Po Floridą pasidairius: ką verta pamatyti ir patirti

Florida – viena iš Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) valstijų, garsėjanti šiltu klimatu, smėlio paplūdimiais ir daugybe pramogų. Čia galima tiek ilsėtis prie vandenyno, tiek aplankyti žinomus pramogų parkus ar grožėtis gamta. Ir, žinoma, susipažinti su jos istorija. Aš geriausiai pažinau centrinę Floridą, Sent Pitersbergo miestą prie Tampos įlankos. Jį 1876-aisiais įkūrė John C. Williams ir Piotras Dementjevas. 

Florida – piečiausia JAV valstija, nupirkta iš ispanų. O iki atvykstant europiečiams, čia gy­veno indėnų gentys. Tai šilčiausia kontinentinės dalies JAV valstija, kurioje nebūna žiemos. Visuose butuose ir namuose kondicionieriai šaldo pa­talpas. Čia nepamatysi rūkstančių kaminų, nes ir pramonės beveik nėra. 

Florida ne tik šilčiausia, bet ir že­miau­siai esanti vieta – retai kur pakylanti 50 metrų virš jūros lygio. Daug pelkių, ežerų, kuriuo­se maudytis draudžiama, mat juose pilna aligatorių, kuriuos­ naikinti yra draudžiama. Už­draus­ta plaukioti net motorinėmis valtimis, siekiant nedrumsti šių gyvūnų ramybės. Visi didieji Floridos miestai įsikūrę prie Atlanto vandenyno ir Meksikos įlankos. 

Man labiausiai į akis krito­ tai, jog mies­tuose nėra gatvių pavadinimų. Tar­kime, Sent Pi­tersbergo miestas (maž­daug Kauno dydžio) yra padalintas į Centrinės aveniu pietinę ir šiaurinę dalis. Pasirodo, dėl to­kio suskirstymo lengva ras­ti norimą adresą: pavyzdžiui, S-15 reiškia Pietūs Nr. 15 arba N (North) – Šiaurė. 

Dar vienas mums neįprastas dalykas yra tai, jog automobiliams ten nerei­kalaujama turėti techninę apžiūrą, tik privalomas yra kasmetinis draudimas. Be to, judėjimas vykstatik viena kryptimi,­ grįžti reikia jau kita gatve, nes nėra prieš­priešinio eismo.

Beje, šaligatvius miestuose irgi ne visur surasi – jų tiesiog nėra.

Patys amerikiečiai juokauja, jog jie yra savotiški „mišrūnai“. Iš tiesų tai yra tiesa, mat Floridoje, kaip, beje, ir visur JAV, etninė gyventojų sudėtis yra labai įvairi:  baltieji sudaro apie pusę gyventojų (anglai, airiai, vokiečiai, prancū­zai ir kt.), lotynoamerikiečių (daugiausia kubiečių ir puertorikiečių) šioje vals­tijoje priskaičiuojama apie 26,5 proc., taip pat gyvena apie 17 proc. mišrios kilmės žmonių ir afroamerikiečių, yra keli procentai azijiečių, sutinkama dar ir indėnų. Tačiau kokia bebūtų gyventojų sudėtis, vienas bruožas, kuris vienija juos visus, yra meilė savo kraštui. Geriausiai tai atspindi prie kiekvienų na­mų plevė­suojančios šalies vė­l­ia­vos – ir kabo jos ne tik per šventes, bet kasdien. Ypatingai jie tausoja ir gamtą – netgi po didžiausių švenčių ar festivalių niekur nerasi jokios šiukšlės, popierių ar butelių. Pasak vietinių, „savo Tėvynės jie nešiukšlina“.

Atkreipiau dėmesį į mokyk­las – jos yra ir privačios, ir vals­tybi­nės, tačiau pastarosiose retas mokytojas uždirba 2000 do­­­­lerių. Yra ir specializuotų mokyklų. Vieną tokią pavy­ko pamatyti iš arčiau, nors pa­ša­­linių ten niekas neįleidžia. Tai – karinio profilio mokykla, kurioje kiekviena klasė turi skirtin­go­

kariuomenės dalinio uniformą. Pavyzdžiui, penktokai vilki pės­­tininkų uniformas, šeštokai – lakū­nų, septin­tokai – jūrei­vių. Kol baigia vidu­rinę, mokiniai praeina visą karinį parengimą, yra apmokomi visų karinių specialybių, galbūt dėl to daugelis šios mokyklos mokinių pasirenka karybos moks­lus.

Pasirinki­mas, kur praleisti lais­valaikį, taip pat yra didžiu­lis – valstijoje yra daug parkų, dviračių takų, vaikų žaidi­mo aikštelių. Netgi per pelkes, krūmus yra nu­­tiesti 5 – 10 kilometrų ilgio maž­daug 4 metrų pločio betoniniai takai, pakelti virš pelkių 3 – 4 metrus. Čia daug bė­giojančių, kitaip sportuojančių žmo­nių, dviračių sporto mėgėjų. Patogu ir tai, jog kas 200 – 300 metrų yra poilsio aikštelės su bufetu ar netgi nakvynei paruoštomis patalpomis.

Amerikiečiai labai gerbia sa­vo karo veteranus, žuvusius karius, todėl kiekviename rajone gali rasti memorialą su iškalto­mis žuvusiųjų pavardėmis. Čia visada plazda ir JAV vėliavos.

Kalbant apie prekes parduotuvėse, reikia pastebėti, jog kainos yra labai panašios, kaip ir pas mus, tik pramoninės yra brangesnės. Ir jeigu perki daiktą už 100 dolerių, tai 2 proc. sumoki į savo miesto biudžetą.

Niekas nesiginčija dėl to, nes žino, kad už tuos pinigus bus įrengta vaikų žai­di­mo aikštelė ­ar kokia poilsio zona. Kaip nie­kas nepyks­ta ir dėl mokesčio už pravažiavimą per didžiuosius tiltus, kuris nuo 25 centų pabrango iki 1 dole­rio. 

Beje, už­sigulėjusių prekių niekas nesandėliuoja, naudin­giau jas yra parduoti pigiau. Tam yra specialios parduotu­vės, kur už vieną dolerį gali labai daug vertingų buitinių daik­tų įsi­gyti.

Benzinas JAV, parduodamas galonais (vienas galonas – virš 3 litrų), kainuoja tiek, kiek pas mus 1 litras.

Žiemos metu į Flo­ridą suplūsta ne tik turintys čia vilas turtingi žmonės, bet atvyksta ir bedarbiai, kurie gauna­ 600–800 dolerių per mė­nesį pašalpas. Jie nak­tį praleidžia parkuose, ant suoliukų, rytą kur nors nusimaudo ir taip praleidžia žiemą.

Nebėra JAV ir tradicijos laidoti miruosius į žemę – jie kremuojami, pelenai paprastai išbars­tomi jūroje. Pag­rin­dinė priežastis – pralaidus gruntas, nes visa Flo­ri­da kažin kada buvo jūros dug­nas: kiek bekasi, visur kriauk­lės, mo­liuskai. Per šimtme­čius susiformavo šioks toks naudingas sluoksnis augti žolei, palmėms ir medžiams.

Bažnyčių yra įvairių – evangelikų, katalikų, protestantų, baptistų. Kad išsilaikytų, jos sukasi, kaip išmano. Vie­nose užimtumas nuo ryto iki vakaro, nes iš ryto jas nuomojasi­ meno mė­gėjai, paskui ateina mokiniai (daugiausia pradi­nukai) mokytis, dar vėliau ren­kasi šokėjai ir kiti būre­liai. Paskutinieji su­tvarko patalpas, išvalo, sudeda suolus ir paruošia patalpas vakarinėms mišioms.

Paprastomis dienomis klebonas netgi organizuoja futbolo varžybas, mat prie bažnyčios yra aikštelė, ateina ir pats pažaisti. Tiesa, nors reikia susimokėti 3 dolerius, aikštelė visada pilna, taip prisidedama prie bažnyčios išlaikymo.

Labai nudžiugino tai, jog Sent Pi­tersberge yra stipri lietuvių bendruomenė, kuri turi savo namus, renkasi juose sekmadienį, po katalikų Šv. Mi­šių. Čia atvyksta įvairūs atlikėjai iš Lietuvos, žmonės  labai domisi gyvenimu Lietuvoje. Gausi yra ir šaulių organizacija, kuri organizuoja Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimus bei kitas mūsų šventes.

Ir nesvarbu, didelis ar mažas mies­tas, jis skęsta žalumoje. Atrodo, jog gyventumei parke, nors medžių įvairovė, palyginti su mūsų kraštu, labai nedidelė (palmės ir kelių rūšių lapuočiai), bet jaukumas – ne­įtikėtinas.

Pažinti Ameriką neužtektų ir viso gyvenimo. Tuo labiau, jog kiekviena vals­tija yra vis kitokia ne tik gamtinėmis sąly­gomis, bet ir įstatymais, pap­ročiais, tradicijomis. Tačiau suprasti, kaip gyvena žmonės, patirti naujų įspūdžių visada yra naudinga. Bet gyventi ir kurti gėrį labiausiai verta Lietuvoje.

Eugenijus IVANAUSKAS

Jurgos SPARNAUSKIENĖS nuotr. – šio teksto autorius