Savanoriai ir dabar pasiruošę stoti į kovą už laisvę

Praėjusių metų viduryje Seimas apsisprendė kariams savanoriams, priėmusiems priesaiką 1990–1991 m. ir da­ly­vavusiems atkuriant Lietuvos valstybingumą, suteikti Lais­vės gynėjo statusą. Tai pagarbos ženklas, į kurį pretenduoti gali ir nemažas būrys šilališkių, tapusių pirmaisiais Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kariais. Jų pasiryžimas ginti ką tik atkurtą valstybę turėtų tapti pa­vyz­džiu dabartiniam jaunimui.

Idėjinė savanorių kartą

„Lyginant su Kvėdarna, mūsų nebuvo daug, vos keli vyrai iš Kaltinėnų, Gi­neikių. Daug kas tada šaipėsi, kaltino, kad mes kolchozus sugriovėme“, – šian­dien sako kaltinėniškis Aloyzas Laz­daus­kas.

Kartu su juo prisiekė Są­jū­džio laikų bendražygiai Bro­nius Kučinskas, a. a. Česlo­vas Zemleckis, Petras Urbonas. Anuo­met, kai ką tik atkurtai Lietuvos valstybei buvo kilusi grėsmė patirti tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, dauguma žmonių stengėsi niekur nesikišti. To lietuvius išmokė tragiška pokario patirtis, kai trėmimai ir kovos už laisvę pražudė sąmoningiausią, labiausiai išsilavinusią tautos dalį.  

A. Lazdauskas 22-ejus metus dirbo Kal­tinėnų televizijos bokšte, padėdavo ir kolūkyje, kai reikėdavo sutaisyti elekt­rotechnikos aparatūrą. Prasidėjus tragiškiems Sausio įvykiams, neliko nuošalyje – sąjūdietis budėjo Šilalės savival­dybėje, sau­gojo televizijos bokštą, o va­sarį su būriu kraštiečių prisi­jungė prie Aukščiausiosios Tary­bos (AT) gynėjų.  

„Į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą mane pakvietė Pra­nas Gedmontas. Šis žmogus buvo dalyvavęs partizaniniame judėjime, žinojo, ko verta laisvė. Tikinčių Lietuvos nepriklausomybe atsirado ir daugiau – budėti AT sargyboje iš Šilalės išvažiavo 21 savanoris“, – prisimena A. Lazdauskas. 

Tvarka, pasak Aloyzo, ten buvo griežtai kariška: kad išvengtų incidentų, nuo 23 valandos vakaro iki 7 valandos ryto be leidimo pastate niekas negalėjo vaikščioti. Per rugpjūčio pučą į AT savanoriai neįleido net tiesioginių televizijos laidų vedėjos – namuose leidimą palikusi žurnalistė turėjo skubiai ieškoti Parlamento vadovų pagalbos.

„Mano postas buvo po stik­liniu kupolu, virš kurio Nor­ve­gijos televizijos operatoriai buvo sumontavę ryšio an­teną. Buvo ir nesusipratimų – pamatėme, jog į Vytauto Lands­bergio kabineto langus nukreiptas lazerio spindulys. Ta­da ir AT apsauga įsigijo lazerį, tualete sumontavo aparatūrą. Nežinojome, ko laukti ir kaip viskas baigsis, bet supratome, kad mūsų ten reikia“, – sako A. Laz­dauskas. 

Kario savanorio priesaiką kaltinėniškis priėmė 1991 m. balandžio 21 d. Kvė­darnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Ta proga su bičiuliais nusifotografavo prie Vytauto Didžiojo paminklo. Aloyzas dar ir dabar tebeturi 1993 m. išduotą kario savanorio pažymėjimą. Nors jis senų seniausiai nebegalioja, savanoriui tai yra pats tikriausias įrodymas, jog dalyvavo visuose svarbiausiuose Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykiuose ir kovojo už savo valstybės išlikimą. 

„Man atrodo labai svarbu, kad Sava­noriškosios krašto apsaugos tarnybos pagrindu formavosi Lietuvos kariuo­menė. Buvome idėjinė karta, už Lietuvą būtume ėję negailėdami gyvybės. Ti­kiuo­si, jog tokie yra ir dabartiniai savanoriai. Nors man atrodo, kad daug jaunuolių dabar paprasčiausiai vengia tarnybos Lietuvos kariuomenėje“, – apgailestauja A. Lazdaus­kas. 

Laisvė visada verta kovos

„Kai Sąjūdis susikūrė, visi tos laisvės norėjome. Jei dabar kiltų karas, vėl eitume ir gintume Lietuvą – širdis džiaugiasi, kai matau, kaip didvyriškai už laisvę kovoja ukrainiečiai“, – sako netoli Kaltinėnų, Pasausalio kaime, gyvenantis B. Ku­čins­kas.

Jis irgi yra savanoris, 1991-ai­siais prisiekęs Lietu­vai. Kokia yra laisvės kaina, Bronius sako supratęs dar vaikystėje, kai į Sibirą buvo ištremta mama ir sesuo.

„Mes, trys broliai, pabėgome ir pasislėpėme – metus slapstėmės pas mamos brolį, paskui grįžome ir dykai ganėme Vo­rošilovo, vėliau Stalino kolū­kio karves. Atlyginimas už darbą atsirado tik tada, kai mus priskyrė Varnių eksperimentiniam ūkiui. Sunkiai, bet išgyvenome – mama grįžo tik po dešimties metų. Gerai buvo tik tiek, kad nenugriovė mūsų namų“, – apie paauglystėje pa­tirtą tragediją pasakoja B. Ku­čins­kas. 

Jo tėvai valdė 30 hektarų žemės, kuri vos išmaitino šeimą, tačiau buvo priskirti „buožėms“. Kad netalkintų už laisvę kovojantiems partizanams, 1948 m. į Sibirą buvo ištremti kone visi Pa­sau­salio kaimo gyventojai. Aplink Kal­ti­nėnus partizanų buvo daug, vien Ka­rei­viškės kaime, prisimena Bro­nius, vie­tinių išduoti žuvo aštuoni vyrai.  

„Atveždavo lavonus ir numesdavo turgaus aikštėje – stebėdavo, ar kas nors ateis jų apraudoti. Paskui užkasdavo pelkėje. Nepriklausomybę atkūrus, P. Gedmontas juos iškasė, garbingai į kapines perlaidojom. Daug tada buvo kalbama apie partizanus, ir mes apie juos žinojom, nors sutikę niekada nebuvom. Porą metų vyresnis brolis būtų ėjęs, bet vaikų nepriėmė, bijojo, kad išduos, neatlaikę kankinimų. O per radiją iš Amerikos visą laiką skelbė, kad tuoj mus išvaduos. Tokia buvo politika. Man ir dabar nuo jos baisu darosi“, – neslepia B. Kučinskas. 

Grįžęs į savo Pasausalį, Bro­nius iš jo niekur daugiau ir neišvyko. Liko čia gyventi ir abu broliai. Sąjūdžiui susikūrus, nė vienas neabejojo, kokią poziciją užimti. Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba irgi buvo savaime suprantamas pasirinkimas. Nors namuose augo trys vaikai, reikėjo uždirbti pragyvenimui, per gyvenimą Bronių lydinti Ona, taip pat buvusi tremtinė, niekada neprieštaravo vyro apsisprendimui. 

Net ir dabar, sukaupęs nemažą metų turtą, B. Kučinskas aktyviai tebedalyvauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus veik­loje, nepraleidžia nepaminėjęs valstybinių švenčių. Tris vaikus užauginęs žmogus didžiuojasi, jog vyriausiasis sūnus tapo policininku, jaunesnysis dirba Lietuvos karinio jūrų laivyno štabe, šeimos istorija suformavo ir Kaune gyvenančios duk­ros moralines nuostatas. 

Pasak Broniaus, šiuo metu jos tapo tokios pat svarbios, kaip ir 1991-aisiais, kai sprendėsi Lietuvos valstybės likimas, nes Rusijos agresija Uk­rai­noje yra pavojaus signalas Va­karų visuomenei. 

„Istorija yra linkusi kartotis, todėl jaunimas turi suprasti, kad už laisvę reikės kovoti. Man baisiausia, jog jie dabar tokie viskam abejingi. Gal ne visi, bet daugumai nieko nereikia ir niekas nerūpi“, – apgailestauja savanoris. 

Priešiškumas sovietams – įgimtas 

Šilališkis Juozas Petkus įsi­ti­kinęs, kad pirmieji atkurtos Lie­tuvos valstybės nepriklausomybės savanoriai ir dabar neabejodami eitų ginti šalies laisvės. 

„Patriotų dabar daug, visi sau prisiskiria nuopelnus, tik kažkodėl aiškina, jog esą ne už tokią Lietuvą kovojo. Taip, blogybės išlindo, daug jų ir ten, kur net nesitikėjome, bet juk ne­įsivaizdavome ir tokių pasiekimų. Visi sutinka, kad Lietuvoje žmonės dar niekada taip gerai negyveno“, – teigia J. Petkus.

Šilališkis neslepia, jog nuo jau­nystės jautė priešiškumą so­vietų valdžiai, tačiau tik gerokai subrendęs suprato, kad įgavo jį su motinos pienu. Na­muose buvo sieninis laikrodis, visada dviem valandomis atsilikdavęs.

„Tėvai jo taip ir nepersuko, kai kas nors klausdavo, kiek va­landų, sakydami pridėdavo „Mask­vos laiku“, – šiandien sa­ko jis.  

1991 m. jis vienas pirmųjų išvažiavo į Vilnių ginti atkur­tos nepriklausomybės. Po Spau­dos rūmų šturmo J. Pet­kus buvo paskirtas saugoti Vy­riausybės pastato. Prie jo nebūdavo daug žmonių, nuolat vaikščiodavo tik kelios dešimtys smalsuolių. Sausio 13-osios išvakarėse keli Vyriausybės na­riai, vakare išeidami iš pastato, patarė žmonėms nevargti, nesišaldyti – sakė, viskas bus gerai, nieko nereikia baimintis. O netrukus pradėjo važiuoti kareivių prigrūsti sunk­vežimiai, prie Televizijos bokš­to tankai traiškė žmones. Vil­niuje J. Petkus liko tol, kol atslūgo įtampa. Tuomet išgirdo pasiūlymą vykti namo ir stoti į Sa­va­noriškąją krašto apsaugos tarnybą. 

„Sausio pabaigoje susirinkom koks 30 vyrų po ąžuolu, visi manėm, jog reikės gink­lu ginti Lietuvą. Buvau jaunas, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, nesi­jaučiau labai patyręs, bet tai, kas tuomet vyko, paskatino apsispręsti. Dar ir dabar sunku suprasti, kaip mums taip pasisekė, kad žuvo tik 14 žmonių – Ukrainoje šimtai tūkstančių jau palaidoti, liko be namų, šalis griaunama, žmonės grobiami, išvežami, šaldomi. Bet kai jie laimės, tai bus ir mūsų pergalė“, – įsitikinęs Juozas.  

Pirma užduotis savanoriams, anot jo, buvo saugoti mūsų rajone esančias įstaigas nuo okupacinės kariuomenės užėmimo. J. Petkus prisimena, jog komandoje turėjo vienintelį gink­lą, kuris priklausė policininkui.

„O tas sako mums, kad jei puls – mes ginklą ir bėgs. Gal­vo­ju, tegul meta, aš pagriebsiu“, – pasakoja J. Petkus. 

Ginklų savanoriai taip ir ne­gavo. Nors būrių vadai – J. Pet­kus, Vaidas Budvytis, Kęstutis Lebrikas – ir dalyvavo karybos kursuose, po kurių ginklai jiems turėjo būti išduoti, paskutinę minutę sprendimas buvo atšauktas. J. Petkus dabar svarsto, jog vadovybė pasielgė išmintingai. Lie­tuviams, kokią valdžią be­išrinktų, visos yra blogos – kas žino, kas bū­tų nutikę, jei anuomet savanoriai būtų apsigink­lavę. 

„Bet laisvės šauksmas lie­tu­viams yra įaugęs į kraują. Kiek­vieną šimtmetį bene du kartus kildavo sukilimai – įkvėpę gurkšnį laisvės, žmonės suprasdavo, kokia tai vertybė. Kuo laisvesnė šalis, tuo įdomiau darosi gyventi“, – tvirtina savanoris. 

Dauguma tebestovi šešėlyje

Sąjūdžio subrandinti savanoriai sutinka, jog ir po daugiau nei trijų nepriklausomybės dešimtmečių visuomenėje dar labai daug skeptiškai nusiteikusių žmonių. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, į savanorius neretai žiūrima su pašaipa, jie kaltinami nuskurdinę Lietuvą, sugriovę sovietmečiu kurtą pramonę ir žemės ūkį. 

„Negražu sakyti, bet atrodo, kad dalis vis dar besiilginčiųjų anų laikų buvo pripratę vogti iš kolūkių, nau­dotis išskirtine padėtimi. Su-­

pykęs vieną kartą netgi pasakiau, jog privati nuosavybė neliečiama, jei nori kolūkių, gali juos atkurti, tik tegul deda savo pinigus“, – sako A. Lazdauskas. 

Kad nemaža visuomenės dalis, deja, tebestovi šešėlyje, už kitų nugarų, įsitikinęs ir J. Petkus. Pasak jo, sunku suprasti, kodėl žmonių sąmoningumas toks menkas – nors ir keista, bet kai kurių nepaveikė net Ukrainos tautos  tragedija.

„Dejuoja, kad pas mus nieko neliko, kad trūksta šio ar ano, nors gyvename nepaly­ginamai geriau nei Rusija, ku­ri sėdi ant naftos, tačiau jos bend­rasis vidaus produktas yra du kartus mažesnis“, – tikina aktyviai politika besidomintis šilališkis. 

B. Kučinsko nuomone, reikėtų kuo daugiau rašyti ir kalbėti, kad jaunimas žinotų, kaip buvo iškovota ne­priklausomybė, ir suprastų, jog jiems reikia ją saugoti ir ginti.

Buvę Savanoriškosios krašto ap­saugos tarnybos kariai jaučiasi pamiršti, nes beveik niekada nesulaukia kvietimų į rajone vykstančius renginius. Tie­sa, praėjusią vasarą dalyvavo minint įsikūrimo 30-metį, bet prisipažįsta šventinio džiaugsmo nejautę.

„Daug jaunų savanorių dabar yra, tačiau visi veidai nepažįstami, mes jiems neįdomūs, nes jaunimas nežino mū­sų istorijos, nesupranta, ką išgyvenome – tikriausiai niekas apie tai jiems nepasakoja“, – apgailes­tauja gyvosios istorijos atsiminimus tebesaugantys vyrai. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS archyvo nuotr.