Politinių naujienų infliacija

Jau seniai peršasi mintis, kad politinės naujienos Lietuvoje pa­tiria infliaciją, o adekvačiausiai jos, atrodo, perteikiamos humoro lai­­dose. Nors didžiųjų medijų žur­­na­listai mušasi į krūtinę, tvir­tin­dami, kad viską daro dėl mūsų teisės žinoti, tačiau kasdieniai informa­cijos srautai be poilsio dienų vei­kiančiose interneto portaluose labai dažnai skleidžia, švelniai sa­­kant, ne kokį kvapą. Ir šiandien jau juo­kingai skamba faktas, jog pir­maisiais spaudos leidybos am­žiais buvo įprastas užrašas, kad ki­tas leidinio numeris pasirodys ta­da, kai bus naujienų... 

Naujienai, kuri verta viešai paskelbti, anksčiau buvo keliami griežti reikalavimai. Kaip ir vaizdui – fotografijos atsiradimo pradžioje reikėdavo tikrai daug laiko, kad galima būtų užfiksuoti bet kurį vaizdą, daug dėmesio buvo skiriama apgalvoti, ką, kodėl ir kaip fotografuoti. Ir netgi mano jaunystės laikais, kai turėjau juostinį fotoaparatą su labai ribotu skaičiumi kadrų, negalėjau „pleškinti“ bet kur ir bet kada. Tačiau šiandien susiduriame su tikru fiksuojamų vaizdų tvanu, jų autoriai tiesiog kariauja dėl žiūrovų dėmesio, sugalvodami įvairiausių gudrybių, intriguodami pavadinimais ar paprasčiausiai bandydami šokiruoti. Todėl nenuostabu, kad po kurio laiko praktiškai kiekvienam žmogui kyla klausimas, kas vyksta su pasauliu. Tas pats klausimas kyla, kai socialiniuose tinkluose lyg nestabdoma upė liejasi „naujienos“ apie kažkokius ekstravagantiškus žmones, kurie bepročiauja, o besočiai portalai, nė nesigilindami, tai platina. Todėl sunku susigaudyti, kas tikra, o kas tik kažkieno fantazija, nebegali pasitikėti, ar paskelbtas „skandalas“ yra rea­lus, ar tik jo kūrėjams reikėjo skambaus pavadinimo, kovojant už visuomenės dėmesį. 

Štai praėjusią savaitę viešojoje erdvėje daug triukšmo sukėlė pranešimas, kad „prieš Lietuvą įvykdyta karinė agresija, mus užpuolė priešo dronas“. Vėliau sužinojome, jog pavojaus šį sykį nebuvo, kad pasienyje nukrito skraidyklė, kuri, tikėtina, nebuvo jokio gudraus karinio žaidimo, nukreipto prieš Lietuvą, dalis. Aišku, galima sakyti, jog geriau sureikšminti pavojų, nei jį ignoruoti. Tačiau, jei, neduok Dieve, iš tiesų į Lietuvą atskristų priešų karinis dronas, pranešimas apie jį, ko gero, būtų mažiau sensacingas. Nes kai viską pradedame vadinti „kultiniu“, „sensacija“, „neįtikėtinu“, nebelieka priemonių atkreipti dėmesį į tikrai išskirtinius dalykus.

Panašu, kad šiandien įtakingiausiais save vadinantys žurnalistai pateko į savo susikurtus spąstus. Daug metų visi politikai buvo kritikuojami, taršomos ne tik tikros, bet ir tariamos nuodėmės, nusižengimai, kol galiausiai dauguma Lietuvos žmonių buvo įtikinti, jog politika – purvina sritis, į kurią visi veržiasi dėl egoistinių tikslų. 

Suprantama, žurnalistiniai ty­rimai apie tai, kad, pavyzdžiui, aukštas pareigas užimantis asmuo galimai yra pažeidžiamas, nes kyla daug klausimų dėl jo praeities sprendimų, santykių, yra būtini – tokia yra žinia­sklaidos priedermė. Kita vertus, tie, kuriems į tyrimo lauką patekęs politikas nepatinka, džiaugsmingai trina rankas ir laukia efektingo finalo, tačiau kita dalis nuoširdžiai nesupranta, kodėl klausimai keliami būtent vienam ar kitam, jei „visi politikai tokie pat“?

Yra ir kita monetos pusė: politikai neatsako už savo žodžius, nesuka galvos, kad jie nenuvertėtų, jiems nesvarbu, kad šiandien šneka priešingai nei vakar, ar rimtu veidu dėsto nebūtus dalykus. Viena iš priežasčių – naujienos neįtikėtinu greičiu uždengia viena kitą ir galiausiai retas kuris atsimena, kas „guli“ po keliais naujausiais sluoksniais.

Matyt, dėl to gimsta ir įtarinėjimai, jog politikai ir žurnalistai yra komanda, veikianti sutartinai, kad mums nie­kada nepritrūktų naujienų, o kokia yra jų vertė, niekas per daug nesirūpina. Tikslas – žmonių galvose palikti ne turinį, o įspūdį, kad „visi yra įtakingi ir daug dirba“...

Be abejo, yra daugybė sąžiningai bei profesionaliai dirbančių žurnalistų ir politikų. Bet, kaip sakoma, šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Todėl tenka sutikti su kažkieno pasakyta mintimi, jog didžiausią pavojų žmogui kelia ne melas, nes jį galima demaskuoti, bet tušti plepalai.

Andrius NAVICKAS