Redakcija

Pradėta nagrinėti tarybos nario baudžiamoji byla

Po įvykio, kurio metu savivaldybės tarybos narys „tvarkietis“ Arvydas Petkus kaltinamas girtas apgadinęs kitą automobilį praėjus beveik devyniems mėnesiams, birželio 11 d. Šilalės teismo rūmuose pagaliau atversta jo baudžiamoji byla.

Į pirmąjį posėdį atvykę liudytojai kone vienbalsiai tvirtino ir įrodinėjo, kad užfiksuotų įvykių išvakarėse gimtadienį šventęs A. Petkus buvo girtas, tačiau pats už vairo nesėdėjo – neva jį tądien visur vežiojo jo įmonės darbuotojas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47

Savivaldybė „praturtės“ skolomis

Nuotoliniu būdu posėdžiavusi taryba leido savivaldybės administ­racijai iki šių metų pabaigos pasiskolinti 1,5 mln. eurų ir imti iš banko 613 tūkst. Eur ilgalaikę paskolą projektams įgyvendinti. Abejonių, ar tiek pinigų tikrai reikia, kilo ir valdantiesiems, ir juos kritikuojančiai opozicijai. Pasikliauta „garbės žodžiu“ – valdžios pažadu neimti paskolos, jei pinigų biudžete netrūks. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47

Prisidengę kova prieš rasizmą

Nušniokštė nugriaudėjo protestų banga Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), virtusi prievarta ir smurtu. Ji lyg gūdus aidas nusirito per visą pasaulį, neaplenkdama net Vilniaus. Po to atsirado kiti mitingai ir eisenos – ginančios policiją bei jos veiksmus, raginančios nemažinti jai finansavimo. Laikinai užmiršęs pandemiją, pasaulis šurmuliuoja.

Žmogiškai viskas suprantama: per neatsargumą Mi­ne­a­polio policininkas nutrau­kė neginkluoto juodaodžio Geor­ge’o Floydo gyvybės siū­lą. Jis ir kartu dirbusi bei pasyviai viską stebėjusi komanda jau nubausti. Re­for­muo­jama visa JAV federalinė policija, kai kuriose valstijose jos valdymą perima gubernatoriai. Prezidentas Donaldas Trumpas pagrasino smurtą pažaboti jėga, tačiau kariuo­menės panaudoti nesiryžo: mat lapkritį vyks nauji Pre­zi­dento rinkimai...

Tačiau grandininė reakcija prasidėjo: minios juoda­odžių ir šiaip daugiausiai jaunų žmonių pakilo į kovą prieš ra­sizmą. Per susidūrimus nukentėjo amžiais stovėję paminklai, ypač tie, kurie pas­tatyti vadinamiems kolonizatoriams. Bostone nupjauta galva ir Amerikos atradėjo Kristupo Kolumbo statulai. Jis yra laikomas žmogumi, paskatinusiu ilgus metus trukusį genocidą prieš abiejų Amerikų vietos gyventojus. (Beje, esame rašę apie tariamą Kolumbo lietuvišką kilmę, tad kai kurie internautai juokavo, jog taip Amerika įžeidžia Lietuvą.)

Iš pirmo žvilgsnio, kova prieš rasizmą yra realios demokratijos išraiška. Bet dabartiniai įvykiai JAV nė kiek neprimena Martino Liuterio Kin­go laikų, kai šis amerikie­čių juodaodis dvasininkas bu­vo nužudytas 1968 m. balan­džio 4 d. už afroamerikiečių pilietinių teisių gynimą. Ke­liaudamas po Ameriką, jis sa­kė kalbas, skatinančias be smur­to ir jėgos protestuoti prieš nelygybę amerikiečių vi­suo­menėje. Šio antirasinio pa­ki­limo rezultatas – didžiulis smū­gis šimtmečius kerojusiam ra­sizmui JAV. 

Dabar gi kilusį smurtą po juodaodžio nužudymo apžval­gininkai vadina neadekvačiu. Dar daugiau: juo pasinaudoja tokios organizacijos, kurias D. Trumpas tiesiai vadi­na teroristais, smurtininkais, o Di­džiosios Britanijos ministras Borisas Johnsonas – ekstremistais. Jis ypač pasipiktino garsios Winstono Churchillio statulos subjaurojimu.

Birželio 7-ąją, penktadienį, Vil­niuje irgi buvo organizuota eisena, palaikanti protestus JAV ir siūlanti atkreipti dėmesį į rasizmo problemas pasaulyje. Apie tūkstantį jaunuolių žygiavo Vilniaus gatvėmis iki JAV ambasados Akmenų gatvėje, reikalaudami teisingumo. Tuo pat metu prie šios ambasados vyko Pre­zidentą D. Trumpą palaikan­tis protestas pavadinimu „NE Antifos ir Sorošo riaušių organizavimams“. Neapsieita be smurto: vienas akciją remiančio „Black lives matter“ judėjimo dalyvis, kaip vėliau paaiškėjo, lietuvės ir kari­bie­čio sūnus, Lietuvos pilietis, puo­lė kumščiais auklėti opo­nentą, taip provokuodamas rimtesnį susidūrimą. Pra­dė­tas ikiteisminis tyrimas. 

Kas gi ta „Antifa“, kuri ir organizuoja panašius protestus? Apžvalgininkas Vidas Rach­levičius tvirtina, jog tai JAV teroristine laikoma radikali kairiųjų organizacija, kurios herbe puikuojasi raudonos vėliavos, kūjai ir pjautuvai.

„Raudonasis gaivalas sugrįžo“, – taip savo straipsnį pavadino šis Londone gyvenantis žurnalistas. Tai, kad jos skelbimas surengti mitingą pasi­rodė būtent birželio 3 d., kai prieš 32-ejus metus buvo įkurtas Sąjūdis, jis vadina švent­vagyste. Prisidengdami kova su rasizmu, šie naujųjų amžių raudonieji ragina pakeisti Va­karų santvarką bolševikine, įteisinti smurtą bei anarchiją. 

Chaoso organizatorių atsirado ir Lietuvoje.

„Protestavęs jaunimėlis – tai jau po Nepriklausomybės gimusi karta, todėl jam skirti labai konkretūs ir tiksliniai smegenų plovimo įrankiai. Pastebėjote – Katedros aikštėje nebuvo vyresnio amžiaus žmonių, kurie dar prisimena Sąjūdžio mitingus ir jų dvasią“, – rašo V. Rachlevičius.

Keista, kad eitynėse dalyvavo ir keli Seimo nariai konservatoriai, dažnai šaukiantys apie grėsmę iš Rusijos. Bet juk ši vadinamo „antifašizmo“ banga atplūdo iš Vakarų...

Negaliu nepastebėti, jog šis komunistinis gaivalas atsirito iki Vilniaus prieš kitas atmintinas metines: birželio 14-ąją paminėjome Gedulo ir vilties dieną, kai prieš 79 metus vien iš Lietuvos tądien buvo deportuota 17500 žmonių, o iš viso – apie 130 tūkst. Lietuvoje atsakomybė už operacijos sėk­mę buvo priskirta Antano Snieč­kaus vadovaujamam LKP (b) centro komitetui. Tai jis su Justu Paleckiu tvirtindavo trem­tinių sąrašus. Negi dabartinius protestus apsisukę Vakaruose rengia jų palikuonys?

Česlovas IŠKAUSKAS

Dūstančiam verslui valdžia rankos netiesia

Metams įpusėjus, savivaldybės biudžetas negavo bemaž 2 mln. eurų planuotų pajamų. Tai signalas, kad verslas dūsta, tačiau rajono vadovai kol kas ne tik nesiima jokių priemonių mokesčių mokėtojų daliai palengvinti, bet ir priešiškai reaguoja į tokias politikų iniciatyvas. 

O neramius laikus išgyvenantys Šilalės rajono verslininkai neneigia, jog ypač sunkiai ant kojų stojasi smulkusis verslas.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47

Misija – švari vasara

Pandemija įrodė, jog lietuviai – pilietiški žmonės, galintys suvienyti jėgas, siekdami padėti savam ir svetimam, o poilsis gamtoje ir sveikata jiems tapo kaip niekad svarbūs. Todėl aplinkosauginės iniciatyvos „Žalioji olimpiada“ ir „Kita forma“ skatina nelikti abejingais ir šį kartą  ir kviečia jungtis prie iššūkio „Misija: švari vasara“ ir stoti į kovą su šiukšlėmis, savanoriškai prisidedant prie Lietuvos gamtos švarinimo.

Vasarai įsibėgėjant vis daugiau laiko praleidžiame gamtoje: lankome parkus, miškus, pažintinius takus, apžvalgos aikšteles, stovyklavietes, mėgaujamės tyru oru ir pasakiškais vaizdais. Tačiau kaip bebūtų gaila, šiose vietose dažnai randame ne tik grožį, sielos ramybę, bet ir lankytojų kultūros stokos pėdsakus – paliktas šiukšles.

Regioninių parkų darbuotojai vieningai sutaria, jog nors palyginus su praėjusiu dešimtmečiu piktybiškai paliekamų šiukšlių gamtoje mažėja, tačiau ši problema vis dar egzistuoja ir jai būdingas sezoniškumas. Tarkime, vasarą parkus nukloja gaiviųjų gėrimų, greitojo maisto pakuotės, stovyklavietėse padaugėja alkoholinių gėrimų, užkandžių pakuočių, nesuvalgyto maisto ir jo gamybos atliekų, o šaltuoju metų laiku dažniausiai randami arbatai ar kavai naudojami vienkartiniai puodeliai.

 „Dažną lankytoją nustebina faktas, jog šiukšliadėžių stoka parkuose nėra atsitiktinumas, tai yra  sąmoningas sprendimas, siekiant mažinti atliekų kiekį: parke pastatyta šiukšliadėžė šiukšlintojui tampa tarsi savotišku leidimu apie savo atliekas negalvoti, jų visiškai neplanuoti. Jei į parką kažką atsinešame, turime ir išsinešti, gamta yra tobula be žmogaus įsikišimo, ir jai visai nereikia jokių žmogiškomis atliekomis perkrautų šiukšliadėžių. Užtektų suprasti tai, kad visi daiktai, kuriuos įsigyjame, taip pat ir atliekos, priklauso mums, tad kaip ir telefoną ar piniginę, taip ir atliekas galime įsidėti į kuprinę, maišelį ar kišenę ir išnešti su savimi“, – samprotauja pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ marketingo ir komunikacijos vadybininkė Asta Burbaitė.

Iššūkio „Misija: švari vasara“ organizatoriai kviečia šią vasarą praleisti netik smagiai, bet ir prasmingai – vykstant poilsiauti pagalvoti du kartus: planuoti savo atliekas ir jas išsivežti bei nelikti abejingais kitų nusižengimams – pastebėti aplinkosauginius pažeidimus ir svarbiausia – nepatingėti jų sutvarkyti.

Viskas, ką reikia padaryti, tai einant pasivaikščioti pasiimti maišelį, surinkti ne vietoje žmonių paliktas šiukšles, jas išrūšiuoti ir išmesti į tam skirtus konteinerius. Juk gamta savo lankytojų pasirinkti negali, o tuo labiau pati savęs susitvarkyti, todėl pagalba iš sąmoningų žmonių jai yra neįkainojama.

„Nesame pirmieji, kurie siūlo savanoriškai tvarkyti gamtą, turime puikių bendraminčių: visiems gerai žinomą akciją „Darom“, Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, iniciatyvą „Už švarią Lietuvą“, o dabar prie mūsų jungtis kviečiame didžiausią jėgą – visus Lietuvos gyventojus. Sukūrėme Facebook grupę „Gamtos herojai“, kurioje skatiname semtis žinių, dalintis savo pasiekimais ir taip geru pavyzdžiu įkvėpti kitus, maišelio į gamtą pasiimti dar neišdrįsusius žmones. Kartu nuveikti didelius darbus yra daug lengviau nei po vieną“, – prie iniciatyvos jungtis ragina aplinkosauginio konkurso jaunimui „Žalioji olimpiada“ organizatorė Liepa Vaitkevičiūtė.

Iniciatyva „Misija: švari vasara“ vyks iki rugpjūčio 31 d. Daugiau informacijos Facebook grupėje „Gamtos herojai“.

Liepa VAITKEVIČIŪTĖ

Juodžemį pardavimui kasė nuo piliakalnio

Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyriausiasis specia­listas Algirdas Remeikis, Klaipėdos aplinkos apsaugos departamento Šilalės rajono agentūros vedėjas Antanas Leščauskas ir Šilalės savivaldybės paveldosaugos spe­cialistė Jurgita Viršilienė užfiksavo, kaip Balsiuose registruotos individualios įmo­­nės, užsiimančios žemių pardavimo veikla, darbuotojai naikina Vedrių piliakalniui priskiriamos papilės gyvenvietės kultūrinį sluoksnį.

Daiva BARTKIENĖ

J. VIRŠILIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.46

Teismas panaikino Bijotų seniūno konkurso rezultatus

Regionų apygardos administracinis teis­mas nusprendė panaikinti daugiau nei prieš aštuonis mėnesius įvykusio Bijotų seniūno konkurso rezultatus. Pripažinta, jog Šilalės savivaldybės administracijos direktorius viršijo savo įgaliojimus, todėl savivaldybė įpa­reigota rengti naują konkursą. 

Tokio įvykio nėra buvę ne tik Šilalėje. Nors po visais savivaldybės priimtais administraciniais aktais rašoma, kad juos galima skųsti teismui, skundų dėl neskaid­rių konkursų teismai gauna mažai – žmonės vengia bylinėtis su daug didesnių finansinių galių ir įtakos turinčia valdžia. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.46

Šilalėje – Nikolajaus Rericho darbų reprodukcijos

Šilališkiams suteikiama išskirtinė galimybė iš arti pamatyti ir įvertinti tai, kuo žavisi visas pasaulis – Vlado Statkevičiaus muziejuje šiuo metu eksponuojama garsaus tapytojo N. Rericho reprodukcijų paroda.

„Tai – Lietuvos Rericho draugijos ir Taikos vėliavos fondo parengta N. Re­richo tapybos reprodukcijų paroda „Gro­žio keliais“. Paroda nuolat keliauja po visą šalį, o Šilalėje svečiuosis visą birželį, iki liepos 1 d.“, – sako muziejininkė Edita Merkelienė.

Vokiečių kilmės rusų tapytojo N. Re­richo (1874–1947) vardas gerai žinomas visame pasaulyje. Filosofas, archeologas, keliautojas, didis mąstytojas, visuomenės veikėjas per savo gyvenimą nutapė apie 7000 kūrinių, parašė 30 literatūrinių darbų. Svar­biau­sia N. Rericho kūrybos tema yra kalnai, vieta, kur atsiskleidžia natūros dvasia, o žmogaus mintys tampa švarios ir grynos. N. Rerichui ypač rūpėjo išsaugoti kultūros vertybes vėliau gyvensiantiems. Jo inicijuotos kultūrinių vertybių apsaugos idėjos plito visuomenėje, kūrėsi N. Rericho vardu pavadintos draugijos. Lietuvoje tokia įkurta 1935 m. Kaune. 1940 m. sovietinė valdžia draugijos veiklą už­draudė ir tik 1989 m. ji buvo atkurta Vilniuje.

Draugijos nariai studijuoja gausų Rerichų šeimos filosofinį, literatūrinį, mokslinį ir meninį palikimą, vykdo švietėjišką veiklą, ugdo dvasinę kultūrą. Draugija glaudžiai bendradarbiauja su Vydūno draugija bei su kultūrinėmis draugijomis užsienyje: Anglijoje, Austrijoje, In­dijoje, JAV, Italijoje, Lat­vijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Uk­rai­noje ir Vokietijoje. Rerichas pasiūlė ir kultūros vertybių apsaugos simbolį – Taikos vėliavą: baltame fone tamsaus purpuro spalvos amžinybės žiedas juosia tris sferas. Tai meno, mokslo ir religijos simbolis, meilės, grožio ir išminties ženk­las. Ši vėliava puošia šiuo metu ir vieną Vlado Statkevičiaus muziejaus ekspozicijos salių, kurioje eksponuojami N. Rericho darbai. 

Tapybos reprodukcijų paroda „Gro­žio kelias“ susideda iš 25 kūrinių. Pri­statomų reprodukcijų dydis yra toks pat, kaip ir autentiškų darbų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

„Jūs – mano paguoda poliarinėj nakty!“

Zofijos dukra ištraukia mažytį rankų darbo albumėlį, padarytą gal iš kartono ar kokių kitokių po ranka papuolusių medžiagų, aptrauktą jau apirusiu audiniu, ant kurio, be to laikmečio dailiarankių merginų mėgtų siuvinėti gėlyčių, dar matyti inicialai Z. V. – Zofija Valantaitė. Vėliau – Ramonaitienė. Žodžiai, užrašyti pirmajame albumo puslapyje, aiškiausiai nurodo jo paskirtį: jame – Zofijai pačių brangiausių žmonių nuotraukos. Žmonių, su kuriais ją suvedė penkeri žiaurūs lagerio metai, praleisti atšiaurioje Vorkutoje. Už ką? „Už tai, kad Tėvynę mylėjau, miško brolius rėmiau“, – sako Zofija.

Su auštančiu pavasariu laisvė baigėsi

Zofija su tėvais gyveno Obe­lyne. 1950-aisiais jai suėjo 25-eri. Į tėvų namus pavalgyti, susitvarkyti ar kitokiais reikalais užeidavo partizanai – jauni, gražūs vyrai. Zofija juos visus pažinojo. Valantų sodyba buvo dažnai krečiama saugumiečių – ieškodavo partizanų. Kai Obelyno mokykloje vyko tarybų valdžios rinkimai, partizanai pasiryžo jiems sutrukdyti. Tad paprašė merginos nueiti į būstinę ir apsižvalgyti, kiek ten yra ginkluotos apsaugos. Zofija sutiko. O parėjusi namo išgirdo šūvius – partizanai apšaudė rinkimų būstinę.

Deja, kaip paaiškėjo vėliau, Zofiją saugumui išdavė Že­mai­čių apygardos partizanas, kuris buvo NKVD užverbuotas agentas. Neilgai trukus, balandžio 29-osios ankstyvą rytmetį Valantų namus apsupo garnizono kariai, į vidų įsiveržė saugumiečiai. Vienas jų atsivertė sąsiuvinį ir, žiūrėdamas į

sąrašą, perskaitė Zofijos pa­var­dę, gimimo metus. Viskas buvo išduota... Pasakė, kad yra areštuojama, liepė rengtis. Įsodino į karinį sunkvežimį, dengtą bre­­zentu. Zofija mena, jog bu­vo šalta, lijo. Bandė dar pažvelgti į kieme besiblaškan­čią mamą, bet pajuto smūgį į galvą. Kartu suėmė ir brolį Praną, pakeliui dar keletą žmonių, bet juos paskui paleido, vis krė­tė sodybas, ieškodami parti­zanų. 

Zofiją su dar trimis suimtaisiais iš Upynos saugumo būstinės nuvežė į Šubartinę. Čia visą savaitę kiekvieną naktį žiauriai tardė, reikalavo išduoti partizanus ir jų ryšininkus, prisipažinti, kad organizavo rinkimų būstinės užpuolimą.

„Pasiryžau kentėti iki galo, nors suvokiau, kuo viskas gali baigtis. Todėl nepasakiau nieko, tik vis kartojau, kad nieko nežinau, nieko nepažįstu. Mušė, spardė, o kai trenkdavo antausį, skausmas būdavo neapsakomas, apkursdavau. Bu­vo sutrikusi klausa. Suvedė akistaton su tuo partizanu, kuris visus išdavė. Jis pasisveikino „sveika, Zosike“, aiškino, jog pats prisipažinęs saugumui, todėl greitai būsiąs laisvas, o gal net tapsiąs viršininku... Bet aš, kad ir kaip tardė, neprisipažinau jį pažįstanti“, – pasakoja Zofija.

Vieną naktį būrelį kalinių susodino į brezentu dengtą sunk­vežimį ir išvežė – Zofija manė, jog sušaudys... Bet atgabeno į Vilnių, pristatė į saugumo būstinę, vėliau, sukurpus bylą, pervežė į Lukiškes, kur teko praleisti keletą mėnesių. Paskui atėjo teismo diena. Aukščiausiasis Pabaltijo ka­ro lauko tribunolas Zofiją, kaip partizanų ryšininkę, nuteisė 10 metų kalėti be teisės grįžti į Lietuvą dar penkerius metus ir konfiskavo turtą. Po teismo nuteistieji gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Leningrado ka­linių skirstymo punktą, o iš ten – į Komiją, Vorkutos lagerį. 

Gulagų dienos ir naktys

„Ten veikė anglies kasyk­los, viskas aplink buvo juoda, žmonės – paišini. Aš kartu su 20 merginų dirbau prie geležinkelio: reikėjo kasti sniegą, dėti skydus, kad neužpustytų bėgių. Teko kasti ir kanalus, iškrauti bei pakrauti vagonus. Dirbdavome po 12 valandų aptverti geležinėmis grotomis. Kai vienoje vietoje darbą baigdavome, aptvarą pakeldavo toliau. Sargybiniai įspėdavo, kad jeigu žengsime už aptvaro, nušaus. Per 60 laipsnių speigą, pustant į darbą ir atgal, lydimi sargybinių, eidavome 10–12 kilometrų, dažnai nušaldavo veidai, iškildavo pūslės. Nepaisant to, sargybiniai dar sugalvodavo „pasilinksminti“: staiga sušukdavo „lažis“ (gulk) ir paleisdavo šūvių serijas. Krisdavome į pusnį, kad negautume kulkos. O bedirbant prie geležinkelio, ant manęs užvirto stirta skydų, lūžo koja. Kaulai suaugo blogai, likau raiša“, – pasakoja Zofija. 

Moteris prisimena daugybę netekčių: nuo nepakeliamų sąlygų, bado, šalčio ir įvairių ligų mirdavo daug kalinių. Žūdavo vežant į darbus, kai sunkvežimiai susidurdavo su traukiniu, arba tiesiog ant geležinkelio bėgių, kai per didžiulę pūgą žmonės nepastebėdavo traukinio...

Bet užvis labiausiai, pasak Zofijos, kamavo tėvynės ilgesys: per metus leisdavo parašyti tik du laiškus ir tik rusiškai. 

Iš pradžių bu­vo sunku, tekda­vo prašyti kitų pagalbos, bet grei­tai išmoko. Laiš­­kuose negalėdavai niekuo skųstis – viskas turėjo būti tik gera, gražu. Arba laiškų neišsiųs. Po Stalino mirties, praleidus lageryje penkerius metus, Zofiją paleido. Kad yra laisva, mergina patikėjo tik išėjusi už lagerio vartų. Pa­gal išduotus dokumentus, jos išvykimo maršrute buvo nurodyta: Tauragė. Pa­galiau Zofija vėl buvo savo išsiilgtoje tėviškėje.

Meilė, tikėjimas ir viltis, padauginti iš dviejų 

35-erių ji ištekėjo už politinio kalinio, buvusio Lietuvos kariuomenės puskarininkio Ka­zimiero Ramonaičio. O supiršo juodu giminės: anot Zo­fijos, ji buvo jau metuose, jis – vienišas, vyresnis aštuoneriais metais. Be to, daug lėmė ir tai, jog abu buvo vienodų pažiūrų, be galo tikintys.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės fi-

lialo išleistoje knygoje „Erš­kėčių keliu“ Ramonaičių dukra Rai­mundė pasakoja, kad tėvas buvo tikras Lie­tu­vos patriotas. Iš tėvų namų Krei­viuose išvy­kęs į Tauragę, vė­liau įsiliejo į Lie­tuvos kariuome­nės gretas ir ta­po puskarininkiu. Turėjo gabu­mų muzikai: puikiai grojo muzikos instrumentais, dainavo, rašė eilėraščius, kūrė spektaklių scenarijus. Negana to, Tauragėje buvo įkūręs savo verslą – buvo kavinės bei parduotuvės savininkas.

Sovietams okupavus Lie­tu­vą, 1945-ųjų vasarą, nujaus­da­­mas, jog yra sekamas NKVD, Ka­zimieras nutarė trauktis į Vokietiją. Tačiau saugumiečiai su išdavikų pagalba jį aplenkė: surengę pasalą, areštavo jį, grįžtantį iš tėviškės, kur buvo nuvykęs atsisveikinti su seseria. Ka­zimieras praėjo pačius žiauriausius gulagų išbandymus, tik, kaip sako Zofija, per motinos maldas ir Marijos globą įvyko stebuklas, ir iš mirtininkų palatos išsekęs nuo kan­kinimų, nepakeliamų sąlygų ir bado, 35 kilogramus be­sve­rian­tis vyras gydytojos dėka palaipsniui vėl sugrįžo į gyvenimą. Dešimčiai metų į lagerį Gorkio srityje Kazimieras bu­vo išsiųstas dar pačiais pirmaisiais etapais – 1945 m. Tai buvo patys žiauriausi trėmimai.

Tačiau jokie išbandymai ne­palaužė jo valios, meilės Tė­vynei ir tikėjimo, kad Lie­tuva bus laisva, ir šitą tikėjimą jis skiepijo savo vaikams.

„Mama mus augino, valgy­dino, mylėjo, saugojo, galvą už mus guldė. Tėtis ugdė mei­lę Tėvynei, pat­riotizmą. „Ži­no­­kit, vaikai, dar ateis laikas, kai būsime laisvi, tikėkite tuo. Mes dar josim ant balto žirgo per savo Lietu­vą“, – sakydavo. Mo­kė maldos. Ei­davome pro kop­­ly­tėlę – žeg­nodavosi ir sakydavo: čia reikia pasimelsti. Šventai tikėjau, jog ta vieta yra reikšminga. Giedojo baž­nyčios chore, turėjo puikų balsą, rašė eiles, kai kurioms pritaikė melodiją. Užaugome dvi dukros ir sūnus, galiu tvirtai sakyti, jog mamos ir tėčio dėka esame užgimę jau su patriotizmo jausmu širdy­je – nereikia nei stengtis, nei apsimetinėti ar veidmainiauti“, – sako Raimundė.

Dvasia nepalūžusi

Deja, šeimyninės laimės Zo­fijai ir Kazimierui teko tik devyneri metai. Grįždamas iš dar­bo autobusų stotyje, jis, nespėjus užsidaryti durims, iškrito iš važiuojančio autobuso, ir šis jį mirtinai pervažiavo. Anot Raimundės, žinant, jog tėvas tarybų valdžiai buvo nepatikimas, girdėjosi kalbų, kad tai saugumo susidorojimas – jį paprasčiausiai išstūmė. Tačiau „nurašė“ nelaimingam atsitikimui.

Zofija liko viena su aštuonerių sūnumi Egidijumi, šešiamete Danute ir ketverių Rai­munde. Vėl vargo vargti, kęsti kolchozo pirmininkų, brigadierių užgauliojimų: tu, partizanų... šiokia tokia, kam tau pieva, šienauk miško laukymėse! Ir eidavo vedina visus tris vaikus, neverkdama, neaimanuodama ir nesiskųsdama, užgrūdinta jau patirtų gyvenimo kirčių, už kuriuos baisiau atrodė akistata su mirtimi, kai skendo Akmenoje per patį ledonešį.

„Mintyse meldžiausi: „Mari­ja, gelbėk, vaikai liks našlaičiais“. Ir Marija išklausė – nešama srovės, spėjau užsikabinti už melduko. Kelias valandas lediniame vandeny išbuvau, kol vyrai, apsirišę virvėmis, išdrįso bristi į sraunią tėkmę. Ir kad nors sloga būtų užpuolus“, – mano buvusi užgrūdinta Sibiro speigų Zofija.

Senolė antrus metus į savo sodybą Kreivių kaime, Ka­zi­mie­ro tėviškę, atvažiuoja jau tik praleisti vasaros. Iki tol, nors per Žo­linę sueis 95-eri, iš­ėjus vaikams, ji miškų apsupty­je gyveno viena. Aišku, vaikai nuo mamos žvilgsnio nenu­leidžia: Raimundė gyvena Ši­la­lėje, Danutė su Egidiju­mi – Tauragėje. Taigi Kreivių kaimas ir iš vienos pusės, ir iš kitos – puskelis. Zofiją kažkada, einant melioracijai, ragino išsikelti, bet moteris nesutiko. Vaikai dabar tuo labai džiaugiasi: mama išsaugojo tėviškę, kurioje gyveno daug jiems brangių žmonių, kurių likimus taip pat traiškė raudonasis maras. Jų garbei sodybos kieme stovi medinis kryžius, skirtas Ramonaičių ir Zieringių šeimoms. Čia, jaukioje gamtos aplinkoje, sueina būrin didelė giminė, skamba patriotinės dainos, alsuoja laisvės dvasia.

O Zofija sėdi kukli, besišypsanti, kartais net atrodo, kad jos nėra, ji mintimis kažkur nuklydusi... Bet kartu tokia stip­ri! Žmo­gus – kaip medis: laužytas, bet nepalaužtas – tampa dar stip­resnis.

O kiek jų – sveikų, gražių, drąsių, nepabūgusių, nesudrebėjusių jaunų vyrų ir mergi­nų – padėjo savo galvas, kovodami už laisvą Lietuvą. Kiek nesukurtų šeimų, negimusių vaikų...

Iš kartos į kartą tebūna gyvas jų atminimas.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą