„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Muzikiniam teatrui Klaipėdoje – 200: atverstas naujas istorijos lapas

Jubiliejiniu koncertu „Istorijos perpetuum mobile – 200“ Žvejų rūmuose Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pradėjo skaičiuoti trečiąjį savo veiklos šimtmetį. Vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio vadovaujamas simfoninis orkestras ta proga dovanojo ištraukas iš gražiausių kada nors teatre pastatytų spektaklių.

Koncerto pradžią paskelbė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė, prisimindama, kad 2019-uosius teatras dedikavo iškilaus lietuvių kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-osioms gimimo metinėms. „O 2020-aisiais visos premjeros bus pašvęstos Muzikinio teatro 200 metų sukakčiai. Tai svarbus įvykis ne tik Vakarų Lietuvos, bet ir visos šalies kultūriniam gyvenimui. Muzikinis teatras išgyveno įvairių laikotarpių, bet visuose juose atsirado žmonių, neleidusių sustoti teatro „perpetuum mobile“... Šįmet savo klausytojams rengiame išskirtinį, ambicingą repertuarą. Drąsos mums teikia ne tik teatro praeitis, bet ir jūs, žiūrovai. Jūs esate mūsų įkvėpėjai“, – kalbėjo L. Vilimienė.

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas minėjo miestui svarbias datas, kurios bus minimos 2020-aisiais. „Klaipėdai šiemet 768-eri, o Muzikiniam teatrui – tik 200 metų. Sunku net patikėti, kaip žmonės galėjo be jo gyventi. Linkiu švęsti garbingą sukaktį ir dar po dviejų šimtmečių, o naują teatro pastatą užbaigti per dvejus metus. Muzikinis teatras yra viso miesto šviesos židinys. Mes tikime, kad muzika ir opera išgelbės pasaulį“, – sakė meras.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro jubiliejiniame koncerte „Istorijos perpetuum mobile – 200“ publika išgirdo vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll, kurį kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru griežė smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė Ingrida Rupaitė.

Antroje programos dalyje Tomo Ambrozaičio vadovaujamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras publikai grojo ištraukas iš žinomiausių praeityje šiame teatre skambėjusių operų: G. Verdi „Traviatos“, G. Bizet „Karmen“, C. Gounod „Fausto“, R. Wagnerio „Skrajojančio olando“, taip pat P. Čaikovskio baleto „Spragtukas“.

Teatro vyriausias dirigentas T. Ambrozaitis džiaugėsi nuolat tobulėjančiu kolektyvu: „Vis nauji muzikiniai jubiliejai. Vis ambicingesni pastatymai. Jei jau Klaipėdoje statome operą „Skrajojantis olandas“, tai byloja, kad mums nieko nebėra neįveikiamo“, – tvirtino T. Ambrozaitis.

KVMT inf.

Olesios KASABOVOS nuotr.

Gyvenime išlieka viltis, tikėjimas ir meilė

Didkiemiškė Alvyra Navardauskienė nesutinka, jog nugyventi 95-erius metus yra daug. Juo labiau, kad gyvenimas, anot senolės, buvo visoks: ir geras, ir blo­gas, ir net labai blogas.

„Bet kol gyva, aš džiaugiuosi“, – sako Alvyra, švenčianti gražų jubiliejų savo gimtuosiuose, bet ne vieninteliuose namuose – gyvenimas jų šeimai, kaip ir nemažai daliai lietuvių, pateikė skaudžių išbandymų.

Augo Alvyra Stankutė tarp trijų brolių darbščioje, tvarkingoje, nagingoje šeimoje. Tėvas buvo puikus medžio meist­ras, to išmokė ir savo sūnus. Mama – audėja, mezgė­ja, siuvėja – savo amatus perdavė dukrai. Šeima turėjo septyniolika hektarų žemės, ūkyje buvo kalvė, kuliamoji, arklių bei kitokių gyvulių, namuose tarškėjo siuvamoji, pokšėjo audimo staklės.

„Pavydas graužė žmones – kažkam nepatiko, kad pasiturinčiai gyvename. O buvo laikas, kai bet kas galėjo įskųsti, ir žmones išveždavo... Jau­tėme, kad taip gali būti ir mums. Sykį sėdžiu prie siuvamosios mašinos, ir ateina toks „stribitelis“. Sako, esi daili mergina, tekėk už manęs, gal išliksi. O taip gali išvežti... Kur aš tekėsiu... Bet tai jau buvo įspėjimas. Nesislapstėme. Vie­ną 1950-ųjų naktį ir atvažiavo. Lie­pė iki ryto susiruošti. Tu­rėjome penkis bekoniu­kus, vienas buvo riebesnis, numatytas rudenį pjauti. Prašome, jog leistų pasiskersti. Pasakė, kad esame privalgę mėsų, užteks. Didįjį meitėlį taip ir palikome, tik tuos mažiukus leido padurti ir pasiimti. Pamatė kaimynai, kad mums jau viskas, išveža, atbėgo nešini duonos kepalą, bet ir tą uždraudė imti. Pa­si­ėmiau siuvamąją mašiną, saugojau kaip savo akį – iki pat Krasnojarsko kartu nu­­keliavo. Daug ji mums pagelbėjo: šeimyną apsiūdavau, visus vietinius ruselius. Jie tokių dalykų nė matę nebuvo. Pačiam kolūkio pirmininkui kelnes siuvau. O audinys – satino, penki metrai, sako, susiūk kaip nors, kad apsivilkti galėčiau. Be mamos pamokymų, siuvimo buvau mokiusis Tauragėje, net odinius paltus siuvau. Galėjau ir į mokslą išeiti, bet reikėjo važiuoti į Tauragę, nes Šilalėje tada nieko nebuvo. Taip ir likau“, – atgyja senolės prisiminimai.

Atsidūrus tremties vietoje, mena Al­vyra, nuvedė juos į tokią bib­lioteką – tuščia patalpa, jokios lovos, kaip nori, taip ir būk. Tėvukas su broliais iš kažkur gavo medinių dėžių, ant jų paklojo nukirstų beržų. Alvyra su mama pasiuvo čiužinius, prikimšo šiaudų – toks buvo patalas.

Vietinės rusės jau gal pirmąjį vakarą atėjusios žvalgėsi, stebėjosi: tai gal netikintys esat, kad pas jus Marijos paveikslo nėra... Geros moterys rusės, sako Alvyra, nuoširdžios. Viską jos ten dirbdavo, vyrai – tik šnapsui maukti... Jei būtų ji ten ištekėjusi už kokio vietinio, ir jai kailį, kaip kitoms, būtų tarkavęs – išgėrę savo moteris jie labai skriausdavo. Su jų agresyvumu Al­vyra susidūrė, sumaniusi pa-

­sižvalgyti šokiuose, mat trem­tin vežama buvo jau dvidešimt penkerių. Kai atsisakė šokti su girtu, galvojo, kad tas ją į miltus sutrins – toks buvo įtūžis. Gerai, jog kiti bernai jį sudraudė ir laukan ištempė. Anot Alvyros, vyrai ten retai blaivūs būdavo – jiems tik „guliankos“. Ir išvis, mena senolė, keisti rusų kaimiečių papročiai. Papjauna būdavo paršioką, pridaro „pelmenių“, visas kaimas sueina ir neišsiskirsto, kol visko nesuvalgo ir neišgeria. Paskui kitas savąjį skerdžia – balius pas jį. Taip ir eina per kaimą. O savo nieko valgyt nebeturi... Tokie įpročiai darbštiems, taupiems lietuviams atrodė nenormalūs ir nepriimtini. 

Dirbo tremtinių šeima kolūkyje. Vietiniai grei­tai įvertino jų darbš­tumą, nagingas rankas, nes meistrų reikėjo visur. Aps­kritai, sako Alvyra, lie­tu­viai vietinius gyventojus išmokė tvarkos, švaros, pa­do­raus gyvenimo. Ir ne tik. Mi­rus žmogui, rusai prašydavo Al­vy­ros tėvą sukalti karstą, laikydavo mirusįjį pašarvotą ir norėdavo, kad lietuvės moterys pagiedotų. Matyt, patiko rusams tokia mūsų tradicija ir giesmės. Nors savo mirusiesiems deramos pagarbos nerodė. Alvyra prisimena, kaip šiurpas ją nukrėtė, kai pamatė karves su vainikais ant ra­gų – pasirodo, ten, kur laidodavo žmones, buvo leidžiama ganytis palaidiems gyvuliams.

Darbšti šeima netruko užsitarnauti pagarbą ir įvertinimą. Ir kai po Stalino mirties atsirado viltis grįžti į Lietuvą, Stankų šeimyną išleido vos ne paskutinę – komendantas tėvą vis kvietė į centrą ir ragino pasilikti, leido rinktis bet kokią norimą vietą. Sakė, visi jus Lietuvoje tik pirštais badys... Bet norėjosi atgal, į savo kraštą, į savo namus. O „ciocia Katia“, kaip ją ten vadindavo, pasisiūlė išburti Alvyrai iš delno: kas gi ten tavęs laukia, kad taip veržiesi. Pažiūrėjo ir sako: tikrai laukia... Taip 1958-ųjų pavasarį šeima išsilaipino Tauragės geležinkelio stotyje, iš kur prieš aštuonerius metus buvo išvežta.

O grįžusių išties niekas nelaukė. Namai – nacionalizuoti, juose apgyvendintos penkios šeimos. Priglaudė giminės. Pamažu, po vieną kambarėlį, šeima namus atgavo. Bet nuniokotus. Pagalvokite, piktinasi Al­vyra, kaip gyveno! Jeigu na­mo stogas kiauras – reikia jį lopyti, o ne kabinti palubėje katilą, kad vanduo vaikui ant galvos nebėgtų.

Alvyros mamos, grįžus gimti­nėn, laukė pirmas darbas – nusilenkti kryžiui. Ji buvo labai tikinti moteris. Didkiemio bažnyčioje, pasak senolės, ir dabar tebėra jos siūtos ir siuvinėtos vėliavos, staltiesės, kamžos.

Gimtinėje Alvyros tikrai laukė. Aleksandras. Pažįstami jie­du buvo iš jaunystės. Bet iki tremties keliais metais jaunesnis vai­ki­nas merginai nesipiršo. Ma­tyt, dar ne laikas buvo. Pra­bėgus metams, jiedu susi­tuo­kė. Aleksandras dirbo Pag­ra­mančio girininkijos miško kirtėjų brigadoje, Alvy­ra – dau­giausia po namus, nes augo du sūnūs ir dvi dukros. 

Kone trisdešimt metų verslaujanti dukra Rasa, einanti močiutės ir mamos pėdomis – yra siuvėja, turinti savo siuvimo įmonę Pagramantyje, sako, jog buvo gera augti, nes tėvelis uždirbo užtektinai pinigų šeimai, mama rūpinosi vaikais, apylinkėse garsėjo kaip gera siuvėja, tad jiems netrūko nieko. Sūnūs Antanas ir Aleksandras gyvena Tau­ra­gėje, vienas iš jų, kaip ir tėvas, dirba miškų ūkyje, kitas užsiima automobilių remon­tu. Gaila, anot Rasos, kad jauniausiai iš jų, seseriai Sabinai, buvo lemta pasiligoti, bet nė vienas sa­vo likimo nežinome. 

Jau 30 metų, kai Alvyra Anapi­lin išlydėjo savo vyrą. Paklausta apie anūkus ir proanūkius, Avyra gūžteli pe­čiais ir atsigręžia į duk­rą – kiek? Rasa skaičiuoja: trys+du+du+du+du – vienuolika. Pro­anūkių daugiau: keturi+trys+du+du+vienas+du – keturiolika!

Rodos, tai bene ir visi svarbiausi faktai iš garbaus amžiaus senolės gyvenimo. Bet tikrai ne! Nes ji – praėjusio šimt­mečio aidas. Aidas tų laikų, kai lietuviai didžiavosi sa­vo tauta, tikėjimu, papročiais – visu tuo, kas iš mūsų ilgus metus buvo išguita ir ką dabar privalome atkurti bei puoselėti iš naujo.

Ir aidas savotiško romantiz­mo, ne vien darbštumo. Tai apie rankdarbius: virš lovos galvūgalio kabo takelis su išsiuvinėtais maldos „Sveika, Ma­rija“ žodžiais, nėriniais papuošta indauja virtuvėje, paklotai, už­tiesalai. Močiutės vilkimas ner­tas sarafanas... Ste­bėtina, kaip sunkiai dirbančioms kaimo mo­terims, merginoms užtekdavo laiko užsiimti visais tais mūsų papildomais darbais? Tačiau es­mė turbūt slypi giliau, pra­ėjusių amžių tradicijose: privalu mokėti viską! Alvyrai, ma­tyt, tuo labiau, nes ji kilusi iš garsios bajorų Lechavičių giminės, tai­gi – ir pati bajorė. Šią kilmę įrodo 2007 m. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos išduotas Bajorystės pripažinimo aktas.

Alvyra guodžiasi, kad jai pa­svaigsta galvą, truputį neprigirdi, o gydytojo išrašyti vaistai kažkodėl nepadeda. Ta­čiau ji, 95-erių senolė, be aki­nių skaito „Tremtinį“, kuriame ieško jos likimo istorijų, o galbūt ir kokių atgarsių iš savo tremties vietos. „Šilalės artojuje“ randa rajono naujienas. Ir be akinių neria vąšeliu. Šiuo metu – kostiumėlį: sijonas jau gatavas, reikia tik liemenę užbaigti. Kruopš­čiai, atidžiai: paskubinta su nėriniu nusifoto­gra­fuoti, duk­rai tarsteli: „Palauk, aš čia klaidą pakavojau“. Su­prask, raštą truputėlį suklydo.

Žiūri televizorių, klauso žinių, domisi, kas dedasi Lie­tu­voje.

„Labai gerbiu Prezidentę Da­­lią Grybauskaitę. Ji nepripažino jokių pažinčių, nerodė simpatijų, viską darė tiesiai ir teisingai. Dabartinis Prezidentas truputį lėtas...

Ir Sausio 13-ąją prisimenu. Baisu buvo, kiek žmonių galvas, padėjo. Ir Medininkuose... O tai juk mūsų Lietuvos istorija“, – reikšmingai linguoja galvą senolė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš draugės namų kaunietis išvyko mirtinai girtas

Teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Kauno miesto gyventojas Egidijus U. nuteistas už jau ne pirmą kelių eismo taisyklių pažeidimą. Šįkart vyras vairavo au­tomobilį visiškai girtas – jam nustatytas 3,55 prom. girtumas. Ankstesnis teistumas dar nebuvo išnykęs, bet nei jis pats, nei jo draugė nesusimąstė, kad sėsti prie vairo nevalia ne tik dėl savo paties, bet ir dėl kitų eismo dalyvių saugumo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Kroviniai vežami techniškai netvarkingais automobiliais

Vis stebimės, jog neretai prie vairo neatsakingai elgiasi lengvųjų automobilių vairuotojai. Tačiau, pasirodo, ly­giai taip pat į savo pareigas gali žiūrėti ir krovininių au­to­mobilių įmonės vadovai. Kai teisėsaugai įkliūva vie­nas kuris vairuotojas, įmonės vadovas tikina labai ap­gai­les­taujantis ir garantuoja, jog tai esąs pavienis atvejis. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Miškui pirkti reikės valstybės leidimo

Nuo naujų metų pasikeitė miško pirki­mo ir pardavimo tvarka. Nuo šiol Na­cio­nalinės žemės tarnybos (NŽT) leidimą gauti reikės ne tik norint parduoti, bet ir perkant mišką. NŽT Šilalės skyriaus vedėjas Romualdas Bukauskas tikina, kad gyventojams naujoji tvarka kliūčių  nesudarys, tačiau medienos perdirbimo įmonėms, prekiaujančioms miškais, teks susitaikyti su griežtesne kontrole.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Kasmet mažėja ir santuokų, ir vaikų

Jau tapo tradicija kiekvienų metų pradžioje apžvelgti prabėgusius. Šilalės savivaldybės Civilinės met­ri­kacijos skyriaus veiklos rezultatai bene geriausiai at­­s­pindi socialinį mūsų visuomenės gyvenimą – remiantis skyriaus sukauptais duomenimis, galime žinoti, ar dosnūs praėjusieji buvo santuokomis, gimimais, kiek žmonių per šį laiką netekome ir pan.

 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Mortos MIKUTYTĖS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Muzikiniam teatrui Klaipėdoje - 200: žiūrovų laukia netikėtos ir ambicingos premjeros

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras plečiasi ir kyla iš naujo ne tik kaip pastatas, bet ir kaip meno įstaiga, turinti 200 metų veiklos pamatus. Jubiliejinis koncertas „Istorijos perpetuum mobile – 200“ sausio 15-ąją dar kartą parodys, kad jo Muzikinio teatro amžinasis variklis dirba nepriekaištingai: 2020-aisiais žiūrovų laukia netikėtos ir ypatingos premjeros.

Jubiliejinio koncerto spaudos konferencijoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė apžvelgė neseniai pasibaigusiais metais nuveiktus darbus: „2019-uosius dedikavome iškilaus lietuvių kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-osioms gimimo metinėms ir tapome jam skirtų renginių programos flagmanu: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dėka įvairiuose šalies miestuose atgijo E. Balsio simfoninė muzika, jo dainos, baletas ir opera. Per metus publikai parodėme net 6 premjeras. Net 16 koncertų ir spektaklių parodėme gastrolėse: ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Klaipėdos moksleivius suvienijo nauja tradicija tapęs edukacinis projektas, skatinęs mažuosius pamilti operą. Dar viena tradicija – atviras teatro sveikinimas miestui gimtadienio proga: pernai rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos piliavietėje skambėjo Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Vasarą surengėme pirmąją jaunųjų menininkų rezidenciją. Festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu Klaipėdoje viešėjo Ukrainos baleto žvaigždės... Tad metai buvo aktyvūs ir kupini geros energijos. Nemažiau tikimės ir iš 2020-ųjų“.

Elinge – „Skrajojantis olandas“

Pasitinkantis jubiliejinę sukaktį Muzikinis teatras šiųmetinius renginius sies su turtinga Klaipėdos krašto praeitimi, prūsiškomis teatro ištakomis bei laikotarpiu, kuomet XIX a. pradžioje tuometinio Memelio Vokiečių teatre buvo pradėti rodyti muzikiniai spektakliai.

Tad neatsitiktinai pirmąja 2020-ųjų KVMT premjera balandžio 17-ąją taps operetė „Orfėjas pragare“. Jos autorius, prancūzų kompozitorius, violončelininkas ir dirigentas J. Offenbachas (1819–1880; šįmet spalio 5-ąją sukaks 140 metų nuo jo mirties) buvo beveik Klaipėdos  muzikinio teatro bendraamžis, gimęs tai pačiai Prūsijai priklausiusiame Kelno mieste.

„Klaipėdos gimtadienio proga miestiečius ir miesto svečius kviesime klausytis Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“. Šio veikalo pasirinkimas taipogi nulemtas istorinių leitmotyvų. Klaipėda – miestas, kuriame ambicingasis vokiečių muzikos genijus R. Wagneris, tuometinis Karaliaučiaus teatro kapelmeisteris, 1836 m. žengė pirmuosius savarankiškos sceninės kūrybos žingsnius. Iš Klaipėdos jis persikėlė gyventi į Rygą, o iš ten buvo priverstas laivu sprukti nuo kreditorių į Angliją. Tačiau kelionė audringa jūra vietoj žadėtų 8 dienų užtruko beveik mėnesį, ir būtent laive kompozitoriaus mintyse užgimė pirmieji „Skrajojančio olando“ motyvai... Grandiozinę R. Wagnerio operos premjerą su kvapą gniaužiančiais efektais ketiname pristatyti istoriniame Pilies uosto elinge“, – pasakojo L. Vilimienė.

Kils į orą

Senovinis elingas, sukonstruotas dar vokiečių laivų statytojų, taps unikalia dekoracija ir kartu kūrybiniu bei technologiniu iššūkiu „Skrajojančio olando“ pastatymo kūrėjams. Kartu su solistais, choristais bei orkestro muzikantais šiame projekte dalyvaus ir vertikalaus šokio kūrėjai, neseniai surengę savo pasirodymą Vakarų Baltijos laivų statykloje.

Muzikinis teatras į šią premjerą tikisi sukviesti iš Klaipėdos kilusius žymiausius nūdienos operos solistus, kurių yra tikrai nemažai. Operą režisuos Dalius Abaris, jau įrodęs savo gebėjimą suvaldyti grandiozinius nacionalinių scenos renginių projektus.

Didinga Johanno Wolfgango von Goethe's filosofinė tragedija „Faustas“ buvo baigta 1831 m. – tuo laikotarpiu, kai Klaipėdoje klestėjo Vokiečių teatras. Tad „Faustas“ įamžino ano laikmečio inspiracijas bei meninę atmosferą, kuria alsavo Muzikinis teatras devyniolikto amžiaus pradžioje.

„Chrestomatinė daktaro Fausto istorija šįkart bus pasakojama šokio kalba: spektaklį, kurio premjerą lapkričio 13 ir 14 dienomis pristatysime Klaipėdos Žvejų rūmuose, kurs perspektyvus lenkų choreografas Robertas Bondara. Bus ir mažesnių, kamerinio žanro naujų pastatymų. Vasarą geriausius jaunuosius menininkus vėl pakviesime Klaipėdon į teatro kūrybinę rezidenciją“, – teatro planus su pasididžiavimu pristatė jo vadovė.

Kvepės eglėmis

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro jubiliejiniame koncerte „Istorijos perpetuum mobile – 200“, kuris sausio 15 dieną 19 valandą skambės Klaipėdos Žvejų rūmuose, publika išgirs vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll, kurį kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru grieš smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė Ingrida Rupaitė.

Antroje programos dalyje Tomo Ambrozaičio vadovaujamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras publikai dovanos ištraukas iš žinomiausių praeityje Klaipėdos valstybiniame muzikiniame skambėjusių operų: Georges Bizet „Karmen“, Charles'io Gounod „Fausto“, R. Wagnerio „Skrajojančio olando“, taip pat Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“.

„Nesvarbu metų laikas: išgirdęs „Spragtuko“ muziką, visada užuodi eglės kvapą. Ši muzika nepavaldi laikui“, – teigė dirigentas T. Ambrozaitis.

Teatro vyriausias dirigentas džiaugėsi nuolat tobulėjančiu kolektyvu: „Vis nauji muzikiniai jubiliejai. Vis ambicingesni pastatymai. Jei jau Klaipėdoje statome operą „Skrajojantis olandas“, tai byloja, kad mums nieko nebėra neįveikiama“, – tvirtino T. Ambrozaitis.

Meninio pakilimo etapas

Anot muzikologės prof. Daivos Kšanienės, Klaipėdoje minima Muzikinio teatro 200 metų sukaktis – svarbus įvykis visos šalies kultūriniam gyvenimui. „Pirmą kartą suskambėjusi 1820 m. vokiškoje terpėje, patyrusi politinės priklausomybės skirtingoms valstybėms laikotarpius, pergyvenusi laisvės ir okupacijos periodus, šiandien opera mūsų mieste išgyvena ryškaus meninio pakilimo etapą“, – neabejojo D. Kšanienė.

Ji aiškino, kaip Klaipėdoje, šimtmečiais priklausiusioje aukštos muzikinės kultūros valstybėms – Prūsijai, o vėliau Vokietijos imperijai, nuosekliai besiformavusi įvairialypės muzikinės kultūros terpė devyniolikto amžiaus pradžioje suponavo prielaidas viešo muzikinio teatro atsiradimui.

„Šalia nuo 1785 m. veikusios Klaipėdos dramos artistų trupės, pasiturinčių žmonių bei talentingų muzikų dėka 1820 m. buvo pradėti statyti muzikiniai spektakliai. Nuo tada ir prasidėjo ilgaamžė, sudėtinga, pakilimais ir nuosmukio periodais paženklinta Klaipėdos muzikinio teatro (Operos) istorija“, – akcentavo profesorė.

Istorinės sąsajos

Jubiliejinio koncerto „Istorijos perpetuum mobile – 200“ programoje bus pristatyti kūriniai, atspindintys šimtmečių tėkmės panoramą. „Itin prasminga, jog koncerto pradžioje publika girdės žymaus vokiečių kompozitoriaus, turinčio sąsajų su Mažąja Lietuva, F. Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll.  Šio romantizmo aušros kūrėjo muzika buvo be galo mėgiama ir dažnai įvairiomis progomis skambėdavo mūsų kraštuose. Dar Vydūno rengiamose šventėse-koncertuose, šalia chorų atliekamų dainų, orkestras grodavo F. Mendelssohno „Vestuvių maršą“ bei kitus jo kūrinius. Klaipėdos vokiečių dainų šventės irgi neapsieidavo be šio kompozitoriaus dainų. O 1926 m. Stasio Šimkaus įkurtas ir jo diriguojamas konservatorijos simfoninis orkestras jau atliko F. Mendelssohno Ketvirtąją simfoniją“, – pasakojo D. Kšanienė.

Į koncerto programą įtraukta ir lietuvių kompozicinės mokyklos pradininko Juozo Gruodžio (1884–1948) nebaigtos kurti operos „Šarūnas“ uvertiūra. Kompozitorius, turėjęs didelį potraukį sceninei muzikai bei stambioms muzikos formoms, svajojo parašyti operą pagal Vinco Krėvės-Mickevičiaus dramą „Šarūnas“, tačiau teparašė muziką dramos spektakliui. Jos partitūroje išliko ir nebaigtosios operos uvertiūra, kurią išgirs koncerto „Istorijos perpetuum mobile – 200“ klausytojai.

KVMT inf.

Olesios KASABOVOS nuotr.

Įdomioji istorija

– Vos 38 metus tegyvenęs F. Mendelssohnas buvo kilęs iš apsišvietusios žydų protestantų šeimos, kurią dar iki kompozitoriaus gimimo išgarsino jo senelis – žymus filosofas Mozė Mendelssohnas. Jis trumpam buvo apsistojęs ir Klaipėdoje. Jo talentingasis anūkas F. Mendelssohnas nuo mažens buvo gabus ir smalsus vaikas. Berlyne, kur šeima buvo apsistojusi, tuo metu buvo populiarus muzikavimas namuose. Tokiuose koncertuose būsimasis kompozitorius fortepijonu skambindavo nuo pat vaikystės, juose rinktinei to meto publikai pristatė ir pirmuosius savo kūrinėlius. Juos rašyti pradėjo 1820-aisias – tais pačiais metais, kai Klaipėdoje pradėjo skambėti operos.

– Richardas Wagneris paliko savo pėdsakus Klaipėdos muzikinio teatro istorijoje, kai 1836-ųjų rugpjūtį, kartu su Karaliaučiaus operos teatru, kuriame pradėjo savo karjerą kaip antrasis dirigentas, buvo atvykęs gastrolių į neseniai duris atvėrusį Klaipėdos teatrą. Klaipėdiečiams jo diriguojami spektakliai labai patiko. R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“, pirmą kartą Klaipėdoje pastatyta prieš šimtą metų, netrukus vėl atgims Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

– Pirmoji Muzikinio teatro premjera 2020-aisiais – tai Jacques'o Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“. Prancūzų kompozitorius J. Offenbachas 1819-ųjų birželį, taigi – likus pusmečiui iki vokiškojo operos teatro įkūrimo Klaipėdoje, gimė Kelne, kuris, kaip ir Klaipėda, tuo metu priklausė Prūsijai.

Publikos kvėpavimą smuikininkė prilygina miegančiam kūdikiui

Kodėl garsi smuikininkė po koncerto nuliūsta? Ką ji saugo ir tausoja? Ar įmanoma patempti raumenis grojant smuiku? Visa tai ir daugiau sužinosite perskaitę interviu su tarptautinių konkursų laureate Ingrida Rupaite.

Sausio 15 d. 19 val. Žvejų rūmuose rengiamo koncerto „Istorijos perpetuum mobile – 200“ pirmoje dalyje išgirsite vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll, kurį kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru grieš I. Rupaitė.

Geras impulsas

Smuikininkė pasakoja niekada nesvajojusi tapti vedančiąja soliste. „Bet mano gyvenimo „perpetuum mobile“, arba varomoji jėga – klasikinė muzika“, – tvirtina ji. Šio „variklio“ dėka 2003 m. įsikūrė I.Rupaitės suburtas styginių kvartetas „Art Vio“. Nuo 2006 m. ji – ir  fortepijoninio trio „FortVio“ narė. Šis kolektyvas yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas, 2015 m. apdovanotas  Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Kartu su „FortVio“ I. Rupaitė stažavosi Europos kamerinės muzikos akademijoje (ECMA), kurios sesijos vyko įvairiuose Europos miestuose. „Tai mums visiems trims suteikė stiprų impulsą, nes, kaip žinia, Lietuvoje gan sunku išlikti ir prasimušti kaip ansambliui, jo nariams niekur papildomai nedirbant. Visi kolektyvo nariai esame solistai, bet prireikus susiburiame. Darbas užsienyje plečia akiratį: matai, kaip žmonės groja kitose kultūrose, kurios žymiai senesnės nei mūsų, daugėja žinių, atsiranda unikali praktika, kurios negausi skaitydamas“, - pasakoja I. Rupaitė.

Kamerinė muzika – kaip bendravimas

Pirmuoju smuiku ji griežė Kauno styginių kvartete, Šv. Kristoforo kameriniame orkestre bei Klaipėdos kameriniame orkestre. Kaip solistė yra grojusi su Lietuvos nacionaliniu, Kauno miesto ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos simfoniniais orkestrais, taip pat su Lietuvos, Šv. Kristoforo, Klaipėdos kameriniais orkestrais bei Jerevano miesto kameriniu  orkestru Serenada.

Pasak smuikininkės, kamerinė muzika yra grojimas kartu, ieškojimas, bendravimas, o jai labai patinka bendrauti. „Kiek žmonių ansamblyje groja – tiek žmonių ir bendrauja tarpusavyje. Tarkim, kvartetas yra keturių intelektualių žmonių pokalbis instrumentų pagalba. O kai groja orkestras? Ar mes dažnai girdime keletą instrumentų vienu metu, o gal lengviau klausytis vieno? Kamerinė muzika yra intymi, jai reikia pajautimo. Ji sukurta nedideliam muzikos gurmanų ratui“, – dėsto I. Rupaitė.

Begrodama su įvairiais orkestrais, sulaukė siūlymų pagroti solo: „Štai Anatolijaus Šenderovo Koncertą smuikui ne kartą esu atlikusi, ir ne tik Lietuvoje, ir su skirtingais dirigentais. O dabar labai džiaugiuosi F. Mendelssohno Koncertu smuikui ir orkestrui, kurį netrukus pirmą kartą atliksiu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir jo vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu“, – tikina smuikininkė.

Apie guru

„Mano guru – violončelininkas Davidas Geringas. Kažkada jis pats pareiškė norą groti su manimi ir iki šiol mes esame ne tik kolegos, bet ir geri draugai. Aš jį vadinu savo aneglu sargu, kuris man padeda ne tik muzikiniame kelyje, bet ir dalinasi gyvenimiška patirtimi. Jis vienas iš mano gyvenimo vedlių. Ir aišku, visi mano buvę pedagogai: tiek solo, tiek kamerinės muzikos. Viena iš jų – profesorė Dalia Balsytė, kuri mane globojo, mokė bei išvedė į plačiuosius vandenis. Mano profesorius Jonas Urba mane globojo iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Labai myliu ir gerbiu violončelininką Mindaugą Bačkų, su kuriuo dirbau Klaipėdos kameriniame orkestre dvejus metus. Tai žmonės, kurie ne tik turi gerų idėjų, bet ir sugeba jas realizuoti, nes turi aiškius tikslus ir gerą skonį. Tai asmenybės. Tai, ką jos man suteikė, saugau ir tausoju“, - tikina I. Rupaitė.

Solistei didelę įtaką padarė kompozitoriai Anatolijus Šenderovas, Faustas Latėnas, Žibuoklė Martinaitytė ir daugelis kitų. „Teko prisiliesti kone prie visų aktyvesnių lietuvių kompozitorių kūrybos. Su F. Latėnu sieja ilgametė draugystė: grojame ir įrašinėjame jo muziką teatro spektakliams. Su šio kompozitoriaus kūrinių programa koncertavome netgi Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos salėje“, – šypsosi prisiminusi smuikininkė.

I.Rupaitė tikina, kad jai didžiausią įspūdį palieka ne tiek tolimos šalys, kiek nuostabi garsiųjų koncertų salių akustika. Viena iš tokių buvo ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos salė: „Groji joje ir negali patikėti, kad tai ne sapnas. Ten supratau, kuo akustika, atmosfera svarbi muzikantui. Tokioje salėje grodamas nejauti „stadioninio“ jos 2000 vietų dydžio, tik jaukiai didingą tave supančią architektūrą“, – pasakoja muzikantė.

Trio „FortVio“ su Lietuvos nacionaliniu orkestru ir dirigentu Modestu Pitrėnu Lenkijos mieste Katovicuose taipogi grojo naujoje 2000 žiūrovų talpinančioje salėje: „Joje išgirsti, kaip akustika susilieja su tavo instrumentu, ir tada gali daryti ką nori... Tada ir gimsta tikroji muzika, kuri perveria žmonių širdis“, – svajingai atsidūsta smuikininkė. 

Amžinasis tobulėjimo variklis

I.Rupaitė tikina besistengianti tobulėti kasdien: „Viršūnę pasiekia tik išėję Amžinybėn, todėl mokausi visur ir visada. Einu pas savo kolegas, groju jiems ir prašau pastabų. Ir dabar, ruošdamasi koncertui, kasdien groju ir stengiuosi tai atlikti kuo geriau. Man patinka, kol amžinasis tobulėjimo variklis sukasi, nes po koncerto būna liūdna, kad viskas jau pasibaigė“, – neslepia smuikininkė.

Kaip pedagogė I.Rupaitė yra dirbusi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Mykolo Riomerio universitete, o nuo 2011 m. dėsto kamerinio ansamblio ir styginių kvarteto disciplinas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams.

„Galiu iškart pamatyti, ar jaunuoliui patinka tai, ką jis daro, ar jame dega tikras interesas. Bet ar jis taps didžiu muzikantu – ne. Būna, kad po metų viskas radikaliai pasikeičia: geram mokiniui tampa nebeįdomu, o sunkiai besimokęs virsta puikiu studentu“, – pasakoja dėstytoja.

Ko smuikininkai labiausiai bijo? Pašnekovė prapliumpa kvatoti: „Nešvarių natų. Traumų aš nebijau, tiesiog stengiuosi saugoti rankas. Labai mėgstu žemės darbus, auginu rožes, bet prieš rimtą koncertą sau šio malonumo neleidžiu. Prisimenu savo gerą draugą smuikininką Vilhelmą Čepinskį, kuris buvo pasitempęs rankų raumenis ir ilgokai negalėjo groti. Smuikininkui tai didžiulė nelaimė, nes ką gi jam tuomet veikti? Nebegali savęs realizuoti. Tuo muzikantai panašūs į sportininkus, tik mes neturime masažuotojų“, – juokiasi I. Rupaitė.

Ypatingieji smuikai

„Turėjau ypatingą, bet jau grąžinau. Man jį buvo davęs mecenatas Jonas Žiburkus, vienas iš mano angelų sargų. Jis yra medikas ir didis menų mylėtojas... Mūsų kvartetui jis buvo nupirkęs keturis antikvarinius instrumentus. Taip man atiteko žymaus meistro Pierre‘o Silvestre‘o maždaug prieš 200 metų Prancūzijoje pagamintas smuikas. Seni instrumentai turi gražų garsą, bet yra labai įnoringi: jie jautrūs aplinkos poveikiui, jį turi atidžiai saugoti ir pasirūpinti jo draudimu. Nešdavausi su savimi net eidama susimokėti už benziną kolonėlėje... Dabar turiu kitą, nuosavą smuiką, kurį Minske nusipirkau iš meistro. Tai naujas instrumentas – vos metų senumo. Ir nors visada buvau prieš naujus smuikus, esu juo patenkinta“, – pasakoja I. Rupaitė.

„Šįryt kaip tik galvojau apie svajones. Ar aš patenkinta tuo, ką darau?... Grįžusi iš Klaipėdos gyventi į Vilnių, nepuoliau darbintis į kitą orkestrą, nes nenoriu dirbti vardan darbo. Noriu daryti kas man patinka. Finansiškai tai sunkiau, bet išsiverčiu. Ketinu ir toliau groti kamerinę bei solinę muziką. Džiaugsiuosi, jei turėsiu įdomių pasiūlymų įvairiose pasaulio šalyse“, – išduoda pašnekovė.

Jaučia publikos kvėpavimą

Mintį pirmoje koncerto „Perpetuum mobile 200“ dalyje atlikti vokiečių kompozitoriaus F. Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll pasiūlė Muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė. „Esama istorinių sąsajų, nes kompozitoriaus senelis yra lankęsis Klaipėdoje. O F. Mendelssohno muzika tokia graži ir lengvai atpažįstama... Ačiū L. Vilimienei, nes prieš tai svarstyta atlikti L. van Beethoveno koncertą, kuris labiau skirtas vyriškoms rankoms“, – juokiasi I. Rupaitė.

Anot smuikininkės, Klaipėdoje skambėsiantis F. Mendelssohno Koncertas – tai muzika įsimylėjėliams, nors kompozitorius jį parašė likus vos trejiems metams iki mirties. „Ši muzika visų tapatinama su meile ir jausmais. Jos autorius jautėsi svajingas, įsimylėjęs ir dėl to truputį nelaimingas“, – akcentuoja solistė.

Ji įsitikinusi, kad intelektuali Klaipėdos publika salėje laukia ne tik momento, kai pagaliau galės įvertinti smuikininkės suknelę, bet ir puikios muzikos: „Jai skambant jauti ramų publikos kvėpavimą, kurį galėčiau palyginti su miegančiu kūdikiu. Kai muzika publikai nepatinka, irgi jauti: tuomet salė būna įsiaudrinusi, atsiribojusi. Bet Klaipėdoje diskomforto groti nebūna: čia publika labai šviesi ir smalsi“, – giria uostamiesčio muzikos mylėtojus I. Rupaitė.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Biudžetinė įstaiga, K. Donelaičio g. 4, LT-92144 Klaipėda, Lietuva.

Tel. (8 46) 39 74 00. El. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Dešimtmečio rankoje – cigaretė

Viešojoje erdvėje vis pasirodo informacijos esą rūkyti tradicinio tabako ar tradicinių cigarečių pakaitalus yra sveikiau, nei įprastas cigaretes. Ir nors specialistai sako, kad yra priešingai, jaunimas ar net paaugliai apie rūkalų daromą žalą nesvarsto.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

Pertvarka – nerimas ir globotiniams, ir darbuotojams

Pajūrio vaikų globos namuose jaučiamos laikinumo nuotaikos. Prieš didžiąsias metų šventes savivaldybės taryba priėmė sprendimą įstaigą reorganizuoti. Nuo balandžio ji taps Šilalės socialinių paslaugų namų Pajūrio paramos šeimai padaliniu. Nors darbo pobūdis nepasikeis, ir globotinių, ir darbuotojų laukia didelės permainos. Pastarieji skundžiasi, kad, planuodami gyvenimą keičiančias reformas, rajono vadovai nesusitiko su kolektyvu ir neišklausė žmonių nuomonės.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą