Cheminis karas tik intensyvėja
Šiandien daug kalbama apie konvencinį, informacinį, hibridinį karą, tačiau vyksta dar vienas, užgožtas informacijos apie kitus dramatiškus įvykius, kasdien pareikalaujantis savo aukų. Ir panašu, jog situacija tik prastės. Kalbu apie cheminį karą, kurį žmonija kariauja pati su savimi. Deja, paliaubų horizonte nematyti, bet regime vis naujas atakų bangas ir pirmiausia jos nutaikytos į vaikus ir paauglius. Mus klaidina tai, kad mirtį nešantys cheminiai mišiniai dažnai maloniai kvepia vaisiais ir yra tapę naujuoju normalumu.
Galima sakyti, jog tai yra dar viena sąmokslo teorija. Nes kai susiduriame su labai sudėtinga problema, visada yra pagunda ją ignoruoti, menkinti. Žinoma, šis tekstas irgi nepakeis situacijos, bet, nepaisant to, esu įsitikinęs, kalbėti apie tai būtina – kad bent jau žinotume, su kuo susiduriame. Tam pritaria ir vienas žymiausių Lietuvos toksikologų Robertas Badaras, vadovaujantis moderniausiam šalyje Toksikologijos centrui. Pasak toksikologo, kuriam kasdien tenka matyti sunkiai apsinuodijusius žmones, atėjo laikas, kai pirmąja fronto linija cheminiame kare tapo net ne toksikologai, o pediatrai. Tai šokiruoja, tačiau, kai į viešumą prasprūsta informacija apie sunkiai apsinuodijusius ar net mirusius vaikus ir paauglius, tai jau nėra tik atsitiktinumas ar neatsargus elgesys. Naujos psichoaktyvios priemonės, ypatingai destruktyviai veikiančios žmogaus psichiką, tampa įprasta kasdienybės dalimi. Nėra paprasta atpažinti jų vartotoją: jokio nemalonaus kvapo, tradiciniai narkotikų testai jų neaptinka, paprasčiausiai gali atrodyti, kad vaikas išsiblaškęs ar paniręs į savo pasaulį, o gal pavargęs nuo visų įsipareigojimų. Psichiką veikiančių medžiagų skaičiuojama tūkstančiais, jų poveikis stiprėja, nes joms keliamas tik vienas reikalavimas – turi „daužti” per galvą. Šios medžiagos platinamos tabletėmis, net sunkiai aptinkamomis kruopelėmis, o vienas populiariausių jų vartojimo būdų – priedai į skysčius elektroninėms cigaretėms.
Atrodytų, ar gali būti pavojingas ar net pražūtingas bananais, apelsinais, braškėmis kvepiantis produktas? Deja, „garinimas” vis jaunėja ir yra tapęs, regis, nepajudinama mada. Toksikologą R. Badarą, anot jo paties, ypač sukrėtė atvejis, kai teko gelbėti labai sunkios būklės paauglį. Pasak mediko, laimei, tai pavyko, nors padariniai liks. Paaiškėjo, kad vaikinukas įsilašino penkis lašus atsiųsto „kaifo” į elektroninę cigaretę. Gydytojui sakė, jog supranta, kad blogai padarė, nes... reikėjo tik trijų. Kai toksikologas paklausė, o gal vis tik reiktų atsisakyti to, jaunuolis nustebo: „Juk šiandien visi tai daro”... Ir netgi paklausė gydytojo, kodėl jis „bijo” pabandyti.
„Supratau, kad čia aš nenormalus, nes savęs nežudau”, – po tokių pokalbių sakė medikas.
Elektroninės cigaretės išpopuliarėjo kaip neva nekenksmingas pakaitalas tradicinėms. Tačiau tiesa ta, jog jos ne tik nepadeda atsikratyti žalingo įpročio, bet sukelia dar daugiau problemų ir į savo gniaužtus griebia vis jaunesnius vaikus. Per kvapus, mielų žaislų formą ir reklamą. Ir tai, kad esą „garas negali pakenkti”, yra melas: net jei tuose skysčiuose ir prieduose nėra žudančių medžiagų, juose yra cheminių priemaišų, kurios daug pavojingesnės už nikotiną. Čia kaip toje patarlėje, kai, bėgant nuo vilko, užšoki ant meškos.
Lietuva jau ne vienerius metus stabiliai „pirmauja” pasaulyje (kartais nukrenta į antrą vietą) pagal „garinimo” paplitimą. Belgija tapo pirmąją valstybe Europos Sąjungoje, kur vienkartinės elektroninės cigaretės, kurios ir yra patraukliausios vaikams, buvo uždraustos. Netrukus tokių priemonių ketina imtis Prancūzija. Lietuvoje prieš kurį laiką buvo uždrausta prekyba kvapiais skysčiais. Puiku, bet kiek tai veikia praktiškai? Tuo labiau, jog šio draudimo internetinės parduotuvės nepaiso. Manau, ir mums reikėtų sekti Belgijos bei Prancūzijos pavyzdžiu. Bet tam reikia drąsos ir suvokimo, jog čia ne teisių ar pasirinkimo, kaip elgsiuosi su savo sveikata, klausimas – vyksta tikras cheminis karas. Ir jei anksčiau toksikologai, priklausomybių konsultantai, psichiatrai galėjo nesunkiai įvertinti „apsinešusio” žmogaus būklę, žinojo, ko galima tikėtis, kokią pagalbą pasiūlyti, tai naujųjų kvaišalų specifika yra ta, kad jie tiesiog „sprogsta” žmogaus galvoje. Dar didesnė tragedija – regime vis jaunesnes aukas, o cheminės atakos (nešančios jų vykdytojams labai didelį pelną) sąmonignai yra nukreiptos prieš tokio amžiaus žmones, kai dar nėra susiformavęs kritinis mąstymas, kai negalvojama apie padarinius, bet norisi „šventės”...
Griežti pasiūlos ribojimai neišspręs visų problemų, tačiau jie būtini. Bet tam reikalingas visų politinių partijų susitarimas. Ir labai svarbu, kad jis nevirstų parodomąja politikų akcija. Ypač – artėjant rinkimams. Todėl reikalinga skirtingų profesijų ekspertų taryba, kuri padėtų suformuoti veiksmingiausias prevencijos, užkardymo, pagalbos kvaišalų jau pažeistiems žmonėms priemones.
Beje, elektroninės cigaretės yra tik vienas iš šio savotiško naikinimo ginklų. Būtina reaguoti ir į tai, kad Lietuvos paaugliai net kelis kartus daugiau nei pasaulinė norma vartoja gydytojo nepaskirtų raminamųjų vaistų, o internetu nesunku nusipirkti „vakarėlių narkotikų”...
Bet bent jau kol kas pas mus įsijautus diskutuojama tik apie tai, teisūs ar ne jaunuoliai, rengiantys protestus prieš politikus. Nes tai yra paprasčiau, tai kelia politikų reitingus ir šurmulį, užgožiantį svarbias visuomenės piktžaizdes. Nors į liūną klimpstantys vaikai ir paaugliai netrukus gali pradėti daryti įtaką mūsų valstybei daug labiau, nei tai, kaip dabar elgiasi politikai.
Andrius NAVICKAS