užsidėjusi į rėtį panašią skrybėlę su pritvirtintomis gaidžio, varnos, žąsies ir šarkos plunksnomis.

– Kuo maitinosi ano meto žmonės?

– Modernėjantis, dinamiškas XIX amžius keitė ir šio krašto gyventojų valgius, ypač tai galima pastebėti kaimiškoje aplinkoje. Ant lietuvininkų stalo šalia vyravusių sūrių ir rūgščių patiekalų atsirado ir saldūs, pavyzdžiui, uogienės. Lietuvininkų mėgtą pusryčių sriubą išstūmė kava.

– Kokios mitybos detalės minimos „Kelionėje į Tilžę“?

– Čia kalbama apie žvejo šeimą, todėl akivaizdu, kad tarp valgių, kuriuos Indrė atsivežė į Tilžę, matome kaimo žvejo aplinkai būdingų valgių – nėgę arba devynakę, pačios rūkytą lašišą.  Atvykę į Tilžę jie taip pat užkandžiauja atsivežta rūkyta dešra, virtais kiaušiniais. Tai valgiai, kuriuos lietuvininkai gaudavo iš savo ūkio. Vaikštinėjančius Tilžėje Ansą ir Indrę stebina kaimo žmogui neįprasta kitokių valgių gausa ir įmantrumas: cukrainėje prikrauta tortų ir kitokių saldėsių, jie skanauja rožių likerio.

– Kokie buvo tuometiniai lietuvininkų ir vokiečių santykiai?

– Lietuvininkai ir vokiečiai Prūsijoje, Vokietijos valstybėje, vieni šalia kitų gyveno kelis šimtus metų. Tą sugyvenimą istorijos tėkmė sukonstravo per vokiečio-pono ir lietuvininko-valstiečio ar kaimo gyventojo santykį. Juk ir Kristijonas Donelaitis savo „Metuose“ pamokslavo lietuvininkams būrams nepasiduoti vokiečių įtakai ir įvairioms miestietiškos aplinkos pagundoms. Šiame vokiečių ir lietuvininkų santykyje atsiskleidžia ir lietuvininkų kalbos išsaugojimo bei nutautėjimo problema. Ypač XIX a. su geležinkelių plėtra paspartėjus vidinei migracijai, plečiantis miestams, kurie viliojo kaimo žmones įvairiomis darbo galimybėmis, lietuvininkui vokiškoje aplinkoje išlaikyti lietuvių kalbą tapo labai sudėtinga. Rašytoja Ieva Simonaitytė taip pat akcentavo lietuvininkų kalbos atsižadėjimą, vienos herojės lūpomis bylodama: „Juk su lietuvių kalba toli nenuvažiuosi, nebent iki Priekulės“. Tad tapimas miestiečiu arba ponu lietuvininkui reiškė ir tarp kaimo gyventojų paplitusios lietuvių kalbos atsižadėjimą. Neveltui „Kelionės  Tilžę“ pradžioje Ansas Balčius yra apibūdinamas kaip „jau kone ponas, su vokiečiais jis šneka vokiškai kaip tikras vokietis, grogą jis saldinasi kaip tikras vokietis“. Tas miestiečio ir kaimiečio bendrabūvio santykis puikiai atskleidžiamas ir aprašomame Tilžės Jokūbinės parke vykusio koncerto eizode, nes Indrė suabejojo, ar pramogoje, kuri skirta tik vokiečiams, gali dalyvauti ir lietuviai, ypač su kaimiškais drabužiais.

Turime atkreipti dėmesį, jog po Vokietijos imperijos sukūrimo 1871 m. pradėta vykdyti prievartinė germanizacija visas imperijoje vartotas tautinių grupių kalbas stūmė į visuomenės užribį. Lietuvių kalba taipogi buvo uždrausta mokyklose, administracinėse įstaigose. Tokia imperijos politika prisidėjo prie lietuvininkų nutautėjimo ir lietuvių kalbos vartojimo arealo mažėjimo. Kita vertus, XIX a. antroje pusėje radosi daug vokiečių inteligentų, kurie stengėsi užrašyti ir fiksuoti lietuvininkų kalbą, tradicijas, papročius, pramokti lietuvių kalbos moksliniais interesais arba tam, kad dirbdami šiame krašte galėtų betarpiškai bendrauti su lietuvininkais. H. Zudermanas taipogi mokėjęs lietuviškai, o rašytojo bičiulį, Šilokarčemos mecenatą, garsų dvarininką Hugo Šojų galėtume drąsiai įvardinti tikruoju krašto šviesuoliu, daug prisidėjusiu prie lietuvininkų kultūrinės tradicijos, etnografijos saugojimo, fiksavimo ir sklaidos.

– Indrė, Ansas, Bušė: ar šie rašytojo herojams parinkti vardai buvo populiarūs tuo metu? Kaip manote, kodėl laikmečių tėkmėje išliko vienintelė Indrė?

– Perskaičiusi „Kelionę į Tilžę“ pirmą kartą, nustebau, kodėl pagrindinė kūrinio herojė Indrė vadinama visiškai neįprastu ir nebūdingu Prūsijos Lietuvos lietuvininkams vardu.  Kaip teigia Prūsijos Lietuvos asmenvardžių tyrinėtojai, tarp lietuvininkų vyrų ir moterų dominavo negausūs krikščioniški vardai, daugiausia kilę iš hebrajų, graikų ir lotynų kalbų. Į lietuvišką vartoseną jie atėjo per vokiečių kalbą ir laikui bėgant šiame regione įgijo tam tikras tarmines adaptacijos variacijas. Pavyzdžiui, kūrinio herojaus Anso vardas sietinas su iš hebrajų kalbos kildinamu Jonu ir vokiečių kalboje vartojamu Hansu, tik numetus raidę h vardo pradžioje buvo gautas Ansas. Panašiai vokiškas vardas Heinrich tapo lietuvišku Endrikiu. Bušės atveju galime sakyti, kad vardas kildinamas iš Barboros, o vietinėje tarminėje vartosenoje buvo sutrumpintas į Bušę.

Įdomesnė Indrės vardo istorija. Tyrinėtojai šio vardo nemini XVIII-XIX a. šaltiniuose, jo neteko fiksuoti ir išlikusiuose senųjų Klaipėdos krašto kapinių antkapinių paminklų įrašuose, liudijančiuose XIX-XX a. sandūroje gyvenusių žmonių vardus ir pavardes. Galima numanyti Indrės vardą sugalvojus patį H. Zudermaną. Vokiški šaltiniai daro prielaidą, jog Indrė galėtų būti siejama su lietuvišku žodžiu nendrė. Tokia sąsaja galėtų būti paaiškinta tuo, jog rašytojas mokėjo lietuvių kalbą ir jautė žodžių sąskambius. Be to, nendrėje galėtume įžvelgti tam tikrą rašytojo norėtą perteikti meninę metaforą, iliustruojančią pagrindinės herojės valią ir ryžtą, nes juk gamtoje nendrė linksta, bet nelūžta. Nežuvo ir Indrė. Gal šita vardo kilmės versija nėra įtikinama, bet nenustebčiau, jei Indrės vardas būtų išplitęs H. Zudermano dėka.

Kalbant apie lietuvininkų pavardes pasakytina, kad XIX a. antroje pusėje jos jau buvo patyrusios gana ryškią vokiečių kalbos įtaką: tiek vyrų, tiek moterų pavardėse būdavo numetamos galūnės, dėl ko moterų bei vyrų pavardžių struktūra suvienodėjo. H. Zudermanas irgi mini tokias pavardes: Ansas ir Indre Balczus, gimusi Jaksztat.

– Esate tyrinėjusi, kuris iš garsių rašytojų – Hermanas Zudermanas ar Ieva Simonaitytė – tikroviškiau aprašė Prūsijos (Mažąją) Lietuvą. Tai kuriam geriau sekėsi perteikti šio krašto istoriją?

– Prie šios temos esu prisilietusi fragmentiškai, kai doktorantūros studijų Vytauto Didžiojo universitete metu turėjau parašyti seminarinį rašto darbą apie šių dviejų rašytojų kūryboje atspindimos Prūsijos (Mažosios) Lietuvos kasdienybės aplinkos autentiškumą. Tuo metu padarytai išvadai, kad H. Zudermanas „Lietuviškose apysakose“ rašė tikroviškiau ir autentiškiau, pritarčiau ir dabar, nes šiam autoriui siužetus diktavo jo gyvenamoji aplinka ir jį supę žmonės. Manau, neatsitiktinai H. Zudermanas „Kelionėje į Tilžę“ įpina Rusnės miestelio vaizdinį, mat rašytoją siejo ilgametė bičiulystė su Rusnėje nuo 1869 m. iki XX a. pradžios dirbusiu gydytoju Artūru Kiteliu. Gydytojas tapo vienu iš apysakos „Jonas ir Erdmė“ prototipų. Būtent jis pasiūlė H. Zudermanui ir „Kelionės į Tilžę“ siužetą. Pats H. Zudermanas taipogi domėjosi lietuvininkų gyvenimu, mokėjo lietuvių kalbą, galėjo ja betarpiškai bendrauti, tad istorijų savo kūriniams sėmėsi iš Šilokarčemos teismuose nagrinėtų bylų, kuriose buvo apstu žmogiškųjų dramų, jausmų ir kasdienio gyvenimo detalių.

Šie pamintijimai jokiu būdu nenuneigia I. Simonaitytės kūrinių vertės, nes juose taip pat apstu autentiškų detalių. Tačiau žinant rašytojos kūrybos laikmetį – Klaipėdos krašto autonomiją 1923-1939 m., vėliau - sovietinę Lietuvą, akivaizdu, kad jos kūriniai buvo veikiami to meto politinių aplinkybių bei atmosferos. Tad vokiečių ir lietuvininkų santykių vaizdavimas juose buvo užaštrintas politinių įtampų ir kontekstų.

– Ką apysakos „Kelionė į Tilžę“ herojams reiškia tikėjimas? Jie greičiausiai buvo liuteronai?

– Be jokios abejonės, apysakos herojai yra evangelikų liuteronų tikėjimo, kaip ir didžioji dauguma Prūsijos Lietuvos lietuvių, šią religiją išpažinusių nuo XVI a. pradžios. Religingumas yra viena iš lietuvininkų tapatumo savybių, kuri tampriai persipynusi su gimtosios lietuvių kalbos vartojimu. Viena iš protestantizmo idėjų buvo Dievo žodžio skelbimas gimtąja bendruomenės kalba. Todėl lietuvininkai, tapę protestantizmo išpažinėjais, nuo pat pradžių turėjo galimybę bažnyčiose klausytis pamaldų lietuvių kalba. Ši Prūsijos kunigaikštystės puoselėta protestantizmo kultūrinė misija sudarė galimybes rastis lietuviškam spausdintam žodžiui, pirmajai lietuviškai knygai ir vėlesniems spaudiniams.

Lietuvininkui, daugiausiai kaimo žmogui, bažnyčioje skelbtas Dievo žodis per kelis šimtmečius suformavo stiprų pamaldumą. Tai atsispindi ir Indrės laikysenoje: ji nekovoja prieš savo vyro nepadorų elgesį, o palieka viską savieigai ir pasikliauja Dievo valia. XIX a. antroje pusėje tarp lietuvininkų ypač sustiprėjo namų pamaldos, arba surinkiminis judėjimas, o surinkimininkai rezervuotai žiūrėję į įvairias pasaulietines linksmybes, šokius, dainas.

Į klausimą, kaip tokioje religingoje aplinkoje radosi H. Zudermano aprašomi meilės trikampiai ir svetimavimo nuodėmės, atsakyti galėtume paprastai: kiekviena visuomenė paremta tarpusavio bendravimo santykiais, žmogiškomis silpnybėmis ir nuopuoliais. Tad aprašomas Anso ir Indrės šeimos siužetas galėjo rastis ir kartotis įvairiose visuomenėse įvairiais istoriniais laikotarpiais.  Būtent todėl jis išlieka mums aktualus.

– Kodėl Ansas apsigalvojo ir nebenorėjo atsikratyti savo žmonos, kaip buvo suplanavęs?

– Į šį klausimą turbūt kiekvienas skaitytojas turėtų savo atsakymą, savo pajautimą. Mano nuomone, lankymosi Tilžėje metu, kai Indrė aplinkinius žavėjo savo grožiu tiek galanterijos parduotuvėje, tiek Jokūbinės parke, Ansas pradeda didžiuotis savo žmona, aplinkinių vadinta ponia, ir tas grožio bei poniškumo pojūtis atveria Ansui akis.

– Ar galima daryti prielaidą, kad kažkur Šilutės krašto vietovėse tebegyvena Anso ir Indrės ainiai?

– Turėčiau skaitytojus nuvilti pasakydama, kad rasti Anso ir Indrės palikuonių šiandieninėse Šilutės apylinkėse būtų sudėtinga arba visai neįmanoma. Čia turėtume prisiminti XX a. pirmos pusės Prūsijos Lietuvos istoriją. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą ir sprendžiant apie pokarines Vokietijos sienas, 1919 m. nuo jos buvo atimtos kai kurios teritorijos, tarp kurių buvo ir šiaurinė Prūsijos Lietuvos dalis, Klaipėdos kraštas su H. Zudermano aprašytomis pamario vietovėmis, Šilokarčema, Rusne, Klaipėda. Šį kraštą iki 1923 m. Antantės vardu administravo Prancūzija, o 1923-1939 m. Klaipėdos kraštas autonominiais pagrindais priklausė Lietuvos respublikai, kuri 1939 m. kovo mėnesį kraštą atidavė Vokietijai po jos Lietuvai pateikto ultimatumo.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Klaipėdos krašto gyventojai drauge su kitais Vokietijos reicho gyventojais 1944 m. antroje pusėje pasitraukė į Vakarus nuo artėjančios Raudonosios armijos. Deja, dalis besitraukusių gyventojų žuvo karo pabaigos baisybėse. Klaipėdos krašte liko tik mažytė dalis senbuvių, o į ištuštėjusį ir sovietinės valdžios užimtą kraštą kėlėsi naujieji gyventojai iš Didžiosios Lietuvos ir įvairių Sovietų sąjungos regionų. Būtent todėl po 1945 m. Anso ir Indrės ainius čia rasti būtų mažai vilties. Nors gal kur kitoje valstybėje, pavyzdžiui, Vokietijoje, kurioje įsikūrė nemažai pasitraukusiųjų iš Klaipėdos krašto, ir šiandien tebegyvena H. Zudermano herojų gentainiai.

– Esate kilusi iš Agluonėnų Klaipėdos rajone. Ar „Kelionė į Tilžę“ jums primena savus kraštus?

– Jau minėjau, kad „Kelionė į Tilžę“ man pirmiausia asocijuojasi su geležinkeliu, tad šiuo aspektu galėčiau rasti sąsajų su gimtaisiais Agluonėnais, pro kuriuos 1907 m. buvo nutiesta siaurojo  geležinkelio linija Klaipėda-Pėžaičiai. Vadinamasis siaurukas kursavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Bet, žinoma, siaurukui nebuvo kaip lygintis su Tilžėje pūškavusiais garvežiais ir traukiniais.

„Kelionę į Tilžę“ ir Agluonėnus galėtų sieti ir upės vaizdinys, nes Agluonėnai įsikūrę prie Agluonos upelio, o mano gimtieji namai, mano mamos ir jos kelių kartų protėvių gimtinė, stovi prie pat upelio. Jo pakrantės buvo nuostabi vaikystės žaidimų vieta, tačiau šalia teliuškuojantis vanduo netraukė sėdėti su meškerėmis ir žvejoti, plaukti taip pat neišmokau... Visgi Agluonėnai ir H. Zudermano aprašytos vietovės – tai to paties mūsų aptarto regiono istorijos dalis, išgyvenę tuos pačius prozininko aprašytus virsmus

– Ar ateisite į premjerą?

– Prisipažinsiu, jog operos muzikos fragmentą pirmąkart išgirdau visai neseniai, diskusijos Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje metu. Galbūt tai nėra mano širdies muzika, tačiau į premjerą būtinai ateisiu. Juk įdomu, kaip H. Zudermano aprašytų herojų istorijos atgis operos spektaklyje.

Kalbino Žaneta Skersytė

Olesios Kasabovos nuotr.

Bandymas išsivirti naminukės atsiėjo beveik du tūkstančius

Vis branginant alkoholinius gėrimus, griežtinant ap­ri­bojimus jų įsigyti, žmonės sugalvoja, kaip svai­ga­lų pasigaminti patiems. Ir nors tokia išmonė yra drau­džia­ma, o už alkoholio gamybą taikoma baudžiamoji at­sa­komybė, mūsų krašte tokių bebaimių vis atsiranda. Tai patvirtina ir nuolat Šilalės teisme nagrinėjamos tokio pobūdžio bylos. Ne taip seniai viena rajono gyvento­ja už bandymą išsivirti naminės degtinės nubausta so­li­džia pinigine bauda.

 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą