Redakcija

Stoginės skirtos ne atliekoms

Į redakciją paskambinusi Nepriklausomybės gatvės gyventoja klausė, kada pagaliau atliekų tvarkytojai imsis tramdyti šiukšlintojus.

„Jau kuris laikas daugiabučių kiemuose įrengtos pastogės lyg magnetas traukia žmones – jie nesupranta, kam tie „gardai“ skirti, todėl verčia viską, kas papuola. Tad tenka kone prie jo budėti ir perspėti gyventojus, kad negalima į jį mesti nei avalynės, nei drabužių, nes tai nėra tekstilei skirtas konteineris. Negana to, atsirado ir kita bėda: į šį aptvarą kartonines dėžes pradėjo sandėliuoti prekybos centro darbuotojai. Jeigu nuo pavienių šiukšlintojų dar įstengiame apsiginti, tai parduotuvės darbuotojų nesužiūrėsime“, – problemą dėstė moteris. 

UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (TRATC) Plėtros skyriaus vadovė Edita Vaitkienė informavo, kad tekstilės konteinerių įrengimo projektas dar nebaigtas, nes dėl karantino buvo užstrigęs medžiagų stoginėms tiekimas.

„Kaip ir sakiau anksčiau, stoginės yra skirtos mišrių komunalinių atliekų konteineriams: jie bus aptverti, kad juos būtų galima užrakinti ir naudotis galėtų tik artimiausių daugiabučių gyventojai. Tiesiai į stogines mesti atliekų negalima“, – įspėja TRATC darbuotoja.

Pasak E. Vaitkienės, Nepriklauso­my­­bės g. įsikūrusios parduotuvės dėl at­liekų išvežimo yra sudariusios sutartis su pakuočių vežėjais ir privalo turėti atskirus konteinerius. TRATC įrengti bendro naudojimo konteineriai yra skirti tik daugiabučių gyventojams.

„Šilalės artojas“ uždavė klausimus ir parduotuvei, bet atsakymų nesulaukė.

Tačiau TRATC administracija reagavo – jau kitą dieną po atsiųstų atsakymų į kai kurias pastoges buvo pastatyti konteineriai.

Gegužę TRATC atstovė E. Vaitkienė „Šilalės artojui“ buvo sakiusi, kad stoginės turi būti įrengtos 34 Šilalės rajone esančiose antžeminėse konteinerių aikštelėse. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pasivijo Kalėdų šėlionių rezultatas

„Šilalės artojo“ jau aprašytas teismų „herojus“ apskun­dė dar vieną ap­kaltinamąjį nuosprendį. Klaipėdos apygardos teismas nuteistojo To­mo D. apeliacinį skundą at­metė. Jaunas vyras kaltinamųjų suole jau yra sėdėjęs de­šimt kartų. Šįkart pasiųstas atlikti bausmės realiai.

Tauragės apylinkės teismo Ši­­lalės rū­mų teisėja Lina Ša­kar­­nienė kovo pradžioje išnag­ri­nėjo dviejų jaunų vyrų baudžia­mąją bylą: dešimt kartų jau teistas Tomas šįkart buvo kaltinamas plėšimu, o jo bend­­ri­ninkas Marius M. – fizinio skaus­mo sukėlimu ir nežymiu svei­katos sutrikdymu.

Policijos duomenimis, pra­ėjusių metų gruodžio 25 d. Lau­­kuvoje išgertuvių metu du vyrai (gim. 1990 m. ir 1991 m.) sumušė kitą vyrą (gim. 1995 m.). Teismas nustatė, jog To­mas D. iš nukentėjusiojo dar pagrobė ir mobiliojo ryšio telefoną „Black­view“. Jaunas vyras už vagystes, viešosios tvarkos pažeidimus, fizinį smurtą bei kitas nusikalstamas veikas įvairių teismų (Kelmės, Prienų, Ši­lalės) jau teistas dešimt kartų.

Jo bendras Marius M. teisė­saugai taip pat žinomas: Plun­gės ir Šilalės teismuose jis bu­vo teisiamas devynis kartus (už vagystes, plėšimus, viešosios tvarkos pažeidimus). Abu kaltinamieji teisme savo kaltę pripažino. 

Pasak Tomo, tą vakarą kartu su nukentėjusiuoju ir dar dviem vyrais jis gėrė prie kultūros namų, vėliau prie jų prisijungė ir Marius. Kaltinamasis neneigė, kad viskas nutiko dėl girtumo, blaivus taip nebūtų pa­sielgęs. 

Teisme paaiškėjo ir visa įvykių priešistorė. Pasirodo, vyrai ruošėsi švęsti Kalėdas, o pas To­mą bičiulius atvežė Ma­riaus mo­tina. Visą dieną uliavo­ję, va­kare „iškilo“ prie Lau­kuvos kultūros namų. Čia toliau begeriant ir išsirutuliojo konflik­tas, mat buvo prisimintos se­nos nuoskaudos: nukentėju­siuo­ju šiuokart pripažintas asmuo anksčiau buvo pavogęs To­mo telefoną. Šis liepė jį grąžinti, o nurodymus „užtvirtino“ kumščiais. Daugiau Tomas nieko nebepri­siminė, tik, pasak jo, žino, kad po muštynių nuėjo į motinos namus, atsigulė ir užmigo. Tie­sa, eidamas neva pas­tebėjo, jog telefono ekranas įskilęs, todėl jį prie parduotuvės išmetė.

Marius M. kaltę taip pat pripažino ir paantrino, jog gruodžio 25-ąją gėrė nuo pat ryto, su nukentėjusiuoju mama juos nuvežė į Ši­lalę, bet šis nesumokėjo už kelionę. Dėl to Marius trenkė bičiuliui į galvą. Vyras neneigė, jog turi prob­lemų dėl alkoholio – pasak jo, kai pradeda gerti, nebegali sustoti. 

Teismas nustatė, kad nukentėjusiajam Tomas D. tyčia kumščiu ir alkūne sudavė 7–9 smūgius, dar 5–7 – iš kojos, o Marius M. į galvą draugui trenkė vieną kartą.

Nukentėjęs vyras ikiteisminio tyri­mo metu paaiškino, jog tądien ėjo į par­duotuvę, kai susitiko pažįstamus. Sau nusipirko degtinės, o Tomui pa­ėmė du litrinius butelius alaus. Tačiau be­geriant Tomas pradėjo priekaištauti, kad diena anksčiau jis ne­atėjo į su­sitikimą. O netrukus žodinius priekaiš­tus pa­lydėjo smūgių kru­ša. Prisijungė ir Ma­rius, suda­vęs tik vieną smūgį. Kai pa­ga­liau nuo sugėrovų kumščių pabėgo, sako, skaudėjo šonus ir nugarą. Tie­sa, nė vienam savo skriaudikui nukentėjusysis civilinio ieškinio nepareiškė.

Ekspertas nustatė, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdy­mas.

Skirdamas bausmę Tomui D., teismas atsižvelgė į tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė apysunkį nusikaltimą, yra teistas 10 kartų, bet išvadų dėl savo elgesio nepadarė. Todėl teismas daro išvadą, jog veiksmingiausia Tomui D. bus laisvės atėmimo bausmė.

Marius M. daugiausiai teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei. Deja, išvadų nepadarė, todėl, teismo įsitikinimu, švel­nesnės bausmės nepasiekia tikslo. Tad šįkart jam skirtina griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas. Kadangi vyras prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi ir pasižadėjo gydytis nuo alkoholizmo, nuspręsta suteikti dar vieną galimybę pasitaisyti ir lais­vės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Tomas D. nubaustas metų ir trijų mė­nesių laisvės atėmimo bausme, Ma­­­rius M. – ketu­rių mėnesių laisvės atėmi­mo bausme, vykdymą atidedant vie­­ne­riems metams. Taip pat Ma­­rius M. įpareigotas pusę me­­tų nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir gydytis pri­­klausomybės ligas.

Šis Šilalės teismo nuosprendis galėjo būti skundžiamas Klai­pėdos apygardos teismui, To­mas D. taip ir padarė. Tačiau Ape­liacinis teismas gegužės 29 d. jo skundą atmetė. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Bijotų projektas: viena ranka duoda, kita – atima?

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priėmė svarstyti skundą dėl Šilalės sa­vi­valdybės tarybos narių Loretos Kalnikaitės ir Raimundės Gečienės viešųjų bei privačių interesų derinimo – skundo šiai tarnybai autoriai įsitikinę, kad abi jos „nusikalto“, pasisakydamos birželio 12 d. vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje dėl Bijotų mokyklos pastato pritaikymo senelių globos namams ir Grei­tosios medicinos pagalbos stočiai. Skundas rodo, jog valdančioji dauguma, ko gero, išsigando medikių argumentų, nes rajono vadovai nutylėjo faktą, kad Bijo­tuose medikai bus įkurdinti Šilalės greitosios medicinos pagalbos stoties sąskaita. 

Pinigai svarbiau už žmones?

Bijotų mokyklos pastato pritaikymas senelių globos namams ir Greitosios medicinos pagalbos stoties veiklai yra dalis projekto „Tauragė+“ kūrimo strategijos. Bijotų projektui įgyvendinti numatyta 740 tūkst. eurų Europos Sąjungos paramos ir 60 tūkst. Eur iš rajono biudžeto. Birželio 12 d. taryba leido administracijai skelbti projektavimo ir rangos darbų viešuosius pirkimus. Prieš priimant sprendimą, politikai ilgai diskutavo apie tai, ar Bi­jotuose įkurdinus greitosios medicinos pagalbos brigadą, nenukentės Šilalės ir didžiosios rajono dalies gyventojai. De­ba­tai užsitęsė, nes niekas ne­galėjo paaiškinti, nei kas finansuos Bijotuose įkurdintą grei­tosios medicinos pagalbos brigadą, nei kam ji priklausys. Tokių elementarių projekto veiklos dalykų nebuvo išsiaiškinę nei rajono meras Al­girdas Meiženis, nei sprendimo projektą rengęs In­vesticijų ir statybos skyriaus vedėjas Martynas Remeikis. Tik vicemeras Ta­das Bartkus pripažino, jog „Svei­katos apsaugos ministerija, dalindama kvotas, turėjo planų nuo Šilalės vieną brigadą nuimti ir skirti Skaudvilei“, todėl esą nenorėdami prarasti finansavimo, šilališkiai išsiderėję, kad „atimama“ brigada įsikurtų Bijotuose ir aptarnautų automagistralę. 

A. Meiženis džiaugėsi įtikinęs Taura­gės regiono plėtros tarybą, jog punktas turi būti Bi­jotuose, nes važiuoti 30–40 kilometrų į automagistralę Ši­la­lės „greitosios“ brigadai yra per toli.  

Tačiau nei meras, nei vicemeras aiškiai taip ir nepasakė, jog Bijotuose steigiama greitosios pagalbos brigada gali būti finansuojama Šilalės sąskaita.

Įgyvendinama nauja schema

Apie tai, kaip planuojama per­tvarkyti greitosios medi­cinos pagalbos stočių tink­lą, buvo kalbama sausio 20 d. Tauragėje viešint vidaus reikalų ministrei Ritai Tama­šu­nie­nei. Tauragės regiono plėtros tarybos nariai tuomet buvo supažindinti su Teritorinių ligonių kasų ir Sveikatos apsaugos ministerijos parengta schema, kurioje aiškiai nurodyta, kaip bus perdėliojamas greito­sios me­dicinos pagalbos stočių tinklas. Joje nurodoma, jog Tau­ragės regione šiuo metu finansuojamos 7,5 „greitosios“ brigados, jų užimtumas skiriasi maždaug 30 proc. Dėl to planuojama atimti finansavimą vienai Šilalėje veikiančiai brigadai. Tai atviru tekstu – „tokių nepilnai finansuojamų ir neturinčių krūvių brigadų kaip Šilalėje, negali būti“ – sausio 20 d. buvo pasakyta Tauragės regiono tarybos nariams. Šiai tarybai priklauso ir Šilalės rajono meras A. Meiženis bei jo pavaduotojas T. Bartkus. Tačiau kodėl jiedu „neišgirdo“ įspėjimo – jau kitas klausimas...

Ministerijos skaičiavimais, tipinė „grei­­tosios“ brigada 2018 m. turėjo 3030 iškvietimų, viename užtruko vi­du­­tiniškai 45 minutes: 11 min. vyko pas pa­cientą, 25 min. teikė pagalbą, o 9 min. vežė jį į ligoninę. 

2018 m. „greitosios“ brigados vidutiniškai buvo užimtos 25 proc. darbo laiko. Pas kaime gyvenančius pacientus jos turi nuvykti per 25 min., mieste – per 15 min. Nustatyta, jog vėluojama tik į 4 proc. iškvietimų, todėl Sveikatos apsaugos ministerija planuoja įdarbinti greitosios medicinos pagalbos brigadas regioniniu principu, nepaisant savivaldybių ribų. 

Tauragės regiono plėtros tarybai pateikta analizė rodo, kad „aklosios“ zonos, kuriose į iškvietimus nuolat vėluojama, dažniausiai yra prie savivaldybių ribų, todėl ministerija pusinį finansavimą gaunančią brigadą suplanavo perkelti į Skaudvilę.

Derantis dėl projekto „Tau­ra­gė+“, nuspręsta medikus įkurdinti senelių namams pritaikomoje Bijotų mokykloje, taip abi brigadas paliekant Šilalėje. Bijotuose dirbantys medikai turėtų aptarnauti ne tik Šilalės rajono gyventojus, bet ir kitų savivaldybių žmones bei vykti į avarijas magistralėje. 

Tikslas – nutildyti daugiau žinančius?

„Šilalės artojo“ gauta Sveika­tos apsaugos ministerijos ir Te­ritorinių ligonių kasų pareng­ta greitosios medicinos stočių veiklos optimizavimo prezen­tacija rodo, jog birželio 12 d. Šilalės  meras A. Meiženis nuslėpė nuo tarybos narių, kad Ši­­lalės greitosios medicinos pa­­galbos stotis gali būti išdras­kyta arba netekti dalies finansavimo. Būtent dėl to tarybos posėdyje politikus perspėjo tarybos narė R. Gečienė. Jos nuomone, atimti iš Šilalės vieną brigadą ir perkelti ją į Bijotus būtų nusikaltimas, nes Šilalėje jų ir taip trūksta, „greitosios“ nespėja lėkti iš vieno iškvietimo į kitą. Vieną brigadą iškėlus į Bijotus, būtų dar blogiau, nes medikai turėtų aptarnauti visą automagist­ralės teritoriją – kelias gretimas savivaldybes. 

Geriausiai greitosios medicinos pagalbos problemas žinanti L. Kalnikaitė įsitikinusi, jog niekas negali „atimti“ iš Ši­lalės vienos medikų brigados, nes Ligonių kasos dviejų brigadų nefinansuoja – dalį antrajai reikalingo finansavimo skiria UAB „Ambulansas“. 

„Mes pritariame, kad būtų skirta papildoma brigada Bi­jo­tams. Paslaugos būtų greičiau ir kokybiškiau suteikiamos. Bet dėl to, jog reikia brigados Bi­­­jotuose, rajono gyventojai ne­­tu­ri nukentėti“, – aiškino L. Kal­­nikaitė. 

Tačiau dabar tarybos narės etikos sargams turi aiškintis, kokių interesų turėjo kalbėdamos posėdyje. Ir panašu, jog gali būti pripažintos pažeidusios įstatymą, nes svarstė klausimą, susijusį su įstaiga, kurioje dirba. 

UAB „Ambulansas“ direktorius kokybei Algirdas Radvila įsitikinęs, kad savivaldybė, planuodama projektą Bijo­tuose, ir ministerija, ketinanti jį finansuoti, į posėdį turėjo pakviesti greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikiančios įstaigos vadovus, o ne užkrauti naštą L. Kal­nikaitei. 

 A. Radvilą Šilalės savivaldybės pozicija stebina: žinodami, jog paslaugų laiku nesulaukia rajono gyventojai, politikai sutinka vieną ekipažą perkelti į Bijotus, kur jis turės aptarnauti kitų savivaldybių žmones. 

Išgelbėtų tik papildomas finansavimas

UAB „Ambulansas“ kokybės direktorių piktina, kad Grei­to­­sios medicinos stočių opti­mi­zavimu rūpinasi tikrosios padėties nežinanti Vi­daus reikalų ministerija. Te­ritorinės ligoninių kasos Ši­la­lėje finansuoja tik 1,5 „greitosios“ brigados išlaikymą, tačiau įstatymai reikalauja, kad rajone būtų ne mažiau kaip dvi brigados, todėl dalį finansavimo prideda paslaugas teikianti įstaiga. 

„Mes tą darome Visagino sąskaita, nes ten daug mažesnė automobilių rida, dėl to brigadų išlaikymas atsieina pigiau. Šilalėje ypač daug iškvietimų, atstumai tolimi, automobilių rida didelė.  Benzino jie sunaudoja daug, remontuojami dažnai, todėl išlaikymas brangus. Labiausiai nukenčia darbuotojų atlyginimai“, – „Šilalės artojui“ sakė A. Radvila.  

Pasak „Ambulanso“ atstovo, jei ministerija nutartų atimti iš Šilalės vienos brigados finansavimą, liktų tik pusė. Tokiu at­veju „greitosios“ ekipažas paslaugas teiktų ne visą parą, o tik 12 valandų – dieną arba naktį. 

Gyventojams teikiama pas­lauga pablogėtų ir vieną brigadą perkėlus į Bijotus. 

„Labiausiai nukentėtų miesto ir kitos rajono pusės gyventojai. Šilalės „greitoji“ daug ligonių veža į Klaipėdą, Kauną – kelionėje tenka užtrukti iki 5 valandų. Tuo metu visi iškvietimai tektų Bijotuose dirbantiems medikams. Ar kas skaičiavo, koks būtų operatyvumas, kiek pabrangtų transporto išlaikymas? Toks perkėlimas nebūtų geriau nei gyventojams, nei įstaigai. Rezultatas – skundai ir nepasitenkinimas. Baisu pagalvoti, kas atsitiktų, jei šitoks sprendimas būtų priimtas“, – neslėpė A. Radvila. 

Jo nuomone, Šila­lės savivaldybė seniai turėjo įtikinti ministeriją skirti greitosios medicinos pa­galbos paslaugoms papildomą finansavimą. Du medikų ekipažai ir dabar niekaip neįstengia pasiekti gerų rezultatų: jei vienas išvykęs į Klaipėdą, kitam tenka dvigubas krūvis, todėl beveik ne­įmanoma per 25 min. nuvykti iš vieno rajono pakraščio į kitą. Bet koks mažinimas ar „perkėlimas“ situaciją dar pablogintų.   

Daiva BARTKIENĖ

Karantinas Nr. 2 ne už kalnų…

Po valstybės švenčių mes vėl panirome į vietinių rei­ka­lų akivarą. Nuo Vidurio Lietuvos Vakarų link daugelis mėgaujasi neregėtu baravykų derliumi, o rytiniams rajo­nams belieka pavydėti. Vienos partijos džiaugiasi, kitos susirūpinusios augančiais ir krintančiais reitingais, po­litikai skaičiuoja savo turtus, derina vedlių į rinkimus są­rašus.

Bet, kaip ir buvo prognozuota, koronavirusas grįžta. Ati­darius sienas, iš įvairių šalių atvežami vis nauji „suvenyrai“ su COVID-19 firminiu ženklu. Praėjusį savaitgalį pasiektas naujas rekordas – 17 atvejų. Šeimyninė šventė Sa­lininkuose (Vilniaus rajonas), atvežtiniai atvejai iš JAV ir Švedijos. Keleto jų kilmė dar nežinoma, dėl kitų aiš­kinamasi.

Precedento neturi nauji užkratai pervežimo įmonėje „He­­gel­mann Transporte“, kurio­je dirba dešimtys atvykėlių iš Uzbekistano. Dabar jau žinoma, kad užsikrėtė daugiau nei 20 čia dirbusių šios Vidurio Azijos šalies piliečių. Ši vokie­čių kapitalo įmonė gyvuoja nuo 1998-ųjų, o Kauno bend­ro­vė įkurta prieš 16 metų. Ji teikia greitųjų, specialiųjų, standartinių pervežimų bei pervežimų be sustojimų paslaugas. Įmonės svetainėje rašoma, kad šiuo metu joje dirba 1827 apdraustieji darbuotojai, įmonės autoūkį sudaro 733 automobiliai, daugiausiai – sunkiasvoriai. Nemaža dalis vairuotojų – iš trečiųjų šalių, ypač iš buvusių SSRS respublikų. 

Sausio mėnesį portalo „Delfi“ skaitytojai transporto įmonę išrinko „Superdarbdaviu 2019”,  t. y. patraukliausia ieškantiems darbo bendrove Lie­tu­vo­je. Jos vadovas Tomas Jur­ge­le­vi­čius tuomet gyrėsi, jog vairuo­to­jų dažniausiai ieško Uk­rai­no­­je, Baltarusijoje, Ru­si­jo­je, Uz­be­kis­tane, Gruzijoje. Iš­kal­bin­gas fak­tas: įmonėje lietuvių ir užsieniečių vairuotojų santykis – 5 ir 95 proc.!

Dėl įmonės ekonominės veik­los niekas jokių priekaištų neturėjo. Tačiau ar ne jos vadovams reikėtų reikšti pretenzijas, kad, nuo Kinijos atūžiant koronavirusui, jie nesiėmė jokių atsargumo priemonių? Čia atlyginimas neblogas – apie 1600–1800 eurų „į rankas”. Įmo­nė viliojo darbuotojus iš tų šalių, kur žmonių mėnesio pajamos tesudaro kelis šim­tus ar net dešimtis eurų, ir ne­si­domėjo, kuo jau nuo metų pradžios alsavo visas pasaulis – COVID-19. 

Ir štai lemtis krito ant uzbekų pečių. Tačiau kenčia ne tik jie, nuostolių turi ir pati vokiečių kapitalo transporto bendrovė. Keliasdešimt „pigių” vairuotojų pateko į karantiną ir išsiųsti į Abromiškes. Jie pablogino pandemijos statistiką visoje Lie­tu­voje. Mes vėl pagal užkratų rodiklį vilksimės Baltijos ša­lių uodegoje. Bet tai tik viena problemos pusė. Kita gi – val­džios imigracijos politika. 

Pamenate, kaip didžiavomės, jog pagal Europos Sąjungos pri­mestą planą turėjome priimti virš 1100 imigrantų iš lai­kinų pabėgėlių stovyklų iš neramumų apimtų šalių, dau­giausiai arabų. Kai kas sakydavo, kad tai šiuolaikinis Trojos arklys: atvykėliai ne tik čia reikš nepamatuotas teisines bei socialines pretenzijas, bet ir išstums mūsiškę darbo jėgą. Na, gerai, daugeliui Lietuva ta­po tik tranzito šalimi. Didelių bėdų su jais neturėjome. Bet štai darbdaviai panūdo samdyti pigią jėgą iš buvusio „soc­la­gerio”, o tai jau tapo visos valstybės piktžaizde. Ne tik ekonomine prasme, bet ir nacionaline. O jeigu anie dar pagrasina: „išeisiu į miestą ir už­krėsiu kitus”?

Verslas, kuris vis aktyviau reikalauja didžiulių dotacijų šian­dien, šios pandemijos aki­vaiz­doje visiškai kurčias per­spėjimams, jog nežabota imig­racija ir pigios darbo jėgos antplūdis padarys Lietuvą at­vy­kėlių kloaka, prieš ką įnir­tingai kovoja kai kurios Rytų ir Vidurio Europos šalys. Mus dėl to kaltina kuo nori: nacionalizmu ir rasizmu, saviizolia­cija bei ES norminių aktų igno­ravimu. Tačiau šis laikmetis rodo, kad nevaldomos imig­ra­cijos priešininkų patarimai buvo logiški, ir koronaviru­sas tarsi pridėjo dar vieną ar­gu­mentą: su atvykėliais įvežamas beveik nekontroliuojamas už­kra­tas.

Todėl visiškai tikiu, jog netrukus gali būti sugrįžta į ka­ran­tino laikus. Antai liepos 16-ąją vyko COVID-19 komiteto posėdis. Kaip pranešė Prem­jeras Saulius Skvernelis, ko­mi­tetas priėmė kelis sprendimus, kuriuos, kaip paprastai, dar tvir­tina Vyriausybė.

„Bus nustatytas konkretus užsikrėtusių asmenų 100 tūks­­tančių gyventojų kriterijus. Jį pa­siekus, įsijungtų mecha­niz­­mas, leidžiantis svarstyti ir nu­statyti privalomą kaukių dė­vė­jimą tam tikrose erdvėse, pa­vyzdžiui, prekybos cent­ruo­­se, viešajame transporte ir ki­tur”, – teigė Ministras Pir­mi­nin­kas.

Pirmosios kregždės jau yra. Karantinas Nr. 2 ne už kalnų. Prisižaidėme. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Dviračių varžybos Šilalės gatvėmis

Šilalėje surengtose daugiadienėse dviračių plento lenktynėse Ramūno Navardausko taurei laimėti varžėsi geriausi Latvijos, Estijos ir Lietuvos dviratininkai. Po jų ant garbės pakylos kopė ir jų organizatoriai bei šeimininkai kvėdarniškiai. 

Liepos 17–19 d. Šilalėje su­rengtose lenktynėse startavo 77 dalyviai: jauniai (17–18 m.), jaunučiai (iki 16 m.), merginos jaunės ir moterys.

Lenktynių startas buvo duotas Žadeikiuose: prologe varžybų dalyviai įveikė 3,7 km. Čia geriausią rezultatą parodė Estijos nacio­nalinės rinktinės atstovas Joonas Kuritsas (4:07 min.), antras buvo taip pat estas Madis Mihkels (4:12 min.), trečias – Šilalės sporto mokyk­lai atstovaujantis Dviračių sporto klubo (DSK) „Kvėdarna“ narys Aivaras Mikutis (4:15 min.).

Pirmajame etape įvei­­kus 84 km, pirmąsias dvi vietas vėl dalijosi tie patys Estijos atstovai, A. Mikutis liko trečias. 

Antrajame etape, nu­važiavus 85 km, geriausią rezultatą parodė Vilniaus DSK „Vitus“ atstovaujantis Žygimantas Norutis, ant­ras buvo R. Sargūno sporto gim­nazijos auklėtinis kvėdarniš­kis Mantas Bitinas, trečias – Roose Kert iš „Otepaa Rataklub“ (Estija).

Trečiasis 60 km etapas vyko Šilalės miesto gatvėmis. Ta­čiau jo metu įvykusi didelė dviratininkų griūtis iš varžybų eliminavo nemenką būrį sporti­nin­kų. Finišą pa­sie­kė tik 41 iš 70 trečiajame eta­pe startavusių dviratininkų. Pirmąją vietą šiame etape už­ėmė vienas Estijos jaunių rink­tinės lyderių J. Kuritsas, lemiamame sprinte pranokęs antrąją vietą iškovojusį šilališkį A. Mikutį, o trečias finišo liniją kirto dar vienas Estijos jaunių rinktinės narys Andre Roosas. 

Merginų įskaitoje iki trečio­jo etapo pirmavo prologe ir pir­majame etape nugalėjusi Auk­sė Strainytė (DSK „Kvėdar­na“). Ji ir dar viena to paties klubo narė Monika Juškevičiūtė bei Rimantė Žiliūtė (visos trys yra Lietuvos rinktinės narės) pateko į merginų jaunių generalinę įskaitą.

Jaunučių gretose greičiau­sias buvo jau po prologo baltus „Eurobiuro“ įskaitos marškinėlius apsivilkęs Rokas Adomaitis („Viesulo SC–Klaipėda Cycling Team“). Antrąją ir trečiąją vietas šioje įskaitoje užėmę latvis Rihardas Reinfeldas ir Kristupas Mikutis (DSK „Kvėdarna“) atsiliko vos 7 sek.

Ramūno Navardausko taurę iškovojo Estijos jaunių rinktinės narys M. Mihkelsas, ant­rąją vietą galutinėje įskaito­je už­ėmė J. Kuritsas, trečiąją – A. Mikutis. Jis nuo nugalėtojo atsiliko 57 sek., o nuo antrąją vietą užėmusio esto – vos 25 sek.

Tarp komandų geriausiai pasi­rodė Estijos jaunių rinktinė, ant­ra – DSK „Kvėdarna“, trečia – Estijos ekipa CFC „Spordiklubi“.

DSK „Kvėdarna“ vaikinų jaunių komandą sudarė A. ir K. Mi­kučiai, Justinas ir Jomantas Venckai, Edgaras Žekas bei M. Bitinas.

Etapų ir galutinės įskaitos lyderiams atiteko taurės bei piniginiai prizai (piniginis prizinis fondas buvo 1250 eurų).

DSK „Kvėdarna“ vadovas Kęs­tutis Česaitis dėkoja visiems lenktynių rėmėjams, kurių pagalba pavyko tarptautinį renginį suorganizuoti sklandžiai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės dekanas nustebino gausia atvirukų kolekcija

Prieš porą metų į Šilalę atvykęs kunigas Saulius Katkus daugumai pažįstamas kaip itin kuklus žmogus. Tad jo apsisprendimas viešai pri­statyti savo pomėgį kolekcionuoti religinius atvirukus ir paveikslėlius buvo tikra staigmena. 

„Tikriausiai Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus salės dar niekada nematė tokio būrio žmonių“, – sveikindamas kun. S. Katkų su parodos pristatymu, pastebėjo savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius. Jis pasidžiaugė, jog dvasininkas yra ne tik dvasinis bendruomenės vedlys, bet ir itin visuomeniškas jos atstovas.

Tuo tarpu pats kunigas, kaip jam įpras­ta, kukliai šypsojosi: „Juk ne aš tuos paveikslėlius piešiau. Nesu vertas tokio dėmesio“.

Kun. S. Katkus prisiminė, kaip, būda­mas vos ketverių, cheminiu pieštuku „patobulino“ Stasio Krasausko iliustruo­tą knygą. Už tokius „dailės“ darbus, sako, buvo paauklėtas ir tuo jo, kaip dailininko, karjera užsibaigė.

Tačiau polinkis į grožį niekur nedingo – įspūdingos kolekcijos autorius prisipažino, jog renka paveikslėlius ir atvirukus nuo vaikystės. Tiesa, niekada neieškojęs jų specialiai.

„Patys susirinko“, – šyptelėjo kunigas, pirmuosius paveikslėlius pradėjęs rinkti būdamas 10-ies.

Kun. S. Katkus yra gimęs ir užaugęs Kretingoje. Taigi, tik­ras žemaitis. Kunigauja jis jau trisdešimt metų, yra edukologijos mokslų magistras, tarna­vo Klaipėdoje, Sedos, Salan­tų, Platelių, Švėkšnos parapi­jose, o prieš porą metų buvo paskirtas Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonu.

Parodoje, kuri muziejuje bus eksponuojama iki rugpjūčio 20 d., iš viso pristatoma 230 paveikslėlių, nors kolekcijoje jų yra keliasdešimt kartų daugiau. Vienu pačių brangiausių klebonas įvardija tą, kurį gavo 1973-iaisiais, eidamas Pirmosios Komunijos, o išskirtiniausiu laiko Jono Mačiulio (Maironio) mirties metais išleistą paveikslėlį su nekrologu. Kun. S. Katkaus žiniomis, tokių paveikslėlių nebuvo daug, tad jį išsaugoti iki šių dienų – retenybė. Vienas seniausių kolekcijoje yra maždaug 120 metų Šiluvos paveikslėlis su Rusijos caro laikų prierašu. 

„Pamenu, gyvenome dideliame name gal aštuonios šeimos. Kai mirė Elena Jurkevičiūtė, kurią kažkodėl vadindavome lenke, tėvai leido man pasilikti jos turėtą maldaknygę, rožinį ir paveikslėlius. Vėliau, jau tapęs kunigu, vis atkreipdavau dėmesį į šiuos daiktus kalėdodamas, mainydavau juos į naujus paveikslėlius. Geras būdas kažką kolekcionuoti yra mainai su kitais šio pomėgio bičiuliais. Štai mano bendravardis Saulius Pilinkus, vedantis televizijos laidą „Daiktų istorijos“, renka saldainių popierėlius. Kažkada padovanojau jam 1914 m. popierėlį nuo šokolado, o jis man – visą šūsnį religinių paveiksliukų“, – pasakojo kolekcijos autorius.

Neretai į kunigus kreipiasi ir mirusiųjų artimieji, kurie teiraujasi, kur, pavyzdžiui, padėti religines knygas. 

Beje, apie įvairių daiktų įdėjimą į kars­tą, kaip ir rožinio įdavimą į rankas mirusiajam, dvasininkas sakė turintis savo nuomonę. Pasak Kun. S. Katkaus, daž­nai tai daroma, nė nepagalvojus, jog žmogus, kol gyvas buvo, rožinio niekada nekalbėjo. Tad rožinio ar paveikslėlio įdėjimas į rankas yra veikiau tradicija, nei turi kokią ypatingą reikšmę.

„Būna, kad įdedamas bet koks šventas paveikslėlis, būna – vardą nešiojusio asmens ir to paties vardo šventojo atitikmuo, o pasitaiko, jog kartu palaidojamas autentiškas, istorinę vertę turintis paveikslėlis. Esu girdėjęs, jog mirusiajam į karstą įdeda Šv. Agotos duonos. O štai viena moteris prieš mirtį pageidavo, kad jai po pagalve karste būtų pakišti sūnaus, gyvenančio Kanadoje, laiškai ir nuotraukos. Tiesa, vėliau sūnus giminaičių prašė surasti tuos laiškus bei nuotraukas ir persiųsti jam. Deja, viskas buvo pakasta po žeme“, – pasakojo dvasininkas.

Kun. S. Katkus priminė, kad nesvarbu, paveikslėlis lietuviškas, užrašytas lenkiškai ar rusiškai, kiekvienas neša savitą žinią ir turi savo istoriją. 

„Daugeliui tikriausiai kyla klausimas, koks yra šios kolekcijos parodymo tikslas. Kiekvienuose namuose rasime senų paveikslėlių, maldaknygių. Ir jei daugeliu atveju istoriškai tai yra palyginti maža vertybė, daug prasmingesnis dvasinis ryšis – su išėjusiais tėvais, seneliais, kitais protėviais. Galbūt ir šioje kolekcijoje aptiksite tokių pat paveikslėlių, kuriuos irgi saugote kaip atminimą. Vadinasi, mes su jumis esame dvasinėje brolystėje“, – pomėgio esmę atskleidė Šilalės parapijos klebonas. 

Be religinių paveikslėlių, kun. S. Katkus renka senas knygas, maldaknyges bei varpelius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalė indonezietei teikia atgaivą ir gerą nuotaiką

Kai girdime žodį „ambasadorius“, paprastai galvojame apie aukšto rango pareigūną, bet pastaruoju metu šis titu­las vis dažniau suteikiamas kiekvienam eiliniam mirtingajam, kuris vienaip ar kitaip garsina savo kraštą. Tokia ambasadore, ko gero, galėtų vadintis ir šilališkė Milda Sirtautaitė, kuri nuolat į Šilalę pakviečia svečių iš pačių tolimiausių pasaulio pakraščių. Šįkart mūsų mieste sve­čiavosi Indonezijos pilietė Fransisca Risny Oktavia.

Iš milijoninio miesto – į mažą šalį

Į „Šilalės artojo“ redakciją mer­ginos užbėgo trumpo pokal­bio – skubėjo į ekskursijas po Lietuvą. 

„Susipažinome per muziką – vienu metu abi klausėmės Taivano kūrėjų. Vėliau Fransisca nusprendė atvykti į Lietuvą studijuoti. Taip ir padarė 2019-ųjų rugpjūtį, bet pavažinėti po mūsų šalį ir aplankyti Šilalę ji nusprendė tik dabar, kai baigėsi karantino apribojimai“, – pristato savo draugę Milda.

Indonezija yra salų valstybė. O mūsų viešnios gimtinė – Surabaja miestas, įsikūręs Rytų Javos saloje. Šiame mieste gyvena beveik 2,8 milijono žmonių. 

„Visada svajojau studijuoti Europoje, todėl ieškojau univer­siteto, kuriame dėstoma anglų kalba. Tiesa, pati angliškai tuo metu nekalbėjau, nes mūsų šalyje naudojama indoneziečių kalba. Todėl teko mokytis savarankiškai. Išmokau šią kalbą per 8 mėnesius, kai apsisprendžiau persikelti į Europą. Tada apie Lietuvą išvis nebuvau girdėjusi, tik žinojau, kad yra trys Baltijos valstybės“, – pasakoja viešnia, svajojanti likti Lietuvoje visam.

Ir prisipažįsta, jog tėtis vis tik buvo girdėjęs, kad esame krepšinio šalis. Nors Indonezijoje sportas Nr.1 yra futbolas, Fransisca juokiasi, jog tėvai pritarė jos sumanymui vykti į Lietuvą mokytis: nusprendė, kad sportuoti mėgstanti šalis jų dukrai tinka.

Be Fransiscos, bankininko ir fizikos mokytojos šeimoje užaugo dar du jaunesni jos broliai. Tiesa, dabar su Indonezijoje likusiais artimaisiais mergina sako bendraujanti mažiau, glaudesnius santykius palaiko su močiute, kuriai paliko prižiūrėti tris savo šunis. 

Paskyrė gyvenimą veterinarijai

Prieš atvykdama į Lietuvą, Fransisca jau buvo įgijusi bakalauro laipsnį vietos universitete – pagal išsilavinimą ji yra veterinarė. Todėl ir mūsų šalyje ji siekia magistro laipsnio Lietuvos sveikatos mokslų universitete. 

„Negaliu lyginti Indonezijos ir Lietuvos švietimo sistemos ar studentų paruošimo lygio, nes bakalauro ir magistro studijos iš principo yra skirtingas reikalas. Tačiau vieną dalyką galiu išskirti. Tai – studentų ir dėstytojų tarpusavio santykiai. Pas jus ryšys yra daug glaudesnis, studentas nesivaržydamas gali dėstytojui paskambinti ar parašyti klausimą elektroniniu paštu ir sulaukti atsakymo. Pas mus to nėra“, – sako indonezietė.

Ji teigia, jog norėtų likti gyventi ir dirbti Europoje, bet pir­miau reikia apsiginti magistro diplomą, o dar knieti baigti ir doktorantūrą.

„Jūsų šalyje labiau išvystytos technologijos ir veterinarijos srityje galima tikrai daug nuveikti“, – įsitikinusi Fransisca.

Tiesa, jeigu ne COVID-19 ir su tuo susiję apribojimai, šiuo metu ji jau atlikinėtų praktiką Portugalijoje. Tačiau visada besišypsanti indonezietė sako nenusimenanti ir džiaugiasi, kad šiuo metu dėl neįvykusios darbo praktikos turi daugiau galimybių geriau pažinti Lietuvą – šalį, kurioje tęsia veterinarijos studijas.

Fransisca, paklausta apie mū­sų vyrus ir galimybę sukurti šeimą su lietuviu, pritilo ir pasakė tik tiek, jog kol kas apie šeiminius santykius negalvoja.

„Pirmiausia noriu visą savo laiką skirti mokslams, užbaigti tai, dėl ko čia atvykau, o šeimos reikalai palauks“, – tvirtą poziciją išsako 25-erių mergina.

Jos manymu, Lietuvos vyrai yra labai drovūs.

O lietuvius ji įvardija kaip ypa­tingai smalsią tautą. Tačiau indoneziečiai, ko gero, europiečių atžvilgiu yra dar smalsesni. Mergina pasakoja, kad jos gimtinėje lietuvaičiams tektų ne kartą patirti išskirtinį vietinių norą draugauti, o jau nusifotografuoti būtų tiesiog privaloma.

Tautinių virtuvių skirtumai

Mūsų šalyje indonezietė sako ypač vertinanti išskirtinę ramybę, tvarką ir žmonių santūrumą. Tarkime, net sostinėje Vilniuje, lyginant su jos gimtuoju miestu, yra labai švaru, vairuotojai sustoja prie pėsčiųjų perėjų, o praeiviai prie kitokios išvaizdos merginos nesikabinėja. Deja, tokių priekabių Fransisca prisipažįsta patirianti, pavyzdžiui, Italijoje, kur gatvėje ne kartą buvusi palydėta švilpimu.

Kita vertus, kalbėdama apie lietuvių natūrą, pašnekovė pastebi, kad Indonezijoje žmonės dažniau šypsosi vieni kitiems, nors nėra nei draugai, nei pažįstami. Lietuvoje to ji pasigenda. 

„Man teko prisitaikyti ir taip pat mažiau šypsotis“, – plačiai šypsodamasi kalba mergina.

Ji sako, jog teko keisti ir mitybos įpročius bei prisitaikyti prie lietuvių virtuvės.

„Pirmas ir, ko gero, didžiausias skirtumas – patiekaluose naudojamų prieskonių kiekis bei aštrumas. Mūsų virtuvėje jų naudojama labai daug ir įvairių, todėl Lietuvoje aštrumo man trūksta. Keistas valgis ir jūsų šaltibarščiai. Nors Indonezijoje būna apie 40 laipsnių karščio, bet niekas nevalgo šaltos sriubos, tik karštą. O štai jūsų cepelinai man labai patinka“, – atskleidžia Fransisca. 

Tačiau ji sako jau įgudusi ir savo nacionalinių valgių leng­vai galinti pasigaminti ir Lietuvoje – mūsų parduotuvių lentynose randa visų reikalingų produktų.

„Vienas dažniausiai mano ga­minamų patiekalų yra vadinamas jautienos karis – rendangas. Kadangi Indonezija – salų valstybė, kiekviename regione šis patiekalas gaminamas vis kitaip, be to, yra labai daug jo variacijų (galima gaminti ir iš vištienos, grybų, avienos, bananų ir t.t.). Šis indoneziečių valgis jau daug metų patenka tarp skaniausių pasaulio patiekalų, o 2017-aisiais buvo išrinktas pačiu skaniausiu“, – su pasididžiavimu pasakoja Fransisca.

Rendangas – išskirtinio skonio karis, kurio gamyba reikalauja nemažai laiko bei pastangų. Todėl dažniausiai indoneziečiai jį ruošia tik išskirtinėms progoms, pavyzdžiui, vestuvėms. Ruošiant patiekalą iš jautienos, mėsos gabaliukai net kelias valandas turi būti troškinami ypatingame kokosų ir prieskonių padaže. Svarbūs ingredientai – galangalo šaknis (panašus į imbierą šak­niavaisis), citrinžolė, česnakai ir čili pipirai.

Dar vienas Fransiscos išskiriamas ir jos mėgstamas nacionalinis indoneziečių patiekalas – kepti ryžiai arba nasi goreng. Ryžiai dažniausiai gardinami įvairiomis daržovėmis, čili pipirais, krevečių pasta, svogūnais, česnakais ir pomidorų padažu. Nasi goreng iš kitų panašių azijietiškų patiekalų išsiskiria tuo, kad yra gaminami kartu su saldoku, tirštu sojų padažu, o pageidaujantiems ant ryžių porcijos užvožiamas keptas kiaušinis, į vidų gali būti dedama vištiena, krevetės ar grybai. Nasi goreng yra gana sotus patiekalas, tinkamas pietums ar vakarienei, bet Indonezijos gyventojai jį mielai renkasi ir pusryčiams.

Milda sako, jog Fransiscai labai patiko jos mamos pagamintos morkų su česnaku salotos.

„Jų ji jau buvo valgiusi, tačiau jos nebuvo tokios aštrios. O mūsų darže išauginti česnakai pasirodė besantys gerokai ašt­resni. Tad Fransisca prisipažino vien dėl jų dar galėtų sugrįžti į Šilalę“, – juokiasi šilališkė. 

Šilalė priminė gimtinę

Į kelionę po Lietuvą Milda ir Fransisca leidosi autobusais. Tiesa, Fransisca turi vairuotojo pažymėjimą, bet negali juo mūsų šalyje naudotis, nes Indonezijoje eismas juda priešinga kryptimi. Viešniai iš, mūsų akimis, egzotiškos šalies Šilalė paliko itin gerą įspūdį.

„Tai miestas, kuris teikia atgaivą ir gerą nuotaiką. Atrodo, kad žmonės čia vieni kitus pažįsta, visi sveikinasi. Išskirtinės architektūros katalikų bažnyčia – viena gražiausių iš matytų Lietuvoje, tvenkinyje įrengtas fontanas – nuostabūs Šilalės akcentai. Ir, žinoma, nuoširdūs žmonės“,– įspūdžiais dalijasi Fransisca. 

Su „Šilalės artojo“ skaitytojais ji mielai pasidalijo indoneziečių virtuvės paslaptimis ir siūlo pamėginti pasigaminti Indonezijoje mėgiamus patiekalus.

* * *

Indonezietiški ryžiai su vištiena (Nasi Goreng Ayam) 

Šis patiekalas lengvai pagaminamas, pigus, o ir visų reikiamų produktų galima rasti na­muose, nieko ypatingo pirkti nebūtina. 

2 porcijoms reikės: 200 g ilgagrūdžių ryžių, 2 kiaušinių, 1 vištienos krūtinėlės, skiltelės česnako, 100 g šaldytų arba šviežių šparaginių pupelių, 1 nedidelės morkos, 1 čili pipiro (galima ir daugiau arba mažiau, priklauso, kaip mėgstate, nes indoneziečiai valgo labai ašt­riai, tad nustatyto kiekio nėra), 0,5 svogūno, 1 pomidoro, 1 agurko, 2 valg. šaukštų alie­jaus, 2 valg. šaukštų saldaus sojos pa­dažo (galima pirkti „Santa Maria“ padažą „Ketjap Manis“), žiups­nelio druskos, pipirų, aštriųjų paprikų arba saldžiarūgščio padažo (pagal skonį), 1 žaliosios citrinos (laimo) pagardinti (nebūtinai).

Paruošimas: ryžius išvirti, atvėsinti. Kol ryžiai virs, susmulkinti česnaką, morką (galima šiek tiek apvirti, kad būtų minkštesnė), čili pipirą, svogūną, mažais (maždaug 1 cm) gabaliukais susmulkinti vištieną, ant jos suberti prieskonius. Tada į keptuvę aukštais kraštais įmušti kiaušinius, juos kepant reikėtų mentele susmulkinti iki mažų gabaliukų. Į iškeptus kiaušinius sudėti vištieną, šparagines pupeles bei smulkintą morką, česnaką, čili pipirą ir svogūną ir kepti 4 min. aukštoje temperatūroje nuolat maišant. Baigus suberti ryžius ir supilti saldų sojos padažą. Patiekti lėkštėje su pomidorais ir agurku bei aitriųjų paprikų padažu.

Indonezijoje kartu neretai patiekiami ir krevečių trapučiai, tačiau jie tikrai nebūtini. 

Šis patiekalas gali būti ruošiamas ir su jūros gėrybėmis (ypač tinka krevetės). Krevetes galite naudoti, ir ruošiant patiekalą su vištiena (taip dažnai patiekiama ir Indonezijoje).

Aštrus jautienos troškinys iš Balio arba jautiena rendang

Reikės: 1 kg jautienos kumpio ar mentės, 6 šaukštų alyvuogių aliejaus, 250 ml kokosų pieno ir šiek tiek kremo, 3–4 svogūnų, 8 česnako skiltelių (galima ir mažiau), 5 raudonų čili pipirų (arba paprikos, kaip patinka labiau), gabaliuko imbiero šak­nies, šaukštelio maltų baltų pipirų, 2 cit­rinžolių, 2 žvaigždinių anyžių, 4 lauro lapelių, šaukštelio ciberžolės, druskos, rudojo cukraus, ryžių garnyrui, kalendros lapelių papuošimui.

Smulkintuvėje iki rupios tyrelės sutrinti svogūnus, česnakus, čili pipirus, sutarkuotą imbierą. Puode, kuriame bus troškinama mėsa, į įkaitintą aliejų supilti šią tyrelę ir pakepinti 3 min. Jautieną supjaustyti kubeliais ir suversti į puodą. Uždengus troškinti ant lėtos ugnies, kol jautiena suminkštės (apie pusvalandį), vis pamaišant. Kai mėsa bus minkšta, supilti kokosų pieną, sudėti likusius ingredientus ir dar pakaitinti. Patiekti su ryžiais, papuošus kalendra.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir asmeninio pašnekovių archyvo nuotr.

Abejonių sukėlė valdiškų būstų nuoma

Birželio pabaigoje savivaldybės taryba nutarė aukciono būdų išnuomoti Šilalėje, Vasario 16-osios g. 14 name esantį keturių kambarių butą. Jo panaudos sutartis nutraukta prieš pusantrų metų, o nenaudojamą turtą lai­kiusi savivaldybė mokėjo už jo šildymą, administravimą, atliekų išvežimą. Tokių nenaudojamų butų savivaldybė turi ir daugiau, o vien per šį pusmetį už juos sumokėjo 1,3 tūkst. eurų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.55

Kiek pomidorų perki, tiek jų dovanojama „Maisto bankui“

„Kietaviškių gausa“ rems Maisto banką“ daržovėmis ir 2020-ųjų sezono metu. Nuo 2020 m. liepos 20 d. visose prekybos tinklo Maximaparduotuvėse startuoja „Kietaviškių gausasocialinė akcija „Kiek pomidorų perki, tiek jų dovanojame „Maisto bankui. Gyventojai kviečiame pirkti akcijos ženkliuku pažymėtas produktų pakuotes, taip prisidedant prie kilnių tikslų: kiek pakuočių bus nupirkta, tiek daržovių bus padovanota „Maisto banko“ globojamiems nepasiturintiems.

Švelnindama karantino padarinius mažiau pasiturintiems žmonėms, „Kietaviškių gausa“  inicijavo projektą „Kiek pomidorų perki, tiek jų dovanojame „Maisto bankui“. Didžiausią šiltnamių kompleksą Baltijos šalyse turinčios įmonės „Kietaviškių gausa“ partnerystė su „Maisto banku“ prasidėjo daugiau nei prieš šešerius metus. Tai nėra vienkartinė įmonės akcija, bet nuolatinis tęstinis darbas, remiant socialiai mažiau pajėgius vartotojus.

„Visuomet buvome socialiai atsakingi ir mažiau pasiturintiems žmonėms aukojome daržovių, užaugintų mūsų šiltnamiuose. Šia iniciatyva viso sezono metu įsipareigojame dideliais kiekiais papildyti „Maisto banko“ maisto paketus, suprasdami, kad COVID-19 situacija socialiai remtinų asmenų sąrašą išplėtė beveik dvigubai. Įtraukdami į sumanytą akciją ir pirkėjus, skatiname juos kiekvieną dieną pagalvoti apie tuos, kuriems pagalba šiuo metu ypač reikalinga. Nepasiturintys žmonės ne visada gali sau leisti pirkti daržovių, o jos, pagal visas Pasaulio sveikatos oraganizacijos rekomendacijas, yra būtinos kasdieniniame maisto racione. Pradėjome akciją, kur pirkėjams nereikės nieko papildomai daryti – jie tiesiog ir toliau įprastai pirks daržovių savo stalui, o mes tokį pat jų kiekį svoriu įsipareigojame padovanoti ir, mūsų logistams padedant, išskirstyti „Maisto bankui“,– sako UAB „Kietaviškių gausa“ direktorius Mindaugas Pupienis.

Maisto bankas“ teikia paramą maistu beveik 600 kitų nevyriausybinių organizacijų visoje Lietuvoje. Tokiu būdu pagalba pasiekia daugiau nei 138 tūkst. nepasiturinčių asmenų 214 miestų ir miestelių. Sunkiau gyvenantys žmonės jau seniai įvertino „Kietaviškių gausos“ daržovių kokybę. Vien šiais metais įmonė nepasiturinčiųjų maitinimui skyrė beveik 6 tonas Lietuvoje užaugintų agurkų ir salotų, kurie buvo perduoti senoliams, neįgaliesiems, gausioms šeimoms ar tėvų globos netekusių vaikų šeimynoms”,– sako „Maisto banko“ direktorius Simonas Gurevičius.

Anot jo, parama daržovėmis nepasiturintiems yra ypač svarbi.

„Didžioji dalis skurstančiųjų savo pirkinių krepšelius formuoja iš pačių pigiausių ir dažnai maistingų medžiagų stokojančių produktų, todėl esame labai dėkingi įmonei „Kietaviškių gausa“, kurios dėka sunkiau gyvenančių žmonių racioną galime papildyti vitaminais gausiomis daržovėmis“, – teigia “maisto banko” atstovas.

Iš kovo mėnesį Lietuvoje atliktos viešos apklausos matyti, kad visuomenei ypač svarbus didelių įmonių indėlis bei socialiniai paramos projektai. Pasak „Kietaviškių gausa“ vadovo, dabartinėje situacijoje įmonės privalo ne tik mažinti plastiko naudojimą, palaikyti tvaresnės gamybos grandinę, bet ir atsigręžti į socialiai sunkiau besiverčiančias visuomenės grupes, drauge kurti ir plėtoti socialinius ryšius.

„Investuojame į socialinę atsakomybę, siekdami kartu su visais Lietuvos žmonėmis tapti pokyčio dalimi. Kuo didesnė įmonė, tuo sunkiau pakeisti nusistovėjusį procesą. Tik pradėję nuo savęs mes tampame pavyzdžiu ne tik savo įmonės darbuotojams, bet ir kitoms didelėms korporacijoms. Siektina pusiausvyra tarp visuomenės, aplinkos gerovės bei verslo paskatino ieškoti naujų būdų, kaip galėtume padėti vieni kitiems“, – teigia M. Pupienis.

„Maisto banko“ ir UAB „Kietaviškių gausa“ akcija „Kiek pomidorų perki, tiek jų dovanojame „Maisto bankui“ vyksta visose „Maxima“ parduotuvėse nuo liepos 20 d.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą