Ketveri žudynių metai
Vasario 24–oji. Tik prieš ketverius metus – ketvirtadienis. Pamenu, pabudau miestiečiui neįprastai anksti, prieš 6 valandą. Dar tamsu. Nekantraudamas įsijungiau radiją ir po Lietuvos himno išgirdau: Rusija pradėjo vadinamą „specialiąją karinę operaciją“ prieš Ukrainą. Invazijos laikas – 5.30 val.
Kažkoks vidinis savisaugos mechanizmas įjungė raudoną lemputę: Putino pradėtas karas gali pasiekti ir mus... Žmona jautresnė. Klausydama neramių žinių, ji iškart puolė kurti planus: atsargų kaupimas, atsitraukimas į kaimą, anūkų likimas... Po kelių dienų atitokome: Putinas, žadėjęs per tris dienas užgrobti Kyjivą, klimpsta savo paties avantiūroje, kuri, tiesą sakant, iš tikrųjų beprotiška.
Išvakarėse jis pasakė kokio nors Kremliaus ideologinio menestrelio Dugino parašytą ilgoką kalbą apie būtinybę sunaikinti „nacistinę“ Ukrainą, kuri esą grasina plačiajai Rusijai. Pasipylė grasinimai ir Vakarams: jeigu jie padės Ukrainai, susidurs „su istorijoje nematytais padariniais“.
„Nenumatyti“ – tai reiškia branduolinio karo padariniai? Putinas, kaip kažkada ir Hitleris, klydo: lengvo pasivaikščiojimo svetima žeme nebus. Ano meto fiureriui po ketverių metų karo savo kariauną teko sukti atgal, užsidaryti bunkeryje ir vos 56-erių metų gyvenimą baigti toli gražu ne didvyriška mirtimi. Gi šių laikų 73-ejų fiureriukas taip pat nesitiki sulaukti galutinės pergalės. Juk jis netikėtai susidūrė ne tik su didžiuliu ukrainiečių pasipriešinimu, bet ir juokdariu laikytu komiku iš televizijos šou Volodymyru Zelenskiu, kurį britų „The Guardian“ pavadino „šiuolaikiniu Churchillio atitikmeniu“. Beje, didysis britų politikas 1953 m. už memuarus apie Antrąjį pasaulinį karą gavo ne Nobelio taikos, bet literatūros premiją, kuriai buvo nominuotas 21 kartą. Jeigu šiemet bus pasiektos nors menkos paliaubos Ukrainoje, V. Zelenskis tikrai bus vertas išskirtinio pagerbimo Osle, tik jau ne Donaldas Trumpas ar Putinas...
Karas, kuris iš tikrųjų prasidėjo 2014 m. Krymo aneksija ir dviejų Ukrainos sričių atplėšimu, staiga peraugo į „karštojo“ karo fazę. Tiesa, tas „staiga“ ne visai tikslus: Europa jau buvo patyrusi Rusijos agresiją, kai 2008 m. rugpjūtį po Kaukaze vykusių karinių pratybų uzurpavo Abchaziją ir Pietų Osetiją. Tačiau dabartinė Sakartvelo valdžia iš to, atrodo, nepasimokė...
Ukrainos užpuolimo planas Maskvoje buvo pridengtas tariamomis pratybomis pasienyje, o Putinas vis tvirtindavo: savo teritorijoje mes darome, ką norime. Pasirodė, jog tai buvo melas, kuris primena anų laikų Hitlerio brolišką draugystę su Stalinu...
Karo išvakarėse V. Zelenskio taktika buvo akivaizdi: nebauginti ukrainiečių numatomu rusų įsiveržimu, kad nekiltų panikos. Nors JAV žvalgyba prikišamai nurodė, kokius planus puoselėja Putinas. Dabar sunku teisti, kas buvo teisus. Kažin kokį sprendimą, iškilus grėsmei, priimtų Lietuvos politikai? Manau, ir čia kiltų erzelynė bei chaosas.
Per šiuos ketverius metus, susumavus visus „už“ ir „prieš“, Putinas prašovė. Pirma, jis taip ir nepasiekė savo tikslų ir, atrodo, tuoj tuoj sutiks su kompromisine Kyjivo taikos pozicija – įšaldyti karo veiksmus ties dabartine fronto linija. Nes Putinas negali nematyti, kad Rusija jau prarado daugiau kaip 1,2 mln. kareivių – daugiau negu JAV kariuomenė per Antrąjį pasaulinį karą. Tai daugiausia darbingi vyrai, tad šalyje trūksta darbo rankų. Kita vertus, Rusijos ekonomika rieda žemyn ir dėl Vakarų sankcijų, ir dėl didžiulių išlaidų karui.
Antra, Rusijos agresija sustiprino Vakarų šalių karinį potencialą, kuris taikos sąlygomis vargu ar siektų 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Žinoma, nei Baltijos, nei kitų NATO šalių karinės išlaidos nebūtų pakankamos, jei Rusija staiga pamėgintų patikrinti jų gynybos tvirtumą. Bet juk Putinas žino: silpstanti Rusija negali varžytis su Aljansu.
Tačiau Putinas ir laimi. Kaip tvirtino jo ideologai, Vakarai pavargsta nuo neaiškios padėties Ukrainos fronte, didžiulių išlaidų, Kinijos ir kitų Maskvos satelitų paramos. Amžinas rusų priešas JAV, atėjus į valdžią D. Trumpui, tik sujaukė ir taip vangius europiečių veiksmus remiant Ukrainą. Joe Bidenas, nors ir buvo dosnesnis, tačiau labai jau neryžtingas, o tai užaugino Putino apetitą.
Kas dabar, po 1461 dienos karo?
Sakoma, jog rusai gali daug iškęsti. Jie didžiuojasi Leningrado blokadininkų ištverme, Stalingrado pergale, pergalingu žygiu į Berlyną. Tačiau štai JAV generolas, buvęs Centrinės žvalgybos agentūros (CIA) direktorius Davidas Petraeusas mano, kad nei vien tik Ukrainos derybininkai, nei didvyriškas ukrainiečių pasipriešinimas, nei Vakarų parama bent jau iki JAV prezidento kadencijos vidurio rinkimų lapkričio pradžioje Putino nesustabdys. Pamažu jį atsikvošėti privers tik vidinis pasipriešinimas karui pačioje Rusijoje: kai rusai neleis savo sūnų į karą, kai, negavęs pajamų, išseks jos iždas, kai visiškai nusens ir taip jau gerokai pagyvenę Kremliaus marazmatikai...
Bet tai bus negreitai.
Česlovas IŠKAUSKAS