Redakcija

Tauragėje vykusioje šventėje sukosi Šilalės ir Laukuvos kolektyvai

Visai neseniai Tauragėje surengtoje jau tradicine tapusioje šventėje „Šokių sūkury“ savo talentus kartu su kolektyvais iš visos Lietuvos demonstravo ir Šilalės „Mainytinio“ bei Laukuvos „Laukivos“ šokėjai. 

„Šokių sūkury“ buvo suplanuotas Tauragės kultūros rūmų scenoje, tačiau koronavirusas koreguoja planus daugelyje sričių. Tad ir šokėjų pasirodymai ne išimtis – nuspręsta renginį perkelti į Pilies kiemelį, po atviru dangumi.

Pagal Vyriausybės reikalavimus, žiūrovai buvo priversti stebėti šokėjus su apsauginėmis veido kaukėmis. Laimei, bent šokėjai nebuvo taip suvaržyti.

Šventę vedusios Alma Rumšienė ir Birutė Normantienė pranešė, jog sulaukta per 200 šokėjų. Dalyvavo ne tik tauragiškiai, bet atvyko ir kolektyvai iš Pagėgių, Joniškio, Raudondvario, Jurbarko, Kėdainių, net Ignalinos. Smagiam renginiui startą davę Tauragės šokių kolektyvai vėliau sceną užleido artimiausiems kaimynams – Šilalės „Mainyti­nio“ poroms. Savo pasirodymą demonst­ravo ir kolektyvas iš Laukuvos „Laukiva“.

Morta MIKUTYTĖ 

AUTORĖS nuotr.

Kęstučio batalione prisiekė 6-oji šauktinių karta

Vasarai dar nesibaigus, Tauragės rajone esančiame Kęstučio batalione ir vėl suburti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai. Šįkart tėvynei prisiekė net puspenkto šimto jaunuolių.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione po atnaujinto šaukimo atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą jau šeštą kartą prisiekė šauktiniai. Tuo pačiu paminėtos ir bataliono, esančio Tauragės rajone, Laužo kaime, įkūrimo 28-osios metinės. Šventinė diena prasidėjo šv. Mišiomis, o kol kariai ruošėsi iškilmingai rikiuotei, bataliono vadas bendravo su karių artimaisiais, atsakė į jiems rūpimus klausimus, aprodė batalioną bei jo ginkluotę.

Kaip susirinkusiems pristatė bata­liono vadas pulkininkas leitenantas Vytis Andreika, šiemet šauktiniai ypač patriotiški ir jauni – daugelis į tarnybą atėjo vos į rankas gavę brandos atestatą, tad amžiaus vidurkis siekia apie 20 metų.

„Turime itin patriotišką jaunimą, nes bene 95 procentai čia esančių tarnauti nusprendė savo noru ar pateikė prašymus dėl eilės pirmumo“, – sveikino karius bei jų artimuo­sius bataliono vadas.

Iš viso priesaikos žodžius ir šūkį „Tėvynės labui“ tarė 453 kariai. Jiems suteikti jaunesniųjų eilinių kariniai laipsniai. Kiek karių atvyko į tarnybą iš Šilalės rajono, bataliono atstovai nepatikslino.

Pasveikinti ką tik priesaiką davusių karių atvyko Seimo nariai, Tauragės rajono savivaldybės vadovai, Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas pulkininkas Nerijus Stankevičius, dalinio veteranai, karių artimieji.

Šįkart šventė vyko pagal visus Vyriausybės reikalavimus – kariai nosį ir burną dengė kaklaskarėmis, artimieji – apsauginėmis kaukėmis.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

„Laisvės kelyje” šilališkiai tiesė rankas baltarusiams

Sekmadienio vakarą prie Medininkų pasienio posto į gyvą grandinę su­stojo per 50 tūkstančių gyventojų iš įvairiausių šalies vietų. Išgirdę Baltarusijos laisvės simboliu tapusios Sviatlanos Cichanouskajos kvietimą susikibti už rankų, į „Laisvės kelią“ vyko ir didelis būrys šilališkių. 

„Laisvės kelias“ sekmadienio vakarą sujungė Vilnių ir Medininkus pasienyje su Baltarusija. Kelios dešimtys kilomet­rų tapo gyva grandine, kurioje stovėjo Baltarusijos kovą už laisvę palaikantys Lietuvos žmonės, skambėjo Lietuvos ir Baltarusijos himnai. Į Medininkus palaikyti baltarusių atvyko ir Prezidentas Gitanas Nausėda, kadenciją baigę Dalia Grybauskaitė bei Valdas Adamkus.

„Baltijos kelias“ mūsų tautos išsivadavimo simboliu tapo lygiai prieš 31-erius metus, kai gyva žmonių grandinė sujungė trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Rugpjūčio 23-iosios vakarą Lietuva antrą kartą stojo į gyvą grandinę: supratę, jog ko­va už Laisvę niekada nesibaigia, žmonės ištiesė ranką į kovą prieš diktatūrą pakilusiems kaimynams.

Palaikyti laisvę siekiančių Baltaru­si­jos žmonių vyko ir daugiau nei 40 Ši­lalės rajono gyventojų. 

„Mūsų šalies nepriklausomybę pirmoji pripažino ma­ža Islandija ir tai buvo ženklas, jog pasaulyje esame ne vieni, mus mato ir remia mūsų kovą. Tokį padrąsinimą nenuleisti rankų kaimynams siunčiame ir mes. Kai laisva bus Baltarusija, mažiau grėsmių kils ir Lietuvai“, – sa­vo apsisprendimą dalyvauti „Laisvės kelyje“ grindė šilališkiai.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS ir Valdo ARLAUSKO nuotr.

Tautiškos giesmės gimtinė, tapusi dar ir Bulvių sostine

Nors vis dar atsiranda niurzgančių dėl sužlugusių šiųmečių kelionių į užsienius,  užtenka gerai apsidairyti aplink, ir pamatai, jog Lietuvoje yra daugybė gražių vietų, kuriose galima ne tik maloniai praleisti laiką, bet ir daug sužinoti. Ko gero, tikrai yra šilališkių, dar neaplankiusių Šakių rajone esančio Kudirkos Naumiesčio – vos kelis šimtus gyventojų turintis miestelis vadinamas ne tik Tautiškos giesmės gimtine, bet ir Lietuvos bulvių augintojų sostine. Visoms įdomioms vietoms aplankyti bei visiems pasakojimams išklausyti gali neužtekti dienos, todėl kelionę reikėtų pradėti didelio Šilalės ūkininkų bičiulio, Lietuvos nusipelniusio agronomo Jono Valaičio įkurtame Bulvės mu­ziejuje. 

Likimas lėmė gyventi pasienyje

Pro atvirus tik pernai įkurto muziejaus langus kaip ant delno atsiveria vaizdas į Šešupės ir Širvintos santaką, tapusią išorine Europos Sąjungos siena. Tai pati seniausia Europos žemyno siena, nustatyta 1622 m. Vytauto Didžiojo ir Jogailos sudaryta Melno sutartimi, garantavusia Žemaitijai teisinę bei politinę nepriklausomybę. Po šios sutarties Žemaitija tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi.  

J. Valaitis, jau 30 metų gyvenantis dviejų upių santakoje, sako, jog kaip tik čia prasideda Lietuva. Suvalkiečiai tiki, kad šiame Europos užkampyje prieš 2020 m. į dausas pakilo pagonims tikėjimo šviesą nešusio vyskupo Brunono ir 18 jo palydovų dūšios. Sako, jog dabar tą jau pripažįsta net lenkai, šventajam Brunonui gar­binti paskyrę daugybę svarbiausių Gižycko miesto vietų. 

Kudirkos Naumiesčio istori­ja prasidėjo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikš­čio Zigmanto Vazos val­dymo me­tais. Miestu šią kaimišką vietovę 1643 m. pavertė Vla­dis­lovo Vazos žmona Ce­ci­lija Re­nata, savo vyro garbei pasienio miestelį pavadinusi Vla­­dislavovu. 

Caro okupacijos metais jis net tapo apskrities centru, istoriniai šaltiniai teigia, jog čia gyveno per 6 tūkstančius žmonių. Tuo metu Vladislavovas bu­vo tapęs iš Tilžės gabentų lie­tuviškų knygų perskirstymo centru, čia veikė didžiuliai slap­ti lietuviškų knygų sandėliai. 

Vladislavovo klestėjimas baigėsi Pirmojo pasaulinio karo metais. Didžioji miesto dalis sudegė, o vokiečiai tiesiog gat­vėse gaudė gyventojus ir vežė darbams į Vokietiją. Vla­dis­la­vovas neteko daugiau kaip pusės gyventojų. 

„Tokia pasienio dalia – per šią vietą ėjo visi karai. 1812 m. vos per kelias birželio dienas mažomis grupelėmis, viską siaubdami, pro mus praėjo 40 tūkst. Napoleono kareivių. Grįžo tik 8 tūkst. – išbadėję, vos vilkdami kojas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje mūsų apylinkėse jaunas galvas padėjo 6,5 tūkst. raudonosios armijos karių: tris mėnesius Šešupės ir Širvintos santakoje stovėjęs frontas 1944-ųjų rudenį prasiveržė su baisia jėga, griaudamas viską, kas pasitaikė jo kelyje. Tai, kad žuvo tik vos daugiau kaip 325 vokiečių kariai, rodo, kokia patrankų mėsa bu­vo tapę sovietiniai kareiviai“, – mano Kudirkos Naumiesčio istorija besidomintis J. Valaitis. 

Pavadintas Vinco Kudirkos garbei

Lietuvoje ma­žą pasienio mies­­tuką išgarsino daktaras Vin­cas Ku­dirka, Prū­sijos pasienyje pra­­leidęs pas­ku­­tinius ketve­rius sa­vo gy­ve­­ni­mo metus. Čia bu­vo sukurta ir Lie­­tu­vos him­­­nu tapusi Tau­­tinė giesmė. Jos kūrėjo gar­­bei miestas 1934 m. pavadintas Ku­dir­kos Nau­­mies­čiu. Lie­tu­vy­bės puoselėtojas čia ir palaidotas.  

Iškalti tauti­nę giesmę ant V. Kudirkai skir­to paminkli­nio ak­mens nusprendė Ne­pri­klau­so­mybės akto sig­nataras Jonas Vileišis. V. Kudirka buvo laisvamanis, todėl ant jo paminklo fasadinės pusės Nu­kry­­žiuotojo nėra, bet, žiūrint iš viršaus, kryžiaus ženk­las matyti – J. Va­laičio duo­meni­mis, tuo pa­sirū­pino ak­mentašiai. Dau­­giau nei 5,5 tonos sve­rian­tį akmenį 1905 m. iš Pil­viškų geležinkelio sto­ties iki Kudirkos Nau­miesčio ka­pinių rogėmis vežė dvi paras.

Pirmasis pastatas, kuris iškilo Kudirkos Naumiestyje Lie­tuvai atgavus nepriklausomybę, buvo Vinco Kudirkos muziejus. Lankytojams duris jis atvėrė 1998 m. gruodžio 5 d., minint Lietuvos himno sukūrimo 100-metį ir V. Kudirkos gimimo 140-ąsias metines. Iki praėjusių metų muziejus buvo daugiausiai lankytojų sutraukianti Kudirkos Naumiesčio vie­ta. 

Šiemet visų norinčiųjų nebesutalpina mažutis, buvusioje linų fabriko siurblinėje prieš metus įsikūręs J. Valaičio Bul­vės muziejus.

Lietuviai be bulvių – kaip be duonos

Prieškario Lietuvoje buvo sakoma, jog po bulviakasio visiems pilvai pradeda augti. Bulvė lietuviui yra šventas dalykas, be jos neįsivaizduojamas nei skurdus pietų, nei prabangus vaišių stalas. O kad daugiausiai bulvių užauginama Su­valkijoje – irgi žinoma: lengva, smėlinga šio krašto žemė ypač tinka iš tolimos Pietų Ame­rikos į Europą Kolumbo atvežtam augalui. 

„Jei norite viską sužinoti

apie bulves, nereikia važiuoti į Briu­selį, kur yra vienintelis Eu­ropoje Bulvės muziejus. At­­­važiuokite į Kudirkos Nau­miestį ir išrinkite bulvę karalienę“, – kviečia tris dešimt­mečius bulves auginantis J. Va­laitis. 

Įkurti muziejų bei pastatyti paminklą bulvei buvo ne tik agronomo profesinės veik­los tikslas, bet ir viso gyvenimo svajonė. Ilgai ieškojo jam vietos, kol nutarė, kad pati geriausia vieta – savo namų kiemas ir jame esanti sena nuotekų siurb­linė. Pats projektavo jos perstatymą, lyg kepurę ant pastato „uždėjo“ Laimės bokštą, rūsyje įrengė bulvių degustacijų salę. Idėjos įgyvendinimas truko kelis metus, todėl dabar J. Valaitis su džiaugsmu pasitinka kiekvieną – vaišina saldainiais, pastebi, jog viskas, ką pamatys, yra jo paties projektas, kurį galima, o gal net ir būtina kritikuoti. Stabteli prie geltonumu švytinčios ąžuolinės skulptūros: pajuokauja, kad paminklą bulvei vyrai laiko seksualiausiu Lietuvos kūriniu, nes bulvėms būdinguose apvalumuose galima įžiūrėti ką tik nori. 

Sumanęs aukštai iškeltą bulvės gum­bą apvainikuoti gyvybę simbolizuo­jan­čiais žiedais, Jo­nas pats nupiešė pa­minklo eskizą.

„O skulptorius And­rius Bie­liu­kas padarė geriau nei galėjau įsivaizduoti“, – pripažįsta agronomas,

žiūrėdamas į šak­nimis tarsi kojomis žemėn atsirėmusį ąžuolinį kūrinį. Po juo – simboline saulute papuošti bulvės namai, kuriame augalas pereina visus vegetacijos etapus ir subrandina derlių. Kuo daugiau gumbų užaugina bulvė, tuo labiau džiaugiasi muziejaus įkūrėjas – juk toks ir yra bulvių augintojų tikslas. 

Kai dirbo bulvių sėklininkystės ūkyje, Kudirkos Nau­mies­tyje veikiančioje bendrovėje „Šaka“, iš trijų gumbų užaugindavo 1,5–2 kg bulvių.

„Bendrovė iš hektaro kasa po 50–60 t bulvių. Ar galite įsivaizduoti“? – lankytojus stebina agronomas. 

Sėkmė šypsosi darbščiausiems 

Pernai J. Valaitis pardavė visas savo paties kurto ūkio akcijas ir atsidėjo bulvės šlovini­mui. Bet ir muziejaus sodelyje auga bulvės – gražiai išrikiuotuose bandymų laukuose jau prasidėjo bulviakasis. Kas savai­tę agronomas iškasa po kerą iš kiekvieno lauko, pasveria, suskaičiuoja ir nufoto­g­rafuoja gumbus. Gamybi­nių bandymų rezultatų lau­kia didžiausios Europoje bulvių 

sėk­lininkystės firmos „Euro­plant“ mokslininkai, su kuriais jis bend­radarbiauja jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus. 

O bulvių valgiais vaišina muziejaus svečius ir kviečia rinkti bulvę karalienę. 

J. Valaitis neslepia, kad gyvenime jam šypsosi sėkmė. 1993 m. pa­ro­do­je „Ag­robalt“ užsuko į stendą, kuria­me vokiečiai demonstravo bulvių „Gra­­no­la“ gali­mybes. Išprašė kelis gumbus, pasodino šiltnamyje, įsmeigė kuoliuką su veislės pavadinimu ir parodė „Šakoje“ apsi­lankiusiam vokiečių selekcininkui. Šis kone apsiverkė, pamatęs, jog kažkur pa­saulio pakraštyje, tuo metu dar mažai kam žinomoje Lietuvoje, auginamos jo išvestos bulvės. Kitą pavasarį bend­rovė gavo ne­įkainojamą dovaną – vokiečiai atsiuntė kelis vilkikus veislinių bulvių. 

Nors iki šiol jam gražiausias žydintis bulvių laukas ir svajoja kada nors sukurti bulvių žiedų ekstraktą, iš tiesų J. Va­laitis džiaugiasi, kai bulvės nežydi – žydėjimas, pasak Jono, tik eik­voja gumbams auginti skirtą augalo energiją. 

„Kolumbas iš Andų kalnų papėdės bulves į Europą atgabeno dėl gražių žiedų, bet jos maro metu milijonus žmonių išgelbėjo nuo bado. Dabar yra išvesta šimtai bulvių veislių, ir visų jų skoniai skiriasi“, – tikina J. Va­laitis.

Laimės bokšte – šimtai pasagų

Varpo dūžiais „Kilkite, kilkite, kilkite“ Jonas svečius palydi į Laimės bokštą. Jis pastatytas spe­cialiai pasagoms eksponuoti. Per ketvirtį amžiaus J. Valaitis Ku­dir­kos Nau­mies­­čio laukuose surinko daugiau nei 300 pasagų, tačiau dviejų vienodų net ir labai norėdamas nerasi. 

„Nekaustytas arklys menkavertis, jo kanopos neturi sukibimo su že­me – tokio arklio nuo ledo niekaip nenuvesi. Todėl visus ark­lius kausto. Neįmanoma, kad vienoje vietoje jie pamestų iškart abi pasagas“, – muziejaus lan­kytojams paaiškina agronomas.

Pasaga pasagai nelygi: vienos storos, masyvios, kitos plonutės, lengvos. Yra ir su virviniu intarpu – kad arklio kanopos ant grindinio ankstyvais rytais nekaukšėtų ir žmonių iš mie­go nebudintų. Tokias pasagas prieš kelis šimtmečius naudojo antrapus Širvintos upelio gyvenę prūsai. Pagarbiai rodoma ir lietuviško žemaituko pasaga, kurią padovanojo ekspedicijos aplink Lietuvą organizatoriai. 

Kolekcionuoti pasagas J. Va­laitis sumanė pastebėjęs, jog šis senų laikų palikimas su kasamomis bulvėmis vis atsiduria ant kasamųjų transporterių.   

„Lietuviai tiki, kad, radus pa­sagą, nusišypsos laimė. Pa­sa­ga visada bu­vo brangus daiktas, nes yra pagaminta iš metalo. Arklys lietuviui irgi yra turto, jėgos bei stiprybės simbolis“, – primena Jonas. 

Nusifotografuoti Laimės bokš­te prie pasagų žvaigždės – lyg išsivežti iš muziejaus laimės nuojautą. O kol vyksta fotosesijos, Jonas savo svečius laimina varpų skambėjimu ir linki laimės. Tokios pat, kuri nusišypsojo jam, kai prieš daugelį metų įsikūrė Širvintos ir Šešupės santakoje. Tada sako ir supratęs, jog pati tik­riausia laimė yra turėti mėgstamą darbą, mylimą šeimą ir nurimti neleidžiančią idėją.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Nebijoti interneto ir naršyti saugiai išmoko bibliotekos

Vyresnio amžiaus žmonėms internetas tampa kasdieninio gyvenimo dalimi. Bibliotekos, turėdamos glaudų ryšį su vietine bendruomene ir technines galimybes, taip pat turi geras sąlygas paskatinti gyventojus aktyviau naudotis kompiuterių ir interneto galimybėmis kūrybiniams sumanymams įgyvendinti bei problemoms spręsti įvairiose gyvenimo sferose.

Net ir neturėdami kompiuterio namuose, gyventojai gali prisijungti prie virtualaus pasaulinio tinklo ir nemokamai gauti naudojimosi juo mokymus ir (ar) konsultacijas – tam atviros visos šalies viešosios bibliotekos įvairiuose miestuose bei miesteliuose. Tačiau atverdami interneto galimybes, bib­liotekų darbuotojai kartu įspėja – vir­tualioje erdvėje būtina elg­tis saugiai ir žinoti tam tikras taisykles.

Lietuvos bibliotekose organizuojami renginiai ir projektai šiemet kaip reikiant įsibėgėjo – vasara suteikė daugiau galimybių renginius organizuoti lauke, gryname ore. Pavyzdžiui, programos „Draugiškas internetas“ iniciatyva „Saugus internete ir vasarą!“ sėkmingai nuvilnijo per Lietuvą, atkreipdama dėmesį į pavojus, kurie gali kilti naršant internete.

Saugumas internete – aktuali pokalbių tema

Apie kibernetinį saugumą su senjorais vietos bibliotekose daug kalbėjo ir programos „Prisijungusi Lietuva“ įgyvendintojai, siekiantys sukurti efektyvią, saugią bei atsakingą skaitmeninę bendruomenę.

„Renginiuose ir mokymuose dalyvaujantys senjorai šiuolaikines technologijas vertina įtariai, bijo suklysti. Tad kalbėti apie kibernetinį saugumą stengiamės jiems suprantama kalba ir pavyzdžiais, kad lankytojai suvoktų, jog internetas – tai tik įrankis. Šiek tiek praktikos bei lengvai įsimenamų patarimų, ir žmogus išmoksta pagrindines saugumo taisykles – daugiau nebebijo naudotis internetu“, – teigia Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos inovacijų ir mokymo centro vedėja Virginija Liutikaitė.

Ji pasakoja, kad lankytojai greitai perpranta, kokie turi būti saugūs ir lengviau įsimenami slaptažodžiai.

Aktyviai diskutuojama, kokios informacijos internete geriau neskelbti.

„Žmonės dalijasi patirtimi ir tuo pat metu mokosi“, – pastebi V. Liutikaitė.

Daugiausiai klausimų – dėl elektroninės bankininkystės

Anot pašnekovės, bibliotekose žmonės išmoksta naudotis elektroniniais valdžios vartais, internetine prekyba ar elektronine bankininkyste. Prisijungus prie pažangių informacijos ir ryšių technologijų, pagerėja gyvenimo kokybė, atsiranda galimybė veiksmingiau pasirūpinti savo gerovės ugdymu bei socia­linių reikmių trūkumų šalinimu.

Tačiau programų dalyviams visada primenama, jog net elektroniniu paštu reikia naudotis saugiai, nes jis gali tapti kibernetinių nusikaltėlių įrankiu arba taikiniu.

„Žinoma, daugiausiai klausimų sulaukiame dėl elektroninės bankininkystės. Juk internetu pasiekiamose sąskaitose žmonės laiko savo santaupas, gauna įplaukų. Jie nori, kad pinigų pervedimai būtų maksimaliai apsaugoti“, – pabrėžia V. Liutikaitė.

Suteikia vertingų patarimų

Bibliotekų lankytojus mokantys bibliotekų darbuotojai remiasi kibernetinio saugumo ekspertų rekomendacijomis.

Norint saugiau naudotis elektronine bankininkyste jie pataria:

  • atkreipti dėmesį į nuorodos adresą lango viršuje. Jis turi prasidėti raidėmis https://. Tokia svetainės adreso pradžia rodo, jog duomenys perduodami užtikrinant aukštesnį saugumo lygį;
  • jokiu būdu neatskleisti savo prisijungimo duomenų kitiems asmenims. Slaptažodžius ir PIN kodus saugoti galvoje. Mat, pavyzdžiui, ant lapelio užrašytu ir neapdairiai paliktu slaptažodžiu gali pasinaudoti piktavaliai; 
  • įsidėmėti, kad policijos, „Sodros“, mokesčių inspekcijos ar banko atstovai niekada neskambina ir nesiunčia elektroninių laiškų, prašydami pateikti internetinės bankininkystės slaptažodžius ar prisijungimo kodus;
  • niekada nespausti nuorodų į banko tinklalapį, jeigu jos yra atsiunčiamos elektroniniu paštu;
  • geriausia prie elektroninės bankininkystės jungtis atidarius naują naršyklės langą.

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos informacinių tech­nologijų ir projektų valdymo skyriaus vedėja Jolita Baltrimienė sako, kad mokantis internetu saugiai tvarkyti reikalus svarbiausia yra drąsiai klausti.

Be to, pašnekovė bibliotekos lankytojams visada primena, jog kiekvienas iš jų turi dvi tapatybes – internetinę ir gyvąją.

„Kaip mes elgiamės ir rūpi­namės savo saugumu gyvai, taip turime elgtis ir rūpintis savimi internete. Realiame gyvenime niekada nepaliekame atvirų, atrakintų durų, ne­sidalijame su kitais, svetimais asmenimis savo pasu, banko ar tapatybės kortelėmis“, – sako J. Baltrimienė.

 

Kitokia Rugsėjo 1-oji

Į pasikeitusį, nestabilų, apribotą pasaulį atėjo Rugsėjis. Su vis tamsėjančiais vakarais,
žvaigždėtu dangumi ir ūkanotais rytais. Kitokia Rugsėjo 1-oji. Ach, anie, būtieji rugsėjai!

Būriai mokinių, apsikabinimai ir susikabinimai, juokas ir klegesys, ilgos, dažniausiai jau daug kartų girdėtos sveikinimo kalbos pilnose mokyklų salėse arba kiemuose.

Dabar tai atrodo taip tolima ir taip jauku.
Šiandien visko mažiau – susibūrimų, šurmulio, kalbų. Bet gal mažiau ne visada blogiau?

Gal dabar pats laikas suvokti, kad pažinimui, atradimui, suvokimui nėra ribų ir beveik nėra pavojų.
Jei yra didelis noras ir ryžtingas nusiteikimas. Kad vėliau, kada nors, nekiltų tokie kvaili
klausimai, apie kuriuos rašo Liutauras Degėsys: „Tau trisdešimt, o tu dar nebaigei?

Maždaug mokymasis yra kaip kokia vaikiška liga: reikia laiku persirgti, kad paskui nekiltų komplikacijų.
Kad nepradėtum sirgti tais mokslais. Reikia baigti. Ir kiek yra žmonių,

sėkmingai pabaigusių mokytis. Vieną dieną baigė – ir gana. Nė knygelės daugiau“.
Kai pasaulis pandemijos akivaizdoje pritilo, tegu prabyla knygos ir žodis tepasiekia jo ištroškusias širdis.
Rima PETRAITIENĖ

Rugsėjo 1-osios renginiai rajono bendrojo ugdymo mokyklose

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija:

8–8.45 val. klasės auklėtojo valandėlė paskirtame kabinete.

8.55 val. – 79-osios laidos abiturientų eisena aplink gimnaziją.

9 val. – šventė gimnazijos kiemelyje.

10 val. – veiklos auklėtojų kabinetuose.

Visų mokinių, mokytojų ir šventės svečių prašoma laikytis saugaus atstumo, dėvėti apsaugines kaukes.

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija:

Rugsėjo 1 d. bendrų šventinių renginių neorganizuojama.

Mokslo metų pradžios šventės vyks klasėse su klasių auklėtojais nuo 9 iki 11 val.

Mokinių vežimo grafikas paskelbtas gimnazijos interneto svetainėje.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija:

9 val. – šv. Mišios Kvėdarnos bažnyčioje.

10 val. – Mokslo metų pradžios šventė gimnazijoje.

10.30 val. – Klasės auklėtojo/mokytojo pamoka.

Šventės metu privaloma dėvėti apsaugines veido kaukes, laikytis saugaus 1 m atstumo bei kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos Pajūralio skyrius:

10.30 val. – Mokytojo pirmoji pamoka.

11 val. – Mokslo metų pradžios šventė kiemelyje.

Šventės metu privaloma dėvėti apsaugines veido kaukes, laikytis saugaus 1 m atstumo bei kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazija:

8 val. – pirmoji pamoka su klasių auklėtojais.

9 val. Mokslo metų pradžios šventė gimnazijos kieme.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija:

8 val. – susitikimas su klasių auklėtojais gimnazijos kieme.

9 val. – šv. Mišios Pajūrio bažnyčioje (dalyvaus 14 klasių ir 12 klasės mokiniai).

10 val. – Mokslo ir žinių dienos šventė gimnazijos kiemelyje (klasėms numatomos atskiros erdvės).

11 val. Pirmoji pamoka su klasių auklėtojais.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija:

8 val. – mokinių susitikimas su klasių vadovais paskirtuose kabinetuose. (Tėvai vaikus palydi tik iki mokyklos durų, į patalpas įeiti draudžiama, išskyrus priešmokyklinio ugdymo ir pirmų klasių mokinių tėvams, kurie gali palydėti vaikus į klases dėvėdami apsaugines kaukes ir laikydamiesi saugaus atstumo).

8.05 val. – klasių vadovai kartu su mokiniais klasėse klausosi šventinės radijo transliacijos.

8.20 val. – po radijo transliacijos šventinių pasveikinimų galima tęsti savo individualias veiklas klasėse, tačiau rekomenduojama eiti į lauką.

Pastaba. Priešmokyklinio ugdymo ir pirmų klasių mokiniai renkasi pradinių klasių korpuso pastate Kovo 11-osios g., 18, 28 klasių mokiniai – pagrindiniame pastate Dionizo Poškos g. 24.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos Upynos skyrius:

9 val. – mokinių susitikimas su klasių vadovais paskirtuose kabinetuose.

10 val. – Mokslo metų pradžios šventė mokyklos kieme.

Šilalės suaugusiųjų mokykla:

9 val. – Pirmoji pamoka su klasių auklėtojais specialių klasių ir jaunimo klasių mokiniais.

Šilalės r. Obelyno pagrindinė mokykla:

8.30 val. – mokinių ir mokytojų pasveikinimas mokyklos kiemelyje prie pagrindinio įėjimo.
9 val.
mokiniai kviečiami į klases su klasės auklėtojais.
Renginio metu visi turi laikytis visų saugos reikalavimų.

Kvėdarnos darželis „Saulutė“:

Rugsėjo 1 d., 8.30 val. vaikai renkasi darželio kieme.

Šilalės lopšelis-darželis „Žiogelis“:

7.30 – 8.30 val. – vaikų priėmimas.

9 val. – 10 val. šventinis rytmetis grupėse „Sveikas, darželi!”

Nuo 10 val. lopšelio-darželio teritorijoje viduriniųjų ir vyresniųjų grupių ugdytiniams (pagal iš anksto sudarytą grafiką) bus organizuojamos šventinės estafetės gryname ore.

Šilalės rajono savivaldybės informacija

Kvėdarnos miestelio šventė

Kvėdarnos miestelio šventė susijusi su Šv. Baltramiejaus atlaidais, ji užbaigia visus vasaros renginius.

Vakaro programa buvo skirta miestelio 691-ojo gimtadienio ir Pauliaus Širvio 100-ųjų gimimo metinių paminėjimui. Muzikos ir poezijos kameriniame vakare „Skambantys sielos miražai“ dalyvavo mėgėjų meno kolektyvai iš Žemaitijos regiono (Šilalės kultūros centro kolektyvai – ansamblis „Kuplė“ ir moterų duetas; Žadeikių laisvalaikio salės moterų vokalinis ansamblis „Žarija“, Kaltinėnų kultūros namų moterų vokalinis ansamblis „Versmė“ ir liaudiškos muzikos kapela, Kvėdarnos kultūros namų folklorinis ansamblis „Volungė“ ir moterų vokalinis ansamblis „Allegro“) bei Rietavo savivaldybės kultūros centro Daugėdų filialo vokalinis ansamblis „Gairina“, Šilutės laisvalaikio ir pramogų centro mišrus kamerinis ansamblis „Vox Libri“, Plungės rajono savivaldybės Kulių kultūros centro Stalgėnų kultūros namų kaimo kapela „Sodžius“.

Kolektyvų atliekami vokaliniai bei dainuojamosios poezijos kūriniai, apipinti P. Širvio eilėmis, vedė vingiuotais poeto gyvenimo takais. Daugelis išgirdo negirdėtų faktų apie poeto gyvenimo vingius bei išgyvenimus.

Po renginio visi klausėsi Manto ir Aušros koncerto.

Sekmadienio rytą kvėdarniškiai bei miestelio svečiai rinkosi į Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, kur buvo švenčiami Šv. Baltramiejaus atlaidai. Šv. Mišias aukojo svečias kunigas iš Romos Audrius Undraitis, bažnyčios chorui talkino pučiamųjų trio iš Šilalės. Po šv. Mišių susirinkusieji buvo pakviesti pasilikti agapėje ir pasiklausyti ansamblio „Padkava“ koncerto. Šventoriuje veikė fotografijų paroda, kurioje užfiksuoti Kvėdarnos parapijos praeitų jubiliejinių metų atlaidų akimirkos.

Šventės baigėsi su gandrų išskridimu, su vasaros paskutiniais akordais ir su ilgai lauktu lietumi.

Kvėdarnos kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė

Aldutė RIMKIENĖ

Albino RIMKAUS ir Pauliaus SKURDELIO nuotr.

Kantrybe ir darbu grįstas gyvenimas

Liepos 1 d. duomenimis, Lietuvoje iš viso įregistruota 85228 ūkininkų ūkiai, vidutinis ūkio dydis – 15,44 hektaro. Maždaug pusės ūkių metinės pajamos siekia tik iki 4 tūkst. Eur. 5 proc. stambiausių Lietuvos ūkių atitenka apie 50 proc. Europos Sąjungos paramos. Mūsų rajone įregistruoti 3246 ūkiai, vidutinis dydis – 12,29 ha. Beveik trečdalį rajono ūkių (1183) užima 1–5 ha, 739 ūkių dydis – 5–10 ha, 623 – 10–20 ha. Labai stambių ūkių (virš 500 ha) mūsų rajone nėra registruota, 300–500 ha užima tik 3 ūkiai. Iki liepos 1 d. rajone įregist­ruoti 42 nauji ūkiai, išregist­ruota net 792, išregistravimo stadijoje – 262 ūkiai.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.65

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą