Prisikėlimo šviesa

Pavasaris. Jau pilna Lietuva paukščių: jie grįžo namo. 

Gervės – ir po dvi, ir būreliais, vaikštinėja ne tik po pievas, bet ir greitkelio pakraštyje.

Vasnoja sparnais, kalena gandrai, o rytais įvairiausiomis melodijomis švilpauja, ringuoja pamiškės ir paupiai. Atgyja žemė. 

Atgis ir širdys.

Velykų rytą stebuklingai tekės saulė, pavasariško vėjelio supami linguos besprogstantys jauni beržų lapeliai, 

tolumoje aidės bažnyčios varpas. Ant didžiulio stalo puikuosis velykinių margučių kraitė, 

o jos viduryje tupės sviestinis zuikutis. Garuos didžiulis, ką tik iškeptas pyragas... 

Viskas bus labai paprasta ir labai stebuklinga, nes liudys išsaugotą pasaulio gražumą.

Nutols, bent trumpai akimirkai, visa, kas bloga, kas neteisinga, skaudu ir nepakeliama.

Įsiviešpataus tikras, niekaip nepagražintas ir nesuvaidintas gerumas, meilė kiekvienam

sutiktam žmogui ir praskrendančiam paukščiui. Tebūnie...

Rima PETRAITIENĖ