„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Kiek gali kainuoti šypsena?

Neretai dėl žinių trūkumo žmonės netinkamai prižiūri savo dantis, o tai galiausiai gali privesti prie tokių sun­kių ligų kaip periodontitas, kuomet dantys pradeda kris­ti arba juos būtina šalinti.

Kaip teisingai reikia rūpintis savo ir vaikų bur­nos bei dantų higiena ir kodėl verta laikytis šių pagrindinių tai­syklių, pasakoja Kauno grožio klinikos odontologijos skyriaus vadovė, burnos hi­gienistė Sandra Burčikaitė.

Neužtenka valyti dantų du kartus per parą

Ko gero, visi esame girdėję ir tikime, kad pakankamai burnos ir dantų priežiūrai užtenka reguliariai valytis dantis bei naudoti tarpdančių siūlą. Tačiau tiesa yra kiek kitokia – burnos higienistų teigimu, net ir kruopščiai bei atsakingai valantis dantis dantų šepetėliu, ne­įmanoma pasiekti visų dantų vagelių bei šonų, o tarpdančius valant siūlu, vis tiek lieka maisto likučių bei apnašų, kurios sukietėja ir gali virsti dantų akmenimis. Juose ima kauptis dantų kariesą, burnos gleivinės ir periodonto ligas sukeliančios bakterijos, net keliais tonais gali pakisti dantų spalva, atsirasti nemalonus burnos kvapas.

Norint išvengti apnašų sukeliamų ligų ir džiaugtis svei­kais dantimis bei gražia šyp­sena, rekomenduojama re­gu­liariai atlikti profesiona­lią burnos higieną, kurios metu specialiais instrumentais pašalinamos visos susikaupusios apnašos.

Veiksmingiausias ėduonies ir apydančio ligų priešas

Profesionali burnos higie­na yra labai svarbi, siekiant užkirsti kelią apnašų sukelia­moms ligoms, ir tai yra pag­rin­dinis ėduonies bei apydančio ligų profilaktikos metodas. Todėl, pasak specialis­tų, turin­tiems gerus burnos higienos įgūdžius ją vertėtų atlikti 2 kar­tus per metus, sergantiems periodonto ligomis – kas 1–4 mėn., o turintiems implantus – kas 4–6 mėn.

Šios procedūros metu įvertinama dantų, dantenų būk­lė, ultragarsiniu skaleriu bei rankiniais instrumentais pašalinamos mineralizuotos ir ne­mi­neralizuotos dantų ap­na­šos, viršdanteninės ir podanteninės apnašos, oro abrazijos „Air flow“ būdu pa­šalinamos pigmentinės, nuo rūkymo ar ka­vos, vyno bei kitų dažančių produktų vartojimo atsi­radusios dėmės, abrazyvo turin­čia pasta nupoliruojami dantų ir plombų paviršiai. Esant porei­kiui, nujautrinami ap-­si­­nuoginę dantų kak­le­liai ar at­liekamos gydomų­jų prepara­tų aplikacijos, įvertinama plom­bų, protezų bei implantų būk­lė, jei tokių yra.

Taip pat nustatomas asmeninės burnos higienos namuo­se efektyvumas, pacientai mokomi burnos higienos, parenkamos visos reikiamos higienos priemonės: dantų šepetėliai, higieniniai siūlai, tarpdančių šepetėliai, dantų pastos, skalavimo skysčiai ar burnos ertmės irigatoriai.

Populiariausi mitai, susiję su burnos higiena

Vienas pagrindinių mitų, susijusių su burnos higiena, skel­bia, jog dantų šepetėlis skir­tas tik dantims valyti, tačiau jis yra naudojamas visiems dantų, lūpiniams, žandi­niams, gomuriniams ir kramtomiesiems paviršiams. Taip pat, valant dantis šepetėliu, visada reikia pamasažuoti dante­nas tuo pačiu dantų šepetėlio sukimo principu. Be to, jis gali būti naudojamas ir liežuvio valymui, nes ant jo irgi kaupiasi bakterijos, sukeliančios nemalonų burnos kvapą. Nors tam yra sukurta specia­lių liežuvio valiklių, jų neturint, galima sėkmingai panaudoti dantų šepetėlį.

Dar vienas sąsajų su tikrove neturintis faktas: kraujuojančių dantenų problemos yra paveldimos. Moksliškai tai nė­ra įrodyta, ir tik gera profilaktinė priežiūra, lankymasis pas kompetentingus specialistus bei tinkama asmeninė burnos higiena gali užtikrinti, kad su dantimis ar dantenomis susijusių problemų bus iš­vengta.

Be viso to, neretai girdima, jog pas burnos higienistą reikia lankytis tik po vizito pas gydytoją odontologą. Tačiau tai yra netiesa, nes burnos higiena yra be galo svarbi tiek kalbant apie gydymą, tiek apie 

profilaktiką. Burnos higie­nis­tas turi būti pirmas specialistas, kurio kabinete apsilankoma prieš pradedant bet kokį dantų gydymą – planines operacijas ar odontologines procedūras, nes jis paruošia paciento burną tolimesniam gydymui bei pasako, kiek yra karieso pažeistų dantų, kokia burnos gleivinės būklė ir kokį gydymą koks specialistas turi atlikti vėliau.

Gerų įpročių vertėtų mokyti jau ankstyvoje vaikystėje

Dar nepradėjus dygti pirmie­siems dantukams, rekomenduojama jau nuo pirmųjų dienų vaikus pradėti pratinti prie dantų valymo. Tėvams minkštu skudurėliu arba specialiu ant piršto užmaunamu šepetėliu reikėtų vis pamasažuoti dantenas, o dantukams pradygus – juos iškart pradė­ti valyti. Jeigu vaikas nesileidžia, galima sugalvoti įvai­riausių žaidimų, dainų ar šokių, dėl kurių dantų valymas taps linksmesniu procesu.

Itin svarbu, kad tėvai dantis vaikams valytų tol, kol jie patys sugebės tai padaryti tinkamai. Bet ir vėliau būtina juos pervalyti, visada tikrinti ir ste­bėti.

Nesilaikant burnos higienos nuo mažens, genda ne tik pieniniai, bet ir ką tik išdygę nuolatiniai dantys. Ant jų paviršiaus susikaupusios apnašos, laikui bėgant, tampa dantų akmenimis, o nuo jų toksinai bei rūgštys sukelia įvairias dantų ir dantenų ligas.

Anot S. Bur­čikaitės, jeigu vai­kai bus mokomi tinkamų bur­­nos valymo įgūdžių nuo anks­­tyvos vaikystės, jiems susi­for­muos geri įpročiai ateity­je, todėl labai svarbu tėvams būti kant­riems bei atsakin­giems mokytojams.

Pirmasis netaisyklingos dantų priežiūros ženklas – dantenų kraujavimas

Pakanka atmestinai valy­ti dantis kelias dienas ir ant jų paviršių jau atsiranda minkštų apnašų nuo neišva­lytų maisto likučių, o tai tam­pa puikia terpe daugintis bak­terijoms, sukeliančioms dan­tenų kraujavimą. Taip pat la­bai svarbu nevalyti dantų per­nelyg stipriai, atsargiai naudoti tarpdančių siūlą ir pasi­rinkti tinkamo minkštumo dantų šepetuką.

Itin dažnai žmonės nekreipia dėmesio į pradinius dantenų uždegimo signalus, kurie vėliau gali peraugti į pe­riodontitą, kai yra pažeidžiami dantis kaule laikantys raiščiai ir dėl to dantys tampa paslankūs. Toliau viskam progresuojant, dantys gali tiesiog iškristi arba juos reikia šalinti, ir tenka kreiptis į specialistus dėl dantų protezavimo.

Pravartu žinoti, jog dantų protezavimas gali būti kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Tiesa, kompensuojamas paslaugas gali gauti tik pensininkai, neįgalieji, vaikai iki 18 metų bei asmenys, kuriems buvo taikytas gydymas dėl burnos, veido ir žandikaulių onkologinės ligos.

„Labai svarbu suprasti, kad tik taisyklinga asmeninė bur­nos ir dantų priežiūra na­muose bei reguliarus profe­sionalios burnos higienos atlikimas pas kompetentingus specialistus gali užkirsti kelią baisioms ligoms ir užtik­rinti gerą dantų higieną“, – perspėja burnos higienistė S. Burčikaitė.

Gelbstint Princesę Bulvytę: pelių ir bulvių muzikalaus karo kronika

Antano Kučinsko opera vaikams „Bulvinė pasaka“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vėl lauks savo gerbėjų: sausio 26 d. 13 val. Žvejų rūmuose kovos pelės ir bulvės, o Princesės išvaduotojui pažadėta jos širdis ir ranka.

Pelių ir Bulvių karalysčių „karas dėl maisto“ teatro scenoje vyksta nuo 2007 m. Išbadėjusios Pelės puola sočiai gyvenančią Bulvių karalystę ir pagrobia į nelaisvę vienturtę Karaliaus Bulvės dukterį – aikštingąją Princesę Bulvytę (Ritą Petrauskaitę). Tai regi ją įsimylėjęs jaunas ir naivus poetas Ridikėlis (Tadas Jakas). Žūtbūtiniame Pelių ir Bulvių mūšyje princesę bando išvaduoti Generolas Runkelis (Artūras Kozlovskis) iš Ukrainos, kuriam Karalius Bulvė (Šarūnas Juškevičius) už išlaisvinimą pažada Princesės ranką. Bet herojumi-išvaduotoju netikėtai sau pačiam tampa jaunasis Ridikėlis...

Scenoje išvysite visą būrį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų: Virginijų Pupšį (Karalius Kapliadantis), Valdą Kazlauską (Ministras Beuodegis), Vytautą Virganavičių (Patarėjas Bedantis). Iki ašarų juoksitės stebėdami  Viačeslavo Tarasovo Astrologą  ir Živilės Subačiūtės vaidinamą nelaimėlį Mažąjį Peliuką. Budeliu „Bulvinėje pasakoje“ tampa Aurelija Dovydaitienė, Baronu Makaronu – Modestas Narmontas, Traškučiu su paprika – Rosana Štemanetian, Muzikantu Morka – Kęstutis Nevulis, Burokėliu – choristė Reda Jucevičienė, o Kancleriu Beūsiu – pats teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas. Mūšin įsijungs ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras su dirigentu Dmitrijumi Zlotniku.

KVMT informacija ir nuotraukos

Žavioji Julija Stankevičiūtė sugrįžta šokti Eglės

Jau šeštadienį, sausio 18-ąją, Klaipėdos Žvejų rūmų scena virs Baltijos jūros pakrante: matysite choreografo Martyno Rimeikio šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ pagal Eduardo Balsio muziką. Pagrindiniam Eglės vaidmeniui į pajūrį sugrįžta vilnietė balerina Julija Stankevičiūtė.

J.Stankevičiūtė pastaraisiais metais šoka pagrindinius vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose „Dienos, minutės“, „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Čipolinas“ ir kt. Ji stažavosi Hagos karališkojoje konservatorijoje ir Strasbūro teatro trupėje „Ballet du Rhin“, tobulinosi meistriškumo kursuose ir vasaros stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje. Pelnė apdovanojimus tarptautiniuose baleto šokėjų konkursuose Latvijoje, Prancūzijoje ir Azerbaidžane, o pernai buvo pripažinta LNOBT  Baleto viltimi.

Balerina teigia, jog pati, kaip ir Eglė, gyvena atvira pasauliui širdimi: „Atsimenu, kai buvau maža ir skaičiau šitą pasaką, visai kitaip ją supratau. Tada labai pykau ant žalčio, kodėl jisai pasiglemžė Eglę. Kitus veikėjus irgi skirsčiau į gerus ir blogus, kaip mus pamokose mokydavo. Dabar matau jau kitaip: šioje istorijoje kaip ir neegzistuoja ,,blogis“. Visų sprendimai priimami su meile, turint geras intencijas, bet, nepaisant to, viskas baigiasi nelaimingai...“

XX a. lietuvių muzikos klasiko E. Balsio neoklasikinis baletas „Eglė žalčių karalienė“ – populiariausias šio žanro nacionalinis veikalas. Jį kurdamas, kompozitorius rėmėsi Salomėjos Nėries to paties pavadinimo poema, išryškindamas mitologinius pasakos pradus ir intensyviai plėtodamas Eglės ir Žilvino žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto partitūrai būdinga spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, atpažįstami liaudies muzikos motyvai.

Jaunosios kartos kūrėjų komanda – choreografas Martynas Rimeikis, scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė stengėsi įsiklausyti į kompozitoriaus E. Balsio muziką ir neprimesti Eglės ir Žilvino meilės istorijai nūdienos socialinių kontekstų. Tuo pačiu mėginta išvengti pasakų inscenizacijoms būdingos vizualių detalių gausos, todėl naujajame pastatyme kalba pats šokis, o ne dekoracijos ar butaforija.

Ateikite ir gėrėkitės ne tik šokiu, bet ir įstabia E. Balsio muzika! Ją atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras,  vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio.

KVMT inf.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Muzikiniam teatrui Klaipėdoje – 200: atverstas naujas istorijos lapas

Jubiliejiniu koncertu „Istorijos perpetuum mobile – 200“ Žvejų rūmuose Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pradėjo skaičiuoti trečiąjį savo veiklos šimtmetį. Vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio vadovaujamas simfoninis orkestras ta proga dovanojo ištraukas iš gražiausių kada nors teatre pastatytų spektaklių.

Koncerto pradžią paskelbė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė, prisimindama, kad 2019-uosius teatras dedikavo iškilaus lietuvių kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-osioms gimimo metinėms. „O 2020-aisiais visos premjeros bus pašvęstos Muzikinio teatro 200 metų sukakčiai. Tai svarbus įvykis ne tik Vakarų Lietuvos, bet ir visos šalies kultūriniam gyvenimui. Muzikinis teatras išgyveno įvairių laikotarpių, bet visuose juose atsirado žmonių, neleidusių sustoti teatro „perpetuum mobile“... Šįmet savo klausytojams rengiame išskirtinį, ambicingą repertuarą. Drąsos mums teikia ne tik teatro praeitis, bet ir jūs, žiūrovai. Jūs esate mūsų įkvėpėjai“, – kalbėjo L. Vilimienė.

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas minėjo miestui svarbias datas, kurios bus minimos 2020-aisiais. „Klaipėdai šiemet 768-eri, o Muzikiniam teatrui – tik 200 metų. Sunku net patikėti, kaip žmonės galėjo be jo gyventi. Linkiu švęsti garbingą sukaktį ir dar po dviejų šimtmečių, o naują teatro pastatą užbaigti per dvejus metus. Muzikinis teatras yra viso miesto šviesos židinys. Mes tikime, kad muzika ir opera išgelbės pasaulį“, – sakė meras.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro jubiliejiniame koncerte „Istorijos perpetuum mobile – 200“ publika išgirdo vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll, kurį kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru griežė smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė Ingrida Rupaitė.

Antroje programos dalyje Tomo Ambrozaičio vadovaujamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras publikai grojo ištraukas iš žinomiausių praeityje šiame teatre skambėjusių operų: G. Verdi „Traviatos“, G. Bizet „Karmen“, C. Gounod „Fausto“, R. Wagnerio „Skrajojančio olando“, taip pat P. Čaikovskio baleto „Spragtukas“.

Teatro vyriausias dirigentas T. Ambrozaitis džiaugėsi nuolat tobulėjančiu kolektyvu: „Vis nauji muzikiniai jubiliejai. Vis ambicingesni pastatymai. Jei jau Klaipėdoje statome operą „Skrajojantis olandas“, tai byloja, kad mums nieko nebėra neįveikiamo“, – tvirtino T. Ambrozaitis.

KVMT inf.

Olesios KASABOVOS nuotr.

Gyvenime išlieka viltis, tikėjimas ir meilė

Didkiemiškė Alvyra Navardauskienė nesutinka, jog nugyventi 95-erius metus yra daug. Juo labiau, kad gyvenimas, anot senolės, buvo visoks: ir geras, ir blo­gas, ir net labai blogas.

„Bet kol gyva, aš džiaugiuosi“, – sako Alvyra, švenčianti gražų jubiliejų savo gimtuosiuose, bet ne vieninteliuose namuose – gyvenimas jų šeimai, kaip ir nemažai daliai lietuvių, pateikė skaudžių išbandymų.

Augo Alvyra Stankutė tarp trijų brolių darbščioje, tvarkingoje, nagingoje šeimoje. Tėvas buvo puikus medžio meist­ras, to išmokė ir savo sūnus. Mama – audėja, mezgė­ja, siuvėja – savo amatus perdavė dukrai. Šeima turėjo septyniolika hektarų žemės, ūkyje buvo kalvė, kuliamoji, arklių bei kitokių gyvulių, namuose tarškėjo siuvamoji, pokšėjo audimo staklės.

„Pavydas graužė žmones – kažkam nepatiko, kad pasiturinčiai gyvename. O buvo laikas, kai bet kas galėjo įskųsti, ir žmones išveždavo... Jau­tėme, kad taip gali būti ir mums. Sykį sėdžiu prie siuvamosios mašinos, ir ateina toks „stribitelis“. Sako, esi daili mergina, tekėk už manęs, gal išliksi. O taip gali išvežti... Kur aš tekėsiu... Bet tai jau buvo įspėjimas. Nesislapstėme. Vie­ną 1950-ųjų naktį ir atvažiavo. Lie­pė iki ryto susiruošti. Tu­rėjome penkis bekoniu­kus, vienas buvo riebesnis, numatytas rudenį pjauti. Prašome, jog leistų pasiskersti. Pasakė, kad esame privalgę mėsų, užteks. Didįjį meitėlį taip ir palikome, tik tuos mažiukus leido padurti ir pasiimti. Pamatė kaimynai, kad mums jau viskas, išveža, atbėgo nešini duonos kepalą, bet ir tą uždraudė imti. Pa­si­ėmiau siuvamąją mašiną, saugojau kaip savo akį – iki pat Krasnojarsko kartu nu­­keliavo. Daug ji mums pagelbėjo: šeimyną apsiūdavau, visus vietinius ruselius. Jie tokių dalykų nė matę nebuvo. Pačiam kolūkio pirmininkui kelnes siuvau. O audinys – satino, penki metrai, sako, susiūk kaip nors, kad apsivilkti galėčiau. Be mamos pamokymų, siuvimo buvau mokiusis Tauragėje, net odinius paltus siuvau. Galėjau ir į mokslą išeiti, bet reikėjo važiuoti į Tauragę, nes Šilalėje tada nieko nebuvo. Taip ir likau“, – atgyja senolės prisiminimai.

Atsidūrus tremties vietoje, mena Al­vyra, nuvedė juos į tokią bib­lioteką – tuščia patalpa, jokios lovos, kaip nori, taip ir būk. Tėvukas su broliais iš kažkur gavo medinių dėžių, ant jų paklojo nukirstų beržų. Alvyra su mama pasiuvo čiužinius, prikimšo šiaudų – toks buvo patalas.

Vietinės rusės jau gal pirmąjį vakarą atėjusios žvalgėsi, stebėjosi: tai gal netikintys esat, kad pas jus Marijos paveikslo nėra... Geros moterys rusės, sako Alvyra, nuoširdžios. Viską jos ten dirbdavo, vyrai – tik šnapsui maukti... Jei būtų ji ten ištekėjusi už kokio vietinio, ir jai kailį, kaip kitoms, būtų tarkavęs – išgėrę savo moteris jie labai skriausdavo. Su jų agresyvumu Al­vyra susidūrė, sumaniusi pa-

­sižvalgyti šokiuose, mat trem­tin vežama buvo jau dvidešimt penkerių. Kai atsisakė šokti su girtu, galvojo, kad tas ją į miltus sutrins – toks buvo įtūžis. Gerai, jog kiti bernai jį sudraudė ir laukan ištempė. Anot Alvyros, vyrai ten retai blaivūs būdavo – jiems tik „guliankos“. Ir išvis, mena senolė, keisti rusų kaimiečių papročiai. Papjauna būdavo paršioką, pridaro „pelmenių“, visas kaimas sueina ir neišsiskirsto, kol visko nesuvalgo ir neišgeria. Paskui kitas savąjį skerdžia – balius pas jį. Taip ir eina per kaimą. O savo nieko valgyt nebeturi... Tokie įpročiai darbštiems, taupiems lietuviams atrodė nenormalūs ir nepriimtini. 

Dirbo tremtinių šeima kolūkyje. Vietiniai grei­tai įvertino jų darbš­tumą, nagingas rankas, nes meistrų reikėjo visur. Aps­kritai, sako Alvyra, lie­tu­viai vietinius gyventojus išmokė tvarkos, švaros, pa­do­raus gyvenimo. Ir ne tik. Mi­rus žmogui, rusai prašydavo Al­vy­ros tėvą sukalti karstą, laikydavo mirusįjį pašarvotą ir norėdavo, kad lietuvės moterys pagiedotų. Matyt, patiko rusams tokia mūsų tradicija ir giesmės. Nors savo mirusiesiems deramos pagarbos nerodė. Alvyra prisimena, kaip šiurpas ją nukrėtė, kai pamatė karves su vainikais ant ra­gų – pasirodo, ten, kur laidodavo žmones, buvo leidžiama ganytis palaidiems gyvuliams.

Darbšti šeima netruko užsitarnauti pagarbą ir įvertinimą. Ir kai po Stalino mirties atsirado viltis grįžti į Lietuvą, Stankų šeimyną išleido vos ne paskutinę – komendantas tėvą vis kvietė į centrą ir ragino pasilikti, leido rinktis bet kokią norimą vietą. Sakė, visi jus Lietuvoje tik pirštais badys... Bet norėjosi atgal, į savo kraštą, į savo namus. O „ciocia Katia“, kaip ją ten vadindavo, pasisiūlė išburti Alvyrai iš delno: kas gi ten tavęs laukia, kad taip veržiesi. Pažiūrėjo ir sako: tikrai laukia... Taip 1958-ųjų pavasarį šeima išsilaipino Tauragės geležinkelio stotyje, iš kur prieš aštuonerius metus buvo išvežta.

O grįžusių išties niekas nelaukė. Namai – nacionalizuoti, juose apgyvendintos penkios šeimos. Priglaudė giminės. Pamažu, po vieną kambarėlį, šeima namus atgavo. Bet nuniokotus. Pagalvokite, piktinasi Al­vyra, kaip gyveno! Jeigu na­mo stogas kiauras – reikia jį lopyti, o ne kabinti palubėje katilą, kad vanduo vaikui ant galvos nebėgtų.

Alvyros mamos, grįžus gimti­nėn, laukė pirmas darbas – nusilenkti kryžiui. Ji buvo labai tikinti moteris. Didkiemio bažnyčioje, pasak senolės, ir dabar tebėra jos siūtos ir siuvinėtos vėliavos, staltiesės, kamžos.

Gimtinėje Alvyros tikrai laukė. Aleksandras. Pažįstami jie­du buvo iš jaunystės. Bet iki tremties keliais metais jaunesnis vai­ki­nas merginai nesipiršo. Ma­tyt, dar ne laikas buvo. Pra­bėgus metams, jiedu susi­tuo­kė. Aleksandras dirbo Pag­ra­mančio girininkijos miško kirtėjų brigadoje, Alvy­ra – dau­giausia po namus, nes augo du sūnūs ir dvi dukros. 

Kone trisdešimt metų verslaujanti dukra Rasa, einanti močiutės ir mamos pėdomis – yra siuvėja, turinti savo siuvimo įmonę Pagramantyje, sako, jog buvo gera augti, nes tėvelis uždirbo užtektinai pinigų šeimai, mama rūpinosi vaikais, apylinkėse garsėjo kaip gera siuvėja, tad jiems netrūko nieko. Sūnūs Antanas ir Aleksandras gyvena Tau­ra­gėje, vienas iš jų, kaip ir tėvas, dirba miškų ūkyje, kitas užsiima automobilių remon­tu. Gaila, anot Rasos, kad jauniausiai iš jų, seseriai Sabinai, buvo lemta pasiligoti, bet nė vienas sa­vo likimo nežinome. 

Jau 30 metų, kai Alvyra Anapi­lin išlydėjo savo vyrą. Paklausta apie anūkus ir proanūkius, Avyra gūžteli pe­čiais ir atsigręžia į duk­rą – kiek? Rasa skaičiuoja: trys+du+du+du+du – vienuolika. Pro­anūkių daugiau: keturi+trys+du+du+vienas+du – keturiolika!

Rodos, tai bene ir visi svarbiausi faktai iš garbaus amžiaus senolės gyvenimo. Bet tikrai ne! Nes ji – praėjusio šimt­mečio aidas. Aidas tų laikų, kai lietuviai didžiavosi sa­vo tauta, tikėjimu, papročiais – visu tuo, kas iš mūsų ilgus metus buvo išguita ir ką dabar privalome atkurti bei puoselėti iš naujo.

Ir aidas savotiško romantiz­mo, ne vien darbštumo. Tai apie rankdarbius: virš lovos galvūgalio kabo takelis su išsiuvinėtais maldos „Sveika, Ma­rija“ žodžiais, nėriniais papuošta indauja virtuvėje, paklotai, už­tiesalai. Močiutės vilkimas ner­tas sarafanas... Ste­bėtina, kaip sunkiai dirbančioms kaimo mo­terims, merginoms užtekdavo laiko užsiimti visais tais mūsų papildomais darbais? Tačiau es­mė turbūt slypi giliau, pra­ėjusių amžių tradicijose: privalu mokėti viską! Alvyrai, ma­tyt, tuo labiau, nes ji kilusi iš garsios bajorų Lechavičių giminės, tai­gi – ir pati bajorė. Šią kilmę įrodo 2007 m. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos išduotas Bajorystės pripažinimo aktas.

Alvyra guodžiasi, kad jai pa­svaigsta galvą, truputį neprigirdi, o gydytojo išrašyti vaistai kažkodėl nepadeda. Ta­čiau ji, 95-erių senolė, be aki­nių skaito „Tremtinį“, kuriame ieško jos likimo istorijų, o galbūt ir kokių atgarsių iš savo tremties vietos. „Šilalės artojuje“ randa rajono naujienas. Ir be akinių neria vąšeliu. Šiuo metu – kostiumėlį: sijonas jau gatavas, reikia tik liemenę užbaigti. Kruopš­čiai, atidžiai: paskubinta su nėriniu nusifoto­gra­fuoti, duk­rai tarsteli: „Palauk, aš čia klaidą pakavojau“. Su­prask, raštą truputėlį suklydo.

Žiūri televizorių, klauso žinių, domisi, kas dedasi Lie­tu­voje.

„Labai gerbiu Prezidentę Da­­lią Grybauskaitę. Ji nepripažino jokių pažinčių, nerodė simpatijų, viską darė tiesiai ir teisingai. Dabartinis Prezidentas truputį lėtas...

Ir Sausio 13-ąją prisimenu. Baisu buvo, kiek žmonių galvas, padėjo. Ir Medininkuose... O tai juk mūsų Lietuvos istorija“, – reikšmingai linguoja galvą senolė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš draugės namų kaunietis išvyko mirtinai girtas

Teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Kauno miesto gyventojas Egidijus U. nuteistas už jau ne pirmą kelių eismo taisyklių pažeidimą. Šįkart vyras vairavo au­tomobilį visiškai girtas – jam nustatytas 3,55 prom. girtumas. Ankstesnis teistumas dar nebuvo išnykęs, bet nei jis pats, nei jo draugė nesusimąstė, kad sėsti prie vairo nevalia ne tik dėl savo paties, bet ir dėl kitų eismo dalyvių saugumo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Kroviniai vežami techniškai netvarkingais automobiliais

Vis stebimės, jog neretai prie vairo neatsakingai elgiasi lengvųjų automobilių vairuotojai. Tačiau, pasirodo, ly­giai taip pat į savo pareigas gali žiūrėti ir krovininių au­to­mobilių įmonės vadovai. Kai teisėsaugai įkliūva vie­nas kuris vairuotojas, įmonės vadovas tikina labai ap­gai­les­taujantis ir garantuoja, jog tai esąs pavienis atvejis. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Miškui pirkti reikės valstybės leidimo

Nuo naujų metų pasikeitė miško pirki­mo ir pardavimo tvarka. Nuo šiol Na­cio­nalinės žemės tarnybos (NŽT) leidimą gauti reikės ne tik norint parduoti, bet ir perkant mišką. NŽT Šilalės skyriaus vedėjas Romualdas Bukauskas tikina, kad gyventojams naujoji tvarka kliūčių  nesudarys, tačiau medienos perdirbimo įmonėms, prekiaujančioms miškais, teks susitaikyti su griežtesne kontrole.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Kasmet mažėja ir santuokų, ir vaikų

Jau tapo tradicija kiekvienų metų pradžioje apžvelgti prabėgusius. Šilalės savivaldybės Civilinės met­ri­kacijos skyriaus veiklos rezultatai bene geriausiai at­­s­pindi socialinį mūsų visuomenės gyvenimą – remiantis skyriaus sukauptais duomenimis, galime žinoti, ar dosnūs praėjusieji buvo santuokomis, gimimais, kiek žmonių per šį laiką netekome ir pan.

 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Mortos MIKUTYTĖS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą