Tarp galios, godumo ir pavasario vilties

Prasidėjo Seimo pavasario sesija. Kai rašau šias eilutes, dar nebuvo įvykęs nepasitikėjimo Sei­mo pirmininku Juozu Oleku svarstymas. Dabar jau aišku, kad ši opo­zicijos iniciatyva baigėsi niekuo – jėgų išsidėstymas Seime iš es­mės nepasikeitė. Valdančioji dauguma, nors joje netrūksta vidinių nesutarimų, nėra suinteresuota imtis radikalių pertvarkų. Juolab, kad naujame kovos dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos etape valdantiesiems vei­kiausiai teks dar labiau susitelkti.

Galima sutikti su politikų mintimi, išsakyta pirmajame sesijos posėdyje: jei karas Iranas užsitęstų, Seimui gali tekti spręsti daug naujų iššūkių. Ir jeigu naujo migrantų srauto problema kol kas išlieka labiau teorine grėsme, tai didėjančias degalų kainas jau pajutome visi. Kaip žinia, jos turi didelę įtaką infliacijai ir kiekvieno iš mūsų materialinei gerovei.

Vis dėlto stebina tai, kad apie tai kalba valdančiosios daugumos atstovai, tačiau tarsi iš opozicijos pozicijų – pabrėžiama, jog apie naujas grėsmes esą niekas negalvoja. Bet juk būtent valdančioji koalicija ir jos lyderiai pirmiausia ir turėtų ne tik piktintis bei kelti klausimus, bet ir aiškiai pristatyti, kas jau padaryta, siekiant užkirsti kelią galimoms grėsmėms.

Gyvename pasaulyje, kuriame visi vienaip ar kitaip esame susiję. Politikos teoretikai kadaise kūrė viltingas teorijas: esą kadangi bet koks karas yra ekonomiškai nenaudingas, ilgainiui politikų karingumas turėtų išnykti. Deja, realybė parodė ką kita. Galingųjų valstybių politikai dažnai yra pernelyg turtingi, kad bijotų finansinių praradimų, be to, jie puikiai žino, jog karai gali atnešti ir naujų galimybių pelnui ar įtakai. Tuo tarpu milijonams paprastų žmonių karai reiškia tik netektis. Todėl mažesnės valstybės, negalinčios tiesiogiai paveikti didžiųjų galių sprendimų, turėtų susitelkti į tai, ką realiai gali padaryti pačios – pirmiausia veikti atsakingai ir nešvaistyti bendrų išteklių.

Kai girdime apie politinės korupcijos skandalus, skaudu ne tik dėl to, jog dar labiau tirpsta pasitikėjimas politikais, bet ir todėl, kad taip švaistomi visų mūsų pinigai. Neatsitiktinai daugelį žmonių taip supykdė vadinamasis čekiukų skandalas, vienas po kito į dienos šviesą lendantys korupcijos faktai valstybės įstaigose ir kt. Visuomenę labiausiai žeidžia tai, jog politikai ir tarnautojai, kitus raginantys gyventi taupiai, būti solidariais ir rūpintis silp­nesniaisiais, bendram gėriui skirtus valstybės pinigus naudoja savo reikmėms, nesibodi imti kyšių, piktnaudžiauti tarnyba ir pan. 

Galima būtų džiaugtis, kad po diskusijų, kilusių po Šv. Mišių Vilniaus katedroje, kai Premjerė Inga Ruginienė visą laiką sėdėjo, ji vis tik nusprendė susitikti su Popiežiumi Leonu XIV. Į panašius vizitus yra vykę beveik visi aukščiausias pareigas užėmę Lietuvos politikai, kai kurie – ir su antrosiomis pusėmis. Tokiais atvejais atrodė natūralu ir sąžininga, kad sutuoktinių kelionės išlaidos apmokamos iš asmeninių lėšų. Pavyzdžiui, taip savo laiku pasielgė Saulius Skvernelis. Tačiau šįkart visos Premjerės šeimynos kelionė į Vatikaną, atsiėjusi 8 tūkst. eurų, buvo apmokėta iš valstybės biudžeto. Be to, labai apmaudu, kad iš esmės kilnus turėjęs būti vizitas į Vatikaną apaugo melo ir godumo detalėmis. Paaiškėjo, jog kalbos esą Popiežius pats pakvietė I. Ruginienę valstybinio vizito ir primygtinai prašė atvykti su visa šeima, yra gerokai nutolusios nuo tikrovės – vizitas vyko pačios Premjerės iniciatyva, o iš Popiežiaus buvo tik paprašyta rasti laiko susitikimui bei pasiteirauta, ar galima atvykti su šeima. Jokie tarpvalstybinio lygmens klausimai nebuvo svarstomi. Taip pat perteklinis atrodo sprendimas grįžti namo kariniu „Spartan“ lėktuvu...

Žinoma, galima sakyti, kad keli tūkstančiai valstybės biudžetui nėra tragedija. Tačiau tokie sprendimai stiprina neteisybės jausmą ir kelia klausimą: kodėl politikai kartais elgiasi taip, tarsi būtų lygesni už kitus?

Visuomenę erzina ir parlamentarų noras vykti į kuo daugiau užsienio komandiruočių. Parlamentinė diplomatija, be abejo, yra svarbi, tačiau neretai tokios kelionės labiau primena prabangų turistavimą. Ir vėl – galima įrodinėti, jog tai investicija į teisėkūros kokybę, galimybė mokytis iš kitų valstybių gerosios patirties. Tačiau žvelgiant į kai kurių politikų elgesį, vis dėlto norėtųsi daugiau pastangų, skiriamų bendram, o ne asmeniniam gėriui. Tik tada galima tikėtis, kad žmonių lūpose žodis „politika“ neskambės kaip keiksmažodis.

Ir vis dėlto norisi baigti viltingiau. Praėjo dar vienas šil­dymo sezonas, ištvėrėme at­šiaurią žiemą, į Lietuvą sugrįžta paukščiai. Galbūt neišsipildys ir niūriausi geopolitiniai scenarijai – pavasaris visada stipresnis už žiemą, o atkak­lūs saulės spinduliai įveikia net didžiausią įšalą. Turėkime vilties, jog taip nutiks ir didžiausių pasaulio politikos mohikanų širdyse.

Andrius NAVICKAS