Į tėvus atsigręžkime su meile
Nors mama netrukus bus 76-erių, o tėvas dar vyresnis, mama nuolat jį ir mane gąsdina: kas bus, kai jiems ateis senatvė... Kartais pasijuokiu, kartais tiesiog patyliu. Noriu pasiguosti, kaip man sunku su jais sutarti, nes dėl jų nelengvo būdo neiškentusi užpykstu, net apšaukiu. Pačiai dėl to širdį skauda, o ir jiems ne geriau.
Tėvai gyvenime daug iškentėjo. Mano brolis žuvo avarijoje, būdamas vos dvidešimties, likau vienintelis jų vaikas. Šeimyninis gyvenimas nesusiklostė. Neapsikentusi vyro girtavimo, netekusi pedagogės darbo (kaimo mokyklą uždarė), emigravau į užsienį. Ten gyvenu neblogai, bet žinau, jog tai laikina, kažkada grįšiu. Į Lietuvą parvažiuoju ir dėl tėvų, ir dėl čia likusio mano gyvenimo, bent jau jo dalies...
Dabar daugiau apie tėvus. Jie yra seni, ligoti ir priekabūs. Mama fiziškai gal kiek sveikesnė, tačiau labai nervinga, mėgsta moralizuoti. Tėvas bando su ja elgtis gražiai, vadina malonybiniu vardu. Dėl kraujagyslių ligų tėvui prireikė operacijos. Vos atsigaunantį po narkozės palatoje mama ėmė jį „auklėti“: ar aš nesakiau, reikėjo ne taip gyventi, pats kaltas bei pan. Man pasidarė tiesiog bloga. Grubiai ją nutildžiau: argi nesupranti, kad jis ligonis, kad taip elgtis negalima. Motina labai supyko: ji žinanti, kaip su tėvu elgtis, nes pragyveno kartu pusę amžiaus, o iš manęs laukianti tik palaikymo.
Kartėlis liko abiem. Niekada netroškau ilgiau užsibūti pas tėvus dėl jų nesutarimo, o dabar dar labiau vengiu. Iš kitos pusės – man jų gaila. Tačiau nerandu bent kiek geresnio būdo prisitaikyti. Kaip elgtis, kad ir jiems būtų gerai, ir man nebūtų sunku.
S. M.
Nelengva puoselėti gerus santykius su tarpusavyje nesutariančiais tėvais. Sunku palaikyti abu, kai tuo tarpu pykstame ant vieno - kažkuris iš jų konkrečioje situacijoje būna labiau neteisus. Nesikišti irgi neišeina. Ypač, kai vienas iš jų yra ligonis. Taip ligoninėje Jums ir nutiko: pasielgėte gana spontaniškai, bet nuoširdžiai. Tačiau jei po incidento nesijaučiate rami, vadinasi, esate ne visiškai teisi, kažkokių klaidų būta ir Jūsų veiksmuose.
Sudėtinga patarti, kaip elgtis su pagyvenusiais, ligotais, irzliais tėvais. Tikiu, pati atrasite Jums labiau tinkamą būdą, tik apsvarstykite esmines savo nuostatas. Ar vis dar manote galinti pakeisti tėvų gyvenimą, laikote save atsakinga už jų tarpusavio santykius? Privalote žinoti, jog vaikai už tai nėra atsakingi. Jie gali padėti tėvams materialiai, rūpintis jų gydymu, vaistais ar slauga, kai jos reikia. Bet už tai, kaip jie sutaria, ką nusprendžia daryti su savo turtu, kol dar turi tokią galimybę, kaip jie nori gyventi, yra jų pačių reikalas. Negalite pakeisti to, kaip jie elgiasi vienas su kitu. Tai nereiškia, kad turėjote visai nereaguoti, kai mama užsipuolė tėvą. Tačiau privalote būti santūresnė. Pirmiausia tai į naudą bus pačiai, o ir tėvai ramiau priims pastabas.
Kitas dalykas: kaip besielgtumėte su vienu iš tėvų, kaip toli nuo tobulumo jie bebūtų, mylite juos abu. Tačiau bet kokia Jūsų pastaba, kalbėjimasis su jais turėtų būti paremti meile jiems, o ne moralizavimu. Ar mama žino, kad ją mylite? Panašu, to žinojimo jai trūksta. Gyvenimas nebuvo jai geras – jiedu su tėvu neteko savo vaiko. Skauda širdį, svarstai, už ką likimas taip baudžia. Pyktį, susierzinimą išlieji tam, kuris yra arčiausiai ir kuris taip pat kenčia. Mamai, gal ir tėvui, labai reikia gerų žodžių, palaikymo. Ji apie tai atvirai Jums ir sako. Teigiate, jog mama nuolat moralizuoja, „auklėja“ žmogų, kuriam jau apie aštuoniasdešimt. Ji, matyt, kitaip nebegali, nes visą gyvenimą taip darė. Tokiu būdu motina tik „nugręžia“ savo neigiamas emocijas tėvui, o kai šis atsako tuo pačiu, iš naujo jomis pasikrauna. Ir taip – be pabaigos. Kol abu dar turi jėgų, tai ir tęsis, nes sustoti jie nebemoka. Todėl su tuo susitaikykite Jūs, nes jų nepakeisite. Keiskite požiūrį, dažniau parodykite savo meilę, supratimą.
Mama nori Jūsų palaikymo. Tai reiškia – mylėti ją ir tai parodyti, o jei dėl ko nors ir nesutinkate, nemoralizuoti. Jūsų noras labai didelis – kad tėvams būtų gerai. Deja, tai gali būti neįmanoma. Tačiau jie vis dar kartu, vienas kitą paremia, nors kartais ir pykstasi... Bet yra dviese, ir tai puiku.
Manau, tėvai Jūsų laukia. Bent trumpam aplankykite juos, kiek galite, pabūkite, nors Jums ir nelengva.
Nijolė LIUBINSKIENĖ,
psichologė-psichoterapeutė