Ukrainos žmonių kasdienybė: tarp šalčio ir raketų, be pasirinkimo gyventi

Tiek Lietuvą, tiek Ukrainą kausto šalčiai. Tačiau jei lietuviai šiomis die­nomis gali mažiau būti lauke, o po darbo šiltai sėdėti prie televizoriaus, daugumai ukrainiečių speigai tampa gyvybės ir mirties klausimu. Pavojus neišgyventi šalčių gresia ne tik apkasuose tūnantiems kariams, bet ir tiems civiliams, kurie gyvena nešildomuose butuose, o temperatūra juose yra priartėjusi prie nulio. 

JAV prezidentas Donaldas Trumpas teigė, jog telefonu paprašė Rusijos „caro“ Putino per didžiausius šalčius nebombarduoti Ukrainos miestų, ir neva gavo tokį pažadą. Bet Rusija susilaikyti nuo apšaudymų nesugebėjo net savaitės... Kyjive bei daugybėje miestų ir kaimų žmonės gyvena be šildymo – po tikslingų bombardavimų sugriauta daugybė elektros pastočių ir katilinių, kurių neįmanoma skubiai atstatyti.

Siekdama sukelti ukrainiečių nepasitenkinimą ir spaudimą vadovybei pasirašyti nepalankią taikos sutartį, Maskva ne tik kankina šalčiu, bet ir daro barbariškus, šiurpą keliančius nusikaltimus. Iki tol okupantų raketos bei skraidyklės dažniau taikydavosi į geležinkelių stotis bei sandėlius, siekdamos paralyžiuoti traukinių eismą ir tuo pačiu tiekimą frontui. Bet štai praėjusią savaitę raketa netoli Charkivo pataikė į keleivinį traukinį, vykusį iš Lvivo. Tada žuvo penki keleiviai, keliasdešimt buvo sužeista. Vasario pradžioje Rusijos kariai dronu smogė maršrutiniam autobusui: teigiama, jog žuvo 15 kasyk­los darbininkų, dar tiek pat buvo sužeista.

Ukrainečių pyktį sukėlė ir skraidyk­lės ataka į daugiaaukštį namą Belogorodkos miestelyje Kyjivo regione, kai per sprogimą žuvo niekuo neprasikaltę sutuoktiniai Svitlana ir Maksimas Blatovai. Jei ne drąsus gretimame bute gyvenęs žurnalistas Marianas Kušniras, nepabijojęs pulti į liepsnas ir išnešti keturmetę jų dukrelę, ugnyje būtų žuvusi visa šeima...

Panašios tragedijos nutinka beveik kas dieną, tačiau Maskva lieka kurčia vaikų ašaroms ir pasaulio reikalavimui netaikytis į civilius. 

Krasnopilės rajone esantis kaimelis yra vos puskilometris nuo Rusijos pasienio, iki šiol rusai jo neatakavo. Bijodami patekti į okupaciją, dauguma gyventojų išvyko į Ukrainos gilumą, pasiliko čia mažiau nei 100 žmonių, daugiausia pensininkų, pasiryžusių geriau žūti, nei apleisti gimtus namus. Tačiau praėjusio gruodžio viduryje į Hrabovę įsiveržę okupantai užėmė du trečdalius kaimo ir nelaisvėn paėmė 52 civilius bei 13 ukrainiečių karių. Išsivedė ir 54-erių Valerijaus Kločkovo brolį su žmona. Keliasdešimt metrų tolėliau gyvenęs Valerijus kartu su dviem metais jaunesne žmona Valentina liko neužimtoje teritorijoje, bet po to nuolat gyveno rūsyje, baimindamiesi, kad irgi gali patekti nelaisvėn. Į gatvę išeiti buvo pavojinga ir dėl to, jog kaime nuo to laiko nuolat vyko didesni ar mažesni karių susirėmimai. Susirgus žmonai, Valerijus ryžosi bėgti iš Hrabovės – pasodinęs ją į rogutes, planavo nusigauti į už 14 kilometrų esantį saugesnį Ternopilės miestelį...

Maskva pasauliui nuolat tvirtina, jog esą kariai į civilius netaiko, tačiau pastarasis įvykis akivaizdžiai liudija, kad Kremliui nieko nėra švento: okupantai nesigaili nei vaikų, nei senolių, nei ligonių. Valerijus sutuoktinę rogutėmis vežė dieną, rusų skraidyklių operatoriai puikiai matė, jog tai civiliai. Bet kai nuėjus pusę kelio Valerijus nusprendė kiek pailsėti, prisėdęs ant pakelės kelmo, po akimirkos rusų dronas numetė granatą, moteris žuvo. Sutuoktinis nebėgo slėptis, o iš skausmo atsiklaupė prie mirusios Valentinos ir ilgai ilgai raudojo. Kai atsistojo ir ruošėsi rogutes su jos kūnu tempti toliau, kiti du dronai sviedė granatas į jį ir vyras žuvo...  

Sutuoktinių mirtis rusų dronų operatoriui nesukėlė jokio gailesčio, jis viešai gyrėsi pataikęs labai tiksliai. Šį jo įrašą regėjęs Valerijaus sūnėnas Oleksandras visuomeninei Ukrainos televizijai papasakojo, jog buvo susitaręs su dėde susitikti saugioje vietoje, žadėjo jų atvažiuoti paimti mašina. Jis negalėjo arčiau privažiuoti ne tik dėl gausiai apsnigto ir nenuvalyto kelio, bet ir todėl, jog nepraleido kareiviai, nes teritorija kontroliuojama priešo dronų. Pasak Oleksandro, dėdės ir tetos palaikai tebėra žūties vietoje, jų išvežti kol kas nesiryžta net ukrainiečių kariai. Jie tikisi, jog tai padaryti pavyks, kai pradės snigti arba pustyti, nes tada priešo dronai neskraidys ir bus galima surizikuoti.

Apie šios šeimos nužudymą neįstengiu skaityti be įsiūčio. Ne tik dėl nusikaltimo beprasmiškumo, bet ir todėl, jog praėjusį pavasarį kartu su kunigu Oleksandru Petrenka vykau į gretimą kaimą gelbėti rūsiuose nuo bombardavimų besislepiančių žmonių. Mačiau jų pasimetimą ir maldaujančias akis padėti. Virš mūsų galvų tada irgi buvo pakibęs rusų dronas, laimei, po kiek laiko jis nuskrido. Mums  pasisekė, kad dronas granatos nenumetė, o nuskrido toliau žvalgytis kitų aukų...

Eldoradas BUTRIMAS 

AUTORIAUS nuotr.