Ar priimsime Prisikėlimą į savo gyvenimą?
Šiemet Velykos atkeliauja su vasariškais orais, kurie tarsi patvirtina, kad šviesa gali įveikti tamsą, šiluma gali pašalinti įšąlą. Vien jau dėl skaistesnės ir šiltesnės saulės taisosi nuotaika ir viskas atrodo kiek viltingiau. Tiesa, esame būtybės, kurios visada sugeba atrasti, kas negerai. Kai šviečia saulė, skundžiamės, kad trūksta lietaus, kai pradeda lyti, piktinamės, jog norėtume saulės. Kai darbas veja darbą, alkstame poilsio valandėlės, o atradus laiko pailsėti, tampa nuobodu, nerimstame, kad jis teka tuščiai...
Šventos Velykos ir tradicinis pasveikinimas „Kristus prisikėlė, tikrai prisikėlė“ – būtent apie tai. Jei savo viduje nešiojamės žaizdą, tai viskas, prie ko prisiliečiame, kels skausmą. Susibarti, susipykti, pasijusti vienišam, nesuprastam ar išduotam galima ir prie šventinio Velykų stalo, ir margučių grožis čia nepadės.
Įpratome apie didžiąsias krikščioniškas šventes kalbėti skambiais žodžiais, pabrėžti tikėjimo, iš kartos į kartą perduodamų tradicijų svarbą. Tačiau esmė yra kiek giliau. Ji nėra sudėtingas slėpinys, nereikalauja teologinio išmanymo, tik primena, jog ši šventė pirmiausia yra apie kiekvieną iš mūsų. Prisikėlimas yra tai, kas vyksta kiekvieno širdyje. O pasirinkimas paprastas: priimti jį arba žiūrėti į kitą pusę ir toliau likti muse, kuri pirmiausia pastebi nešvarumus. Prisikėlimas nėra lengvabūdiškas numojimas ranka į visus rūpesčius, išbandymus, netektis. Tai veikiau persikeitimas iš musės į bitę, kuri pakyla skrydžiui, nes tiki gėlių egzistavimu, nes yra pasiryžusi ieškoti nektaro, o ne trūnėsių.
Šv. Velykos krikščioniui yra žinia, jog gyvenimas, su visais žiedais ir spygliais, yra dovana, o ne spąstai. Žinia, labai daug kas priklauso nuo to, kokiomis akimis žiūrime, kokia širdimi vertiname. Tikrovė yra labai įvairi ir nuo kiekvieno mūsų pasirinkimo gyvenimas keičiasi.
Gal egzotiškai skamba pasakėčia apie du vilkus – gerą ir blogą – kurie gyvena žmogaus prigimtyje. Galiausiai laimi tas, kurį maitiname savo mintimis ir veiksmais. Velykų kontekste galima pridurti: net tada, kai gyvenime tamsa vis plečiasi, o akyse vis daugiau nevilties, tai nėra pabaiga. Vienintelė akimirka, kai galime iš tiesų kažką pakeisti, yra čia ir dabar.
Tikri pokyčiai nebūna labai greiti. Būtent apie tai mums sufleruoja gavėnia. Tai kelionė, ruošianti širdį Prisikėlimui. Išvalyti akis ir širdį nėra paprasta. Gali prireikti laiko, tačiau net ilgiausia kelionė visada prasideda nuo pirmo žingsnio. Savąją gavėnią kiekvienas galime pradėti nuo dabar, o Velykų stalas, brangūs žmonės prie jo, bendrystės dovana – labai svarbi pagalba.
Kristus prisikėlė. Jis stipresnis už mirtį, todėl ir Velyknakčio vigilija prasideda degančios žvakės įnešimu į tamsią šventovę. Viena žvakė įveikia tamsą. Nuo jos uždegamos kitos ir šviesa stiprėja. Tas pats gali vykti ir kiekvieno iš mūsų širdyje, svarbiausia – priimti tai, jog Velykos yra mums, o ne tik prieš 2 tūkstančius metų vykusio stebuklo prisiminimas, sudabartinamas ritualizuotu spektakliu.
Nuoširdžiai sveikinu visus su šv. Velykomis, Prisikėlimo švente. Tegu džiugina ne tik gausus stalas, bendrystė, tačiau ir augantis pasitikėjimas tikrovės grožiu ir prasme, tuo, kad visos negandos yra žaizdras, kuris augina mūsų tikrumą. Linkiu, jog kiekvieno gyvenime subręstų akimirka, kai visa esybe su džiaugsmu galėtume pasakyti: dabar tikrai žinau ir išgyvenu tai, kad Kristus prisikėlė.
Andrius NAVICKAS,
rašytojas, filosofas