Mažo miesto ramybė neišgąsdino

Kai kurie šilališkiai jau pastebėjo miesto gatvėmis vaikštančius du juodbruvus vaikinus. Jie buvo pristatyti visuomenei akcijos „Visa Lietuva šoka“ metu – savanoriai iš Turkijos ir Armėnijos Šilalės kultūros cent­re dirbs visus metus, tad vaikinai tikisi per tą laiką pramokti ir lietuvių kalbos.

Turkijoje, Stambule gyvenan­tis 24-erių Sinan ir 19-metis armėnas Hrayar mūsų mieste atsidūrė Šilalės jaunimo atsto­vų kvietimu. Abu vaikinai tikina, jog iš anksto žinojo, kur teks dirbti, tad Šilalėje juos ma­žai kas stebina.

„Nebent tai, kad žmonės dažnai į mus spokso ir gana kritiškai žiūri į rūkymą“, – juokiasi abu.

Šilalės kultūros centro vyriausioji kultūrinės veiklos vadybininkė, koncertų (spektak­lių) organizatorė Guoda Juškaitė sako, kad pavasarį Šilalės kultūros centrui tapus tarptautinius savanorius priimančia organizacija, pradėta tarptautinių savanorių paieška bei atranka. 

„Rinkomės pagal savo rajono porei­kius: svarbu buvo, kuo savanoriai mėgs­ta užsiimti laisvalaikiu, ar turi sava­noria­vimo patirties. Šilališkiams ypač aktuali sportinė veikla, tad ir tai turėjo reikšmės pasirinkimui“, – teigia Guo­da.

Sinanas, gyvenantis milijoniniame Stambulo mieste, sako nenustebęs, kad Šilalė – visiškai mažas miestelis, mat jau buvo pasidomėjęs mūsų kraštu. 

Tą patį kalba ir iš Armėnijos sostinės Jerevano atvykęs savanoris Hrayar. Be to, anot vaikino, jis netgi norėjo pailsėti nuo didmiesčio šurmulio ir sąmoningai rinkosi mažą bei žalią Šilalę. Tiesa, abu vaikinai iki šiol nebuvo pažįstami, bet dabar apsistojo viename bute. Paklausti, ar leng­va suderinti interesus, juolab, kad ne tik gyvena skirtingose šalyse, bet ir yra skirtingų religinių pažiūrų (Armėnija – krikščioniška, Turkija – musulmonų tikėjimą išpažįstanti šalis), jie tvirtina, kad jokių prob­lemų nekyla – abu nėra praktikuojantys tikintieji.

„Visada norėjau būti kiek įma­noma savarankiškas, gim­tinėje gyvenau atskirai nuo tė­vų – jie išvyko dirbti į Rusiją, kai man tebuvo 16 metų. Tad ir mano pasirinkimą persikelti į Europą jie palaikė“, – pasakoja Hrayar.

Nors jam dar tik 19-a, jis jau yra įgijęs buhalterinės apskaitos išsilavinimą. Bet supratęs, jog toks amatas netinka, kurį laiką dirbo barmenu, vėliau susidomėjo grafiniu dizainu, pasinėrė į video meno kūrybą. 

24-erių turkas yra sėslesnės natūros žmogus – vaikinas universitete įgijo ang­lų kalbos vertėjo išsilavinimą ir ateitį sieja su šia kalba, yra mokęs anglų kalbos mažuosius savo tautiečius. Taip pat mėgsta fotografuoti, filmuoti. 

„Mano tėvai nežinojo, kad dalyvauju savanorių atrankoje. Nieko jiems nesakiau, todėl kai atėjo laikas išvykti, tėvus ištiko šokas. Bet, manau, jie jau susitaikė su mano pasirinkimu“, – šypsosi Sinanas.

O kaip užsieniečių akimis atrodome mes, jiems nepažįstama kalba šnekantys žmonės? 

Jaunuoliai vienbalsiai atsako, kad šilališkiai yra draugiški, pri­ima juos šiltai, kaip lauktus svečius. Dėl to vaikinai tikina ir kalbą pasistengsiantys per tuos metus bent šiek tiek išmokti.  

„Jūsų kalba skamba sudėtingai, bet viliuosi, jog pavyks ją įvaldyti, nes pradėjus gilintis, neatrodo sunku. Manau, mokėti kalbą šalies, kurioje gyveni ir dirbi, yra būtina. Be to, esu mėgstantis bendrauti žmogus, žaidžiu krepšinį (jau buvau „Lūšies“ rungtynėse), futbolą, todėl bent minimalios kalbos žinios yra reikalingos“, – prašo šilališkių jį kalbinti lietuviškai turkas.

Nesibaimina svečiai iš Azijos valstybių ir tradicinės lietuviškos virtuvės, nors apie kugelio, barščių ir kitų mums įprastų patiekalų skonį kol kas kalbėti per daug nenori. Tik santūriai užsimena, jog „nepatinka  bulvių valgiai“... 

„Bet džiaugiamės, kad jau kai kuriuos patiekalus išbandėme. Žinoma, mė­giname parduotuvėse rasti kažką, prie ko esame įpratę, bet tai – neįmanoma, nė­­­ra nieko net panašaus. Ką valgome? Ren­­kamės makaronus, koldūnus, tai, kas mums labiau žinoma“, – prisipažįsta vaikinai. 

Ir tikina esantys patenkinti galimybe pietauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, kur maistas jiems tinka ir patinka.

Šilalės kultūros centro ir at­viro jaunimo centro „Pulsas“ vadovai džiaugiasi pirmaisiais bendradarbiavimo rezultatais ir tikisi, jog pavyks produktyviai panaudoti savanorių gebėjimus kurti vizualinius menus. 

Tarptautinius savanorius Šilalės kultūros centras galės priimti iki 2027-ųjų pabaigos.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.