Apie iškelto kalavijo logiką
Nepasakysi, kad praėjusi savaitė buvo šykšti vietinių ar tarptautinių įvykių, tačiau komentuoti lyg ir nėra ką. Lietuvoje toliau liepsnoja aistros dėl Kapčiamiesčio poligono, išplitusios į 8 kilometrų ilgio protesto grandinę. Nerimsta Remigijaus Žemaitaičio pasistumdymo šalininkai ir priešininkai, kažkuo primenantys Miuncheno aludės „Bürgerbräukeller“ atmosferą Hitlerio nacionalsocialistams veržiantis į valdžią 1923 m. lapkričio pradžioje...
Galima vardinti ir daugiau mūsų skaldomos visuomenės simptomų, bet galų gale viską papuošė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio bei Lenkijos vadovo Karolio Nawrockio atvykimas į Vilnių. Jie dalyvavo 1863–1864 m. sukilimo 163-iųjų metinių minėjimo iškilmėse. Pastarąjį kartą V. Zelenskis Lietuvos sostinėje lankėsi pernai birželį vykusiame Vilniaus viršūnių susitikime. Tuomet šių eilučių autoriui teko dalyvauti neįtikėtinai gausiame ir šiltame Ukrainos vadovo sutikime sostinės Lukiškių aikštėje.
Ir nors apžvalgininkai įžvelgia žymius pėdsakus politiko veide paliekančius nuovargio ženklus, tačiau jo nuoseklios pastangos pasiekti taiką Ukrainoje negali nežavėti. Kremliaus propaganda nuolat primena, kad jis buvo „tik klounas“, juokinęs žiūrovus, bet šiandien tai skamba kaip komplimentas neprofesionaliam politikui, įrodžiusiam, jog svarbiausia žmoguje – patriotinis nusiteikimas, meilė savo kraštui, neapykanta okupantui. Pagalvojau, kad tai galėtų skambėti kaip priesakai mūsų valdantiesiems politikams...
Bet grįžkime į istoriją, kuri taip pat mus šio bei to moko.
1863–1864 m. sukilimas, dar vadinamas Sausio sukilimu, buvo „Tautų pavasario“, nusiritusio per Europą po 1848 m. ir apėmusio apie 50 šalių, tąsa. Rusijos imperatoriai, sunaikinę Abiejų Tautų Respubliką (ATR) ir užgrobę didžiules teritorijas iki pat Prūsijos ir pagal Prancūzijos Napoleono kodeksą (Code Napoléon) gyvenančią Suvalkiją (Sūduvą), represijomis jau negalėjo sulaikyti pasipriešinimo. Varšuvos kunigaikštystė, Prancūzija po Napoleono, o ir Suvalkija, kurios ekonominė ir visuomeninė raida pagal prūsų ir prancūzų tvarką buvo pažangesnė, nes laisvesnė, tapo pavyzdžiu lenkų ir lietuvių bajorijai.
Troškimas nusikratyti svetima valdžia vertė lietuvius palaikyti ryšius su Varšuva, Krokuva, Poznane, Kyjivu ir emigrantais Vakaruose. Rusijos caro valdžia buvo susilpnėjusi po Krymo karo, bet represijos nesiliovė, ypač 1840 m. panaikinus III-iąjį Lietuvos statutą ir įvedus žiaurius Rusijos imperijos įstatymus.
Didelį stimulą pokyčiams davė 1859 m. kilęs Austrijos ir Italijos karas, o Rusijoje ėmė kurtis pogrindinės studentų organizacijos, kurioms priklausė būsimi Sausio sukilimo vadai. Ir nors 1861 m. vasario 19 d. caras Aleksandras II panaikino baudžiavą, Varšuvoje prasidėjusio bruzdėjimo jau nebuvo galima sustabdyti. Fiksuojama, kad Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d., kai Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią beveik visame krašte. Įdomu, jog sukilėliai kvietė pagalbą iš užsienio, bet pulkininko Teofilio Lapinskio vadovaujama burlaiviu iš Londono plaukusi 120 žmonių ekspedicija baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje 1863 m. birželio 11 d. šalia prūsų valdomos Juodkrantės žuvo dalis savanorių, kiti išsislapstė Švedijoje ir kitur.
1863 m. gegužės 13 d. į Vilnių atvyko vėliau Koriku pramintas generalgubernatorius Michailas Muravjovas, be skrupulų šaudęs kunigus, bajorus, sukilimo iniciatorius. Sukilimas galutinai numalšintas 1864 m. rudenį, o vienas iš represijų priemonių – tais metais įvestas lietuviškos spaudos draudimas, galiojęs iki 1904 m. Oficialiai buvo draudžiami ne tiek lotyniški, kiek lenkiški rašmenys. Bandant apeiti draudimą, lietuvių abėcėlėje buvo atsisakyta raidės w. Paskui visi lietuviški leidiniai turėjo būti leidžiami tik kirilica...
Jau nemažai rašyta apie sukilimo vadų likimą. Prieš šešerius metus 20-ies jų palaikai perkelti į Rasų kapinių koplyčią. Tiesa, iš 22 mirties bausme nuteistų sukilėlių išsigelbėjo tik Zigmantas Mineika: viena kripta koplyčioje ilgą laiką buvo tuščia. Grafu Montekristu pravardžiuojamą bajorą iš Ašmenos apskrities nuo kilpos išgelbėjo tik Prūsijos ministro pirmininko, būsimo antrosios Vokietijos kanclerio Otto fon Bismarcko, vadovavusio tarptautinei kalinių padėtį Rusijoje prižiūrinčiai komisijai, užtarimas...
Visi šie lietuvių, lenkų, gudų, ukrainiečių kryžiaus keliai suponuoja viena moralą: mūsų ir kaimynų istorija yra susipynusi į vieną išgyvenimų kamuolį, todėl ją reikia ne tik branginti, ją įsiminti, bet ir iš jos mokytis. Visais laikais rytinis kaimynas nerimsta. Apleidęs savo šiaurines teritorijas jis ir šiandien gviešiasi išvystytų žemių, į pažangias civilizacijas žengia su kardu.
Sentencija iš Biblijos: ir tuomet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Šv. Matas, 26.52).
Česlovas IŠKAUSKAS