Kaip Lietuva kūrė kariuomenę: derybos su rusais, „Šilelis“ ir Lenino biustas danams

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, savo kariuomenės kūrimas anaiptol nebuvo klausimas su akivaizdžiu atsakymu. Atsargos pulkininko, iš Tenenių kilusio Jono Gečo prisiminimuose atsiskleidžia ir gudrios derybos su čia buvusiais rusų kariais, ir pastangos įtikinti savus politikus bei gyventojus. 

Kodėl Sąjūdžio politikai boikotavo kariuomenės kūrimą

Tryliktoji Lietuvos nepriklau­somybės diena, 1990 m. kovo 23-ioji, maždaug pusė trijų nakties galėjo būti laikas, kai Aukščiausioji Taryba, būsimasis Seimas, būtų paskyrusi pirmąjį valstybės krašto apsaugos ministrą. Tačiau iki išnaktų diskutavę deputatai susiginčijo, ėmė grasinti posėdžio boikotu ir naujos ministerijos teko dar kurį laiką palaukti. Atėjus eilei svarstyti gynybos portfelį, salėje kilo šurmulys: parlamentarai svarstė, ką toks ministras veiks valstybėje be kariuomenės, iš kur rasis karių, ginklų.

Abejonių turėjo ir pats siūlomas ministras Vidmantas Povilionis, tą naktį kalbėjęs, kad „mūsų tauta yra vidutinių tarnautojų tauta“, o sovietmečiu lietuviai neturėjo savo aviacijos, laivyno, diplomatų. Oponentai priminė, jog Lietuva turi būti neutrali ir demilitarizuota, kaip deklaravo Sąjūdis. Kita vertus, Lietuvoje jau kūrėsi neoficialios paramilitarinės grupės ir bijota, kad be jėgos struktūros vėliau nepavyks jų suvaldyti. Tuo pat metu atėjo baimę sukėlęs pranešimas, kad Vilniaus link juda tankų kolona.

Lietuvos gynybos pajėgų kūrimui priešinosi dalis Sąjūdžio deputatų. Užsitęsus diskusijoms, vienas jų paragino nutraukti klausimo svarstymą – arba, pagrasino, dalis kolegų paliks salę ir sukels kvorumo krizę. 

Krašto apsaugos ministro Lietuva taip ir neturėjo iki pat 1991 m. spalio, jau gerokai po sausio įvykių ir pučo Maskvoje, galutinio Sovietų sąjungos žlugimo.

„Nieko iš karto neatsitiko“, – taip šį laiką atsimena J. Gečas, vėliau tapęs Krašto apsaugos departamento – kompromiso, neįkūrus ministerijos – darbuotoju.

J. Gečas buvo Aukščiausiosios Tarybos Gynimo štabo viršininkas, vienas svarbiausių pareigūnų Sausio įvykių metu. Vėliau, jau nuo Rusijos agresijos apsigynusioje Lietuvoje, jis tapo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininku, dirbo krašto apsaugos viceministru, gynybos atašė, Šaulių sąjungos vadu.

Iki Lietuvos nepriklausomybės jis buvo pedagogas, dirbo švietimo ir sporto įstaigose, tarnavo sovietinėje kariuomenėje.

Kalbėdamas apie tuometes nuotaikas, pašnekovas prisiminė pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą Vilniuje 1988 m. Sąjūdžio programoje buvo kalbama apie Lietuvos savarankiškumą, ekonomiką, demokratiją, socialinį teisingumą ir net gamtosaugą – bet kalbant apie kariuomenę tebuvo pasakyta, jog piliečiai gali atsisakyti dalyvauti tarptautinės teisės neatitinkančiuose karo veiksmuose, o visuomenė turi būti „demilitarizuota“, nelikti karinio ugdymo. Minties, kad reikia išvesti sovietinę kariuomenę, nebūtų palaikę ir Vakarai. Tuo metu Lietuvoje bijota, kad Sovietų sąjunga brutaliai numalšins ambicijas kurti savo kariuomenę – buvo prisimenama nesena sovietinės kariuomenės agresija Vengrijoje ir Čekoslovakijoje.

„Visas pasaulis džiaugėsi, kad pagaliau baigėsi Šaltasis karas, konfrontacijos su Sovietų sąjunga. Buvo bijoma, jog tokie išsišokėliai kaip Antanas Terleckas, Sąjūdis ar Estijos liaudies frontas sužlugdys Michailą Gorbačiovą, ateis jėgos, kurios pradės viską iš naujo. Kodėl Sąjūdis manė, kad Lietuva turi būti demilitarizuota, neutrali? Toks buvo etapas, taip reikėjo“, – kariuomenės idėjai besipriešinusius deputatus prisiminė jis.

„Šilelis“ rusų generolui

Kaip pamena J. Gečas, iš pradžių Krašto apsaugos departamentas glaudėsi Seime, kiek vėliau gavo pastatą Antakalnyje. Nors ir be kariuomenės, Lietuva turėjo kelias karines organizacijas, kurių svarbiausia J. Gečas vadina atkurtą Šaulių sąjungą. Kol Lietuva žengė pirmuosius žingsnius, kurdama kariuomenę, ėmė blokuoti lietuvių šaukimą į sovietinę armiją, Maskva ėmėsi ekonominės blokados – stabdyti prekių, energijos ir degalų tiekimą bei spausti Lietuvą atsisakyti nepriklausomybės. Kaip prisimena J. Gečas, jam departamento viršininkas Aud­rius Butkevičius pavedė rasti, ką daryti su Lietuvoje dislokuotais sovietiniais kariniais daliniais ir pačiais kariais. Iš pradžių net nebuvo žinoma, kiek jų yra – J. Gečas suskaičiavo 35 tūkst. Gauti tokią informaciją buvo anaiptol nepaprasta, nes niekas neturėjo žvalgybos patirties. 

„Buvo bandoma laviruoti san­tykiuose su Maskva ir su Lie­tuvoje dislokuotų dalinių vadais. Apie Rusijos kariuomenės išvedimą iš Lietuvos tada dar niekas nekalbėjo“, – 1990-uosius prisimena jis.

Pašnekovas keliavo ir į Mask­vą, kalbėjosi ir su karininkais Lietuvoje. Buvo manoma, jog su rusais turi bendrauti tie, kurie patys tarnavo sovietinėje kariuomenėje, mokėjo rusų kalbą, žinojo, kas jiems rūpi. J. Gečas su šypsena prisimena pokalbius su Vilniaus garnizono vadu generolu Viktoru Uschopčiku. Dėl civilių žudymo šis vėliau buvo nuteistas vadinamojoje Sausio 13-osios byloje 14 metų laisvės atėmimo bausme, bėgo į Baltarusiją.

„Važiuodavau ir kalbėdavau su juo: nieko nedarykit. Mes rusiškai, draugiškai, butelį išsitraukiam, susėdam, pakalbam. Znaješ, Jonas, a ti nemožeš ot „Šilelis“ malenkij dastat‘? („Ar tu gali, Jonai, gauti man „Šilelį“?) Vilniaus komendantui… Ir gavau jam tą „Šilelį“, nuvežiau“, – juokiasi J. Gečas.

Naudos išskaičiavimu buvo grįstas ir Lietuvos sprendimas rusų kariškiams leisti parduoti savo butus, už ką jie gavo gana daug pinigų. Kita vertus atsirado, pašnekovo žodžiais, „karštų galvų“, kurie siūlė prieš rusų kariškius imtis smurto, ypač po Sausio įvykių. Galiausiai situacija buvo tokia, kad ir Sausio 13-ąją Rusija turėjo siųsti karius iš kitur.

„Maskva visiškai nebepasitikėjo savo kariais Lietuvoje. Ne tai, kad jie buvo papirkti, bet šalia gyvena kaimynas lietuvis – tai ką dabar, eisiu šaudyti?“ – prisimena J. Gečas.

Kaip išėjo sovietai, o danai išvežė Lenino biustą

Iškart po Sovietų sąjungos agresijos prieš taikius Lietuvos civilius sausio 13-ąją buvo įkurta Savanoriškosios krašto apsaugos tarnyba, šiandien žinoma kaip Krašto apsaugos savanorių pajėgos. J. Gečas tapo tarnybos štabo viršininku. Paklaustas, kada pirmą kartą išgirdo apie tai, kad Lietuva sieks narystės NATO, jis mini, jog po nepavykusio pučo Maskvoje, po kurio iširo Sovietų sąjunga, „pradėjo sklandyti idėjos“. Kelios Vakarų valstybės jau buvo pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę. Kaip pradžią jis pamini amerikiečių CŽA vizitą Vilniuje, pokalbius su Danijos politikais ir kariais. Tada nebuvo kalbama apie narystės perspektyvas, labiau apie bendras treniruotes.

„Kaip dabar yra su Ukraina: kalbama, ar priimti į NATO, ES. Dieve, kiek mums tas kainavo! Pirma, ar tu kontroliuoji savo teritoriją? Ar turi savo pajėgas, savo valiutą? Ar turi demok­ratiškai išrinktą Vyriausybę ir Seimą? Kai išėjo Rusijos kariuomenė ir buvo pasirašyta unikali sutartis dėl sienų su Maskva, tai buvo labai svarbus, unikalus dalykas: buvę okupantai pripažįsta, jog esame nepriklausomi, ir yra sienos“, – prisimena pašnekovas.

Jam teko dalyvauti galutinai išvedant Rusijos kariuomenę 1993 m.

„Dabar matome nuotraukas, kad išvažiuoja. Bet visi komp­leksai jau buvo išvežti. Buvo tiesiog išvedimo paradas“, – sako jis.

Tuo metu Lietuvos kariams pirmoji bendradarbiavimo su NATO misija tapo 32 lietuvių dalyvavimas Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje buvusioje Jugoslavijoje kartu su danų kariais. J. Gečas tuomet ėjo krašto apsaugos viceministro pareigas. Mokymams į Lietuvą atvežė amerikietiškus automatinius ginklus, šarvuočius –

Lietuvos kariams, mačiusiems tik „kalašnikovus“, visa tai buvo naujovės. Savo ruožtu iš poligono prisiminimui išsivežė Lenino biustą. J. Gečas prisimena ir kuriozą – priėmimo proga danams Ruklos virėjai išvirė labai neskanių cepelinų.

„Patiekė tuos cepelinus, perpjauni, o ten atšokęs tas rudas mėsos gabaliukas… Pamaigė, pamaigė, Dieve tu mano“, – su šypsena prisimena J. Gečas.

Pirmasis užsienyje žuvęs lietuvis karys

Pirmąją Lietuvos karių taikos įtvirtinimo misiją užsienyje Bosnijoje ir Hercegovinoje J. Gečas vadina galbūt sunkiausiu savo darbu po Sausio įvykių. Nors kariuomenė ir ministerija norėjo suteikti kariams galimybę pasimokyti dirbant su Vakarų kariuomenėmis, politikai ir žiniasklaida buvo priešiškai nusiteikę, klausė, kam Lietuvai karas užsienyje.

„Žmonių galvose tebebuvo Afganistano karas. Ir čia dabar naujų lavonų išsiunčiame iš Lietuvos?“ – apie tuometes gyventojų nuotaikas pasakoja J. Gečas.

Tuo metu Danijos kariai stebėjosi – pusė lietuviško būrio buvo su aukštais kariniais laipsniais.

„Idėja buvo tokia: reikia parengti karininkus, kad jie pamatytų pasaulį, pabendrautų su Danijos, NATO kariuomene. Buvo galima eilinius, bet išsiuntėme leitenantus, vyresniuosius leitenantus, kapitoną“, – sako pašnekovas, vėliau dirbęs ir taikos palaikymo misijose Afganistane.

J. Gečui 1996 m. teko ir atsakomybė pargabenti namo pirmojo užsienio misijoje žuvusio lietuvio kario Normundo Valterio kūną, kai jo šarvuotis užvažiavo ant prieštankinės minos. J. Gečas prisimena, kad kelias dienas nebuvo žinoma nieko, tik jog misijoje žuvo danas ir lietuvis – kelias iki kūnų buvo užminuotas, nebuvo galima jų pasiimti net sraigtasparniu, nes minų buvo net medžiuose.

Skrydis į Lietuvą kariniu lėktuvu su palaikais J. Gečui įstrigęs atmintyje iki šiol.

„Tai iš tikrųjų buvo, sakykime, savotiškas skrydis. Du pilotai, šturmanas, aš ir kariuomenės vadas. Gale lėktuvo – du karstai. Atskridom į Daniją, pasitiko ministras, atidavėme dano palaikus, po to tuo pačiu lėktuvu skridome į Vilnių, ten laukė užsienio reikalų minist­ras Linas Linkevičius, N. Valterio mama. Atvežti ir atiduoti mamai karstą… Buvo taip, kaip buvo“, – atsidūsta jis.

Ragina Europą suklusti

Šiandien J. Gečas pensijoje, dienas leidžia name Vilniaus pakraštyje, tvarko savo patirtų įvykių archyvą, taip pat – giminės istorijos dokumentus.

„Jei neturi praeities, tiesiog išeisi, ir viskas tuo baigsis“, – susidomėjimą šeimos istorija aiškina jis.

Kalbėdamas apie savo vaid­menį lemtinguose Lietuvai įvykiuose, atsargos pulkininkas tikina, jog nesijaučia ypatingas, negali pasakyti, ar su Sąjūdžiu jo gyvenime nutiko lūžis – nebent įtakos darė ir sovietmečiu šeimoje išlaikyta religija, švenčių minėjimas, ėjimas į pamaldas.

„Tame Žemaitijos kaime tai buvo svarbu. Žmonės susirinkdavo ypač į spalines pamaldas, lapkritis, jokios elektros, šviesos, šildymo, kalbamas rožančius (...). Tai yra mano gyvenimas, kurį išgyvenau. Kai klausi, iš kur Sąjūdis, kodėl? Tai niekur nedingo“, – sako jis.

J. Gečas užsimena, kad, jo manymu, į mokyklas reikėtų grąžinti vienokios ar kitokios for­mos karinį ugdymą ir taip stip­rinti visuotinę gynybą. O Lietuva ir Europa šiandien, pasak pašnekovo, išgyvena istorinį metą, kurį svarba galima prilyginti Antrojo pasaulinio karo pabaigai ar Sovietų sąjungos žlugimui. Tuo metu Rusija Lie­tuvą mato taip pat, kaip ir so­viet­mečiu – kaip placdarmą karui Vakaruose, todėl, J. Gečo manymu, Europos valstybėms būtina skirti daugiau pinigų gynybai.

„JAV, valdomos Donaldo Trumpo ar kito prezidento, savo vietą turi, turi Kinija, Rusija ieško, nors nėra pasaulio žaidėja. Mes, Europa, taip pat ir Lietuva, turime rasti savo vietą. Vyksta naujas, trečias pasaulio persidalijimas, kuriame dominuoja žaidėjai, turintys jėgą“, – įsitikinęs jis.

Jurga BAKAITĖ

E. Blažio / LRT nuotr.

LRT