Mažiau chaoso – daugiau ramybės

Profesorius Libertas Klimka teigia, jog Lietuvoje paprotys ant ka­po per Vėlines uždegti atminimo žvakeles atsirado XIX a. antroje pusėje.

„1880 m. Varėnos rajone, Akmens kaime, kunigas prie medinės baž­nytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gim­tinę. Tada prismaigstė į jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimi­no. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kau­burėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greitai ši apei­ga paplito visoje Lietuvoje. Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje be­siilsinčių probočių šešėlius – ši tradicija yra labai sena. Gal buvo tikima, kad, išeinant į anapus, ugnis turi apvalyti sielą nuo viso­kios bjaurasties, prikibu­sios žmogui gyvam esant“, – pasakoja etno­lo­gas.

Šiais laikais žmonės, lankydami artimųjų amžinojo poilsio vie­tas, ant jų dega tikrai ne vieną žvakę ir puošia ne vienu gėlės žiedu. Ir kartais, deja, persistengiama: ir žvakių skaičiumi, ir gėlių gausa. Tad šiomis dienomis kapinės virsta tikrų tikriausiais gėlynais. Todėl ir dvasininkai, o ir patys gėlių pardavėjai pataria nepersistengti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS  nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.82