Žemėje slypintis arsenas kelia nerimą, gyventojai pasigenda tyrimų rezultatų

Praėjo jau šešeri metai nuo tada, kai Iždonų kaimui tiekiamame geriamajame vandenyje buvo nustatytas pavojingai didelis arseno kiekis. Nors vanduo dabar valomas specialiais gerinimo įrenginiais, vietos gyventojai iki šiol nesijaučia ramūs. Jų nepasitikėjimą didina tai, kad UAB „Šilalės vandenys“ viešai neskelbia vandens tyrimų protokolų ir neinformuoja bendruomenės, koks arseno kiekis vandenyje yra nustatomas šiuo metu.

Įtaria žalą sveikatai

Iždonų ir aplinkinių kaimų geriamojo vandens kokybės problema išryškėjo 2020 m., kai UAB „Šilalės vandenys“ atliktų vandens tyrimų metu mėginiuose buvo užfiksuotas leistiną normą viršijantis arseno kiekis. Dėl to vanduo buvo pripažintas netinkamu vartoti maistui. Kol buvo ieškoma problemos sprendimo, gyventojai buvo aprūpinami geriamuoju vandeniu buteliuose – kiekvienam buvo skiriama po 20 litrų vandens, kurį pristatydavo vandens tiekimo įmonė.

Vėliau pasirinkti skirtingi problemos sprendimo būdai. Paežerio kaime buvo įrengtas naujas vandens gręžinys, o Iždonuose nuspręsta išsaugoti esamą gręžinį ir šalia jo įrengti vandens gerinimo įrenginius. Šis sprendimas kainavo apie 30 tūkst. eurų.

Po įrenginių įrengimo atlikus išvalyto vandens tyrimus nustatyta, jog arseno koncentracija siekė 4 µg/l ir neviršijo leistinos 10 µg/l normos. Tuomet buvo konstatuota, kad problema išspręsta.

Bet nerimas kažkodėl nedingo. Ūkininkai pastebi, jog karvės sunkiau apvaisinamos, daug kaimo žmonių serga sunkiomis ligomis, todėl yra manančiųjų, jog tai gali būti arseno sveikatai daromos žalos požymis. Juo labiau, kad niekas nežino, kiek laiko Iždonų ir Paežerio kaimo gyventojai gėrė šia medžiaga apnuodytą vandenį, o ir dabar nėra tikri dėl jo kokybės. 

Bijo likti be geriamo vandens

Neramu žmonėms dar ir dėl to, kad šuliniai tušti. Štai ūkininkė Vilija Bušinskienė, kartu su dukrų šeimomis laikanti apie 380 galvijų, sako, kad už vandenį per mėnesį sumoka apie 900 Eur, nes šulinys sausas, jo vandens užtektų vos kelioms karvėms išlaikyti.

„Įbestume adatą, bet gilesniuose žemės sluoksniuose vandens nėra, tik paviršinis“, – tikina V. Bušinskienė. 

Pasak ūkininkės, nerimą kelia ir pasenusi vandens tiekimo infrastruktūra: seni siurbliai, kuriems nėra atsarginių dalių, vamzdynai, kuriems trūkus, kaimas gali likti visai be vandens. 

„Vamzdynai per ploni toms apkrovoms, kurios dabar yra. Anksčiau, kai buvo daugiau vandens bokštų, sistema buvo subalansuota, o dabar, sujungus taškus per tą pačią senąją trasą, ji nebeatlaiko. Nepadėtų nei nauji gręžiniai – nerandama vandens net 150 metrų gylyje”, – sako ūkininkė. 

Pasak V. Bušinskienės, po to, kai Iždonų kaime buvo pastatyti vandens gerinimo įrenginiai, vandens kokybė pagerėjo, iš krano nebebėga rudas, rūdžių pilnas ir supuvusiais kiaušiniais dvokiantis skystis, kuriame anksčiau nebuvo įmanoma net skalbti. Bet prieš kelis metus vandenyje rastas arsenas vis dar tebėra kaip koks nelaimės šešėlis virš viso kaimo. 

Kalta ne tarša, o geologija

V. Bušinskienė, anksčiau dirbusi Lietuvos žemdirbystės instituto Kaltinėnų bandymų stotyje, sako žinanti, jog ši problema atsirado „ne iš oro“ ar taršios žmogaus veiklos. Iždonai įsikūrę Žemaičių aukštumoje, o čia kitaip išsidėstę dirvožemio sluoksniai, dėl to vanduo, prasiskverbdamas į gilesnius klodus, tinkamai neišsifiltruoja, jam išlieka sunkusis metalas.

„Tokia geologija niekur nedings. Kad ir kiek įrenginių pastatytum, sluoksnių žemėje nepadaugės. Arseno „neišskalbsi“ iš vandens, kaip išvalomos geležies priemaišos, čia reikia visai kitokio, rimtesnio sprendimo“, – įsitikinusi ūkininkė, labiausiai nerimaujanti dėl to, kad vandenį tiekianti bendrovė neinformuoja gyventojų apie tyrimų rezultatus. 

„Nei mes žinome, kas kiek laiko daro tyrimus, nei kas pasako, koks kiekis to brudo vandenyje rastas. Kažkodėl įmonės puslapyje nurodoma, kiek yra geležies, bet apie arseną nė neužsimenama. Negi nesupranta, kaip mums tai svarbu – juk anksčiau ar vėliau gali jo ir vėl padaugėti“, – svarsto V. Bušinskienė, neslepianti, jog girdėjo kalbant apie 8 mikrogramus litre (8 µg/l).  

Nors Lietuvos higienos norma leidžia litre iki 10 µg, idealiausia ir saugiausia koncentracija geriamajame vandenyje turėtų būti kuo artimesnė nuliui, nes šis toksiškas mikroelementas yra linkęs kauptis organizme ir ilgalaikis (chroniškas) net ir nedaug normą viršijančio arseno vartojimas didina riziką susirgti odos, pūslės bei plaučių vėžiu, sukelia širdies bei kraujagyslių ligas.

Pasigenda oficialios informacijos

Nekeista, kad Iždonų gyventojams trūksta informacijos – nei UAB „Šilalės vandenys“ interneto puslapyje, nei bendrovės veiklos ataskaitoje, kuriai kasmet pritaria Šilalės savivaldybės taryba, nėra informacijos apie arseno koncentraciją geriamame vandenyje.

UAB „Šilalės vandenys“ direktorius Remigijus Vėlavičius teigia, jog Iždonų vanduo yra švarus ir saugus vartoti. Pasak jo, metalų, tarp jų ir arseno, tyrimai yra atliekami kartą per metus. Bendrovė turi praėjusių metų rugsėjo mėnesį atlikto tyrimo duomenis, patvirtinančius, kad iš šios vandenvietės paimtuose mėginiuose arseno kiekis siekė vos 2 µg/l. Naujausi mėginiai tirti išvežti prieš gerą savaitę, liepos 8 d., o rezultatų tikimasi sulaukti rugpjūčio pradžioje.

„Jokių slaptumų čia nėra“, – pabrėžia įmonės vadovas.

Pasak jo, kiekvienas, kuriam neramu dėl vandens kokybės, gali tiesiogiai kreiptis į bendrovę ir gauti originalius protokolus. O jie neviešinami, nes tokios prievolės nėra. 

„Vienos vandenvietės vandens ištyrimas dėl metalų koncentracijos kainuoja daugiau nei 600 Eur. Jei visus rezultatus skelbtume – ištiriama ar ne 18 pozicijų, tai internete sukurtume sunkiai suvokiamą paprastam vartotojui duomenų srautą“, – įsitikinęs R. Vėlavičius. 

Problema – ne tik arsenas

Šilalės savivaldybei pateiktoje UAB „Šilalės vandenys“ 2025 m. veiklos ataskaitoje nurodoma, kad geros kokybės geriamojo vandens trūkumas rajone yra gerokai didesnė problema: iš 49 bendrovės eksploatuojamų vandenviečių valymo įrenginiai pastatyti tik 26-iose. Mažosiose vandenvietėse vanduo tiekiamas tiesiai iš gręžinio, be jokio papildomo valymo. Keberkščiuose, Jokūbaičiuose ir Karūžiškėje amonio kiekis viršija normą 3 kartus, Alkupyje ir Padvarninkuose geležies kiekis normas viršija net 11 – 12 kartų.

2021 m. Šilalės rajono savivaldybės administracija UAB „Šilalės vandenys“ pritaikė oficialią išlygą – leido įmonei penkerius metus, iki 2025 m. pabaigos, tiekti gyventojams geriamąjį vandenį, kurio kokybės rodikliai viršija Lietuvos higienos normoje nustatytus reikalavimus. Specialus leidimas tada buvo suteiktas 27 vandenvietėms – jų vandenyje buvo randamas padidėjęs bendrosios geležies bei amonio kiekis, o Paežerio, Palentinio, Džiaugėnų, Keberkščių ir Visdžiaugų vandenvietėse nustatyta per didelė ir mangano koncentracija.

UAB „Šilalės vandenys“ interneto puslapyje skelbiamame rašte dėl išlygos teigiama, jog didesnis geležies, amonio ir mangano kiekis visiškai natūralus reiškinys, susiformavęs giliai požeminiuose vandenyse dėl mūsų regiono pusiau uždarų hidrogeologinių struktūrų savybių, kurios, metams bėgant, nekinta. Šios medžiagos sukelia ne sveikatos, o estetines ir technologines problemas: dėl jų genda vandens skonis bei kvapas, atsiranda nuosėdos ir dažančios savybės, o amonis papildomai trukdo iš vandens pašalinti manganą.

Dokumente konstatuota, jog šiuo metu alternatyvių būdų, kaip aprūpinti minėtas gyvenvietes visus higienos reikalavimus atitinkančiu vandeniu, paprasčiausiai nėra, bet padidėjusi geležies, amonio ir mangano koncentracija vandenyje tiesioginės grėsmės žmonių sveikatai nekelia. Tačiau išlyga, suteikta iki 2025 m. pabaigos, jau nebegalioja, o nekokybiško vandens tiekimas tebevyksta.

Iždonų gyventojai pripažįsta, kad tiesioginio, moksliškai pagrįsto ryšio tarp jų sveikatos problemų ir geriamojo vandens kokybės nėra nustatyta. Todėl svarstymai, ar sunkių ligų priežastimi galėjo tapti užterštas vanduo, kol kas tėra kaimo žmonių nuogąstavimai ir spėlionės.

Vis dėlto sveikata yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime, lemianti ne tik jo kokybę, bet ir trukmę. Todėl viešojo vandens tiekėjo pareiga, net jei tokia prievolė nėra aiškiai įtvirtinta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, būtų užtikrinti kuo didesnį skaidrumą ir gyventojams teikti kuo daugiau informacijos apie jų vartojamo geriamojo vandens kokybę. Tie, kuriems ši informacija neaktuali, ja nesidomėtų, tačiau besirūpinantiems savo ir artimųjų sveikata, nekiltų papildomų abejonių ar nerimo.

Daiva BARTKIENĖ

R. ŽIAUBERIO nuotr.

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.