Ar vėl mums gresia tremtys?
Niekas – nei kvailai tapatinamas penktadienis su 13-ąja mėnesio diena, nei Izraelio ir Irano apsišaudymas, net ir Rusijos piktadarybės Ukrainoje – neužgožė birželio 14-osios – Gedulo ir vilties dienos. Tai simbolinė data, nes trėmimai, žudymai, tautinio aukso fondo naikinimas vyko daugiau kaip dešimtmetį, neišskiriant ir nacistinių nusikaltimų.
Kodėl vėl apie tai prakalbome? Dėl to, kad tautai tebeskauda. Tos žaizdos, atrodo, niekada neužgis. Sakoma, jog kas antra lietuvių šeima patyrė šias netektis... Jau esu rašęs, kad tremtis neaplenkė ir mano šeimos. Tėvas už dalyvavimą aršaus miestelio stribo egzekucijoje buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo, bet, mirus galvažudžiui Stalinui, paleistas po trijų. Tie treji metai su trim vaikais mamai virto tikru košmaru, o ir grįžęs tėvas jau buvo kitoks...
Tad kodėl šiandien vėl užsimenu apie birželio 14-osios tragediją? Štai skaitau aukšto Rusijos pareigūno – užsienio reikalų ministro pavaduotojo Sergejaus Riabkovo interviu agentūrai TASS, kuriame jis pareiškė, kad Rusija nebaigs karo Ukrainoje tol, kol NATO nepasitrauks iš Baltijos šalių ir nepateiks garantijų, jog nesiplės į Rytus. Akivaizdu, jog tai ne jo paties išsigalvojimas, kaip tai daro liguistas D. Medvedevas, bet pareiškimas suderintas su šefu S. Lavrovu ir net pačiu Putinu. Ką tai reiškia?
Tai, kad, keldama vis naujus reikalavimus, agresorė nori išvalyti sau lauką tolesnei invazijai, ir jos skelbta Ukrainos okupacija – tik pradžia. Derybos Stambule tėra tik priedanga ekspansinei Kremliaus politikai. Putinas tempia laiką, siekdamas įgyvendinti prieš karą suformuluotus tikslus, nes kitaip režimas žlugs, o pats diktatorius nueis į užmarštį arba ant kartuvių.
Tokia šių laikų logika. Niūri. Dar balandį S. Riabkovo retoriką buvo perėmęs užsienio žvalgybos vadovas S. Naryškinas, pareiškęs, jog neva krizę regione kelia ne kariaujantis Kremlius, o Lietuva ir kaimyninės šalys. Jis net pagrasino, kad, jeigu jaus agresiją iš NATO, pirmiausia smogs Baltijos šalims ir Lenkijai. Tai nėra vien grasinimas: juk Maskva jau „juto“, kad Aljansas Ukrainos rankomis ketina užimti visą Rusiją...
O neseniai ir pats S. Lavrovas tikino, jog Lietuva, Latvija ir Estija siekia susilpninti Rusiją bei jos sąjungininkus, ir vadino jas Vakarų marionetėmis. Todėl NATO generalinis sekretorius Markas Rutte savo kalboje Londone, Karališkajame tarptautinių santykių institute, perspėjo, kad Rusija tik didina savo karinį potencialą.
„Per tris mėnesius ji pagamina tiek karinės amunicijos, kiek visas NATO per metus. Turime pradėti veikti jau dabar, nes kitaip po 4 – 5 metų būsime ties grėsmės riba“, – sakė jis.
Pridursime: ir vėl viena pirmųjų aukų gali tapti kažkuri Baltijos šalis.
Galų gale savo trigrašį įkiša ir pats Putinas. Pernai jis vidinei auditorijai paskelbė žinią, jog „Baltijos valstybės ruošiasi masinei rusakalbių gyventojų deportacijai, taip tikėdamosis išspręsti „rusų klausimą“. Melas? Taip. Jokios „masinės deportacijos“ nebuvo ir nebus. Savo kaimynėms Putinas pritaiko pokario trėmimų politiką, kai po „juodojo“ birželio, padedant marionetinei Lietuvos vyriausybei su Justu Paleckiu priešaky, prasidėjo tautos genocidas ir vien per pirmą „Vesna“ pavadintą deportacijos bangą iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių. Po karo vykusią antrąją trėmimų bangą (pavadintą vėlgi nekaltu gamtiniu kodu „Osen“) į šaltąją Sovietų sąjungą išsiųsti 676 tūkst. 835 žmonės. Ir beveik kas šeštas buvo lietuvis...
Kodėl tai prisimename, apeidami kitas šiandienos aktualijas? Baigsiu dar 2016 m. paskelbto straipsnio „Ar tremtys įmanomos ir šiandien?“ ištrauka. Tuomet rašiau: „Tremtys įžiebė, ko gero, amžiną lietuvių ir kitų Sovietų sąjungos tautų neapykantą sovietiniam režimui, ir ji su motinos pienu ir krauju perduodama iš kartos į kartą. Todėl nešokiruoja ir dabar dažnai kylantis, gal kai kam atrodantis beprotiškas klausimas: ar šiandien įmanomos tremtys? Prielaidos ir sąlygos joms nuo seno brandinamos Rytuose. Tai ne fantastika, o realybė, pagrįsta realiais pavyzdžiais: ką rodo vien Krymo totorių vijimas iš aneksuoto pusiasalio?“ Tuomet dar nebuvo karo Ukrainoje, nors Maskva akivaizdžiai rėmė separatistinius kelių jos sričių režimus ir aneksuotą Krymą. Tuometinė Amerika dar laikėsi visuotiniai pripažintų demokratijos normų ir gynė puolamas tautas. Tuomet virto diktatoriški režimai, siautė „spalvotieji pavasariai“, o ir pati Rusija kunkuliavo nuo protestų.
Šiandien ir Lietuvoje jau jaučiame karo degėsių tvaiką. JAV daugiau dėmesio skiria savo interesams kitose pasaulio dalyse, NATO Europą maitina vien pažadais, kurie verčia suabejoti 5-ojo jo įstatų straipsnio efektyvumu, ES taip pat nėra sutarimo. Štai todėl nuolat turime paklausti: ar vėl nepasikartos tremtys?
Česlovas IŠKAUSKAS