Auka vietoj agresoriaus

Kur bepasuktum žvilgsnį – į Europos vidurį, Artimuosius bei Viduriniuosius rytus, stebina tokie pat karų ir konfliktų motyvai, kai agresorius sukeičiamas su auka, o atviriems grasinimams surandama išsigalvotų priežasčių. 

Jau ne kartą pateikiau tokią buitinę analogiją: viena ausimi išgirdau, kad dvi kaimynės neva ketina nunuodyti per garsiai lojantį šunelį, todėl prevencijos tikslais smogiu pirmas – išdaužau kaimynės namo langus... Motyvas pagrįstas? Kur gi ne...

Argi ne taip elgėsi Putinas, užpuldamas Ukrainą? Tokių pat motyvų ve­dinas Donaldas Trumpas ėmė atakuoti Iraną. Abi šios „specialiosios karinės operacijos“ įstrigo, atnešusios tautoms ir visam pasauliui nesuskaičiuojamų žmogiškųjų bei ekonominių nuostolių.

O prieš keletą dienų išgirdome, kad Serbijos lyderis Aleksandras Vučičius (Aleksandar Vučić) apkaltino tris kaimynines šalis – Kroatiją, Albaniją ir Kosovą – rengiant Serbijos užpuolimą. Esą jos „tik ir laukia tinkamo momento“, sakė prezidentas per serbų radiją ir televiziją. Jis priminė, jog pernai šios šalys pasirašė saugumo deklaraciją, bet dabar neva ją ketina sulaužyti.

Čia pat nuskambėjo grasinimas: Serbija turi galingą ginkluotę, įskaitant Kinijos ir Rusijos raketas „oras – žemė“, galinčias nuskrieti 400 kilometrų. Be to, jis apkaltino Turkiją, kuri tiekia gink­lus Kosovui, amžinam Belgrado priešui. Kitaip sakant, sviedinys įstumtas į patrankos vamzdį ir laukia savo eilės. 

Kad Balkanai iš tiesų yra pavojingas židinys Europos pietuose, pakanka prisiminti iki 2006 m. egzistavusios Jugoslavijos (JSFR) dalybų laikotarpį. 34 metus šį konglomeratą valdęs Josipas Broz Tito tapo Leonido Brežnevo kopija Balkanuose. Jie net mirė kone vienu metu – 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Šie stagnatoriai suda­rė prielaidas 90-ųjų pradžios pokyčiams: vienas – SSRS subyrėjimui, kitas – karams Slovėnijoje, Kroatijoje, Bosnijoje, vėliau konfliktams Kosove (į šį aktyviai įsikišo NATO), Makedonijoje ir Pietų Serbijoje.

Dabar Putino bičiulis eskaluoja tą pačią jo šalies sunaikinimo temą. Sunku patikėti, kad, pavyzdžiui, tik iš dalies kaip nepriklausoma valstybė pripažintas, šešis kartus pagal plotą už Lietuvą mažesnis, net prie jūros neprieinantis Kosovas gali grasinti 7 mln. gyventojų turinčiai „motinėlei“ Serbijai...

Kuba – ypatingas JAV objektas. D. Trumpo ketinimai nuversti komunistinę Kubos valdžią taip paveikė jos prezidentą Miguelį Diazą-Canelį, jog šis puolė „dialogo keliu ieškoti sprendimų dvišaliams mūsų šalių skirtumams įveikti“. O juk sausį Laisvės salai įvedęs naftos embargą, D. Trumpas taip pat tvirtino, kad ji kelia grėsmę visam Karibų jūros regionui. Venesuelos lyderio  Nicolas‘o Maduro pagrobimas tik sustiprino Vašingtono retoriką...

Bet diktatorių teorijos apie kaimyninių šalių keliamas pražūtingas grėsmes dažniausiai, kartais po ilgo laiko, sprogsta lyg muilo burbulas. Putinas prieš Ukrainą kariauja jau ketverius metus ir tėra užgrobęs vos penktadalį jos teritorijos. Rodos, tik jo politinis ginklanešys Medvedevas savo bauginančiose rašliavose tiki galutiniu šio karo rezultatu, kurį dar prieš 2022-ųjų vasarį iškėlė Kremliaus vadeiva. Dabar Maskva laižo D. Trumpui batus, kad tik šis kaip reikiant nepaspaustų Putino režimo. Tačiau pastarasis, atrodo, gali būti ramus: JAV prezidentas vėl prakalbo apie Volodymyro Zelenskio nenorą siekti taikos, o Putinas neva priešingai – esąs taikos balandis...

Vašingtonui nesiseka Viduriniuosiuose rytuose. Jei dar Gazoje pavyko laikinai numalšinti dešimtmečius siautėjantį gaisrą (o čia juk Izraeliui ir jo draugystei su JAV grėsė nenaudėliai palestiniečiai), tai Irane D. Trumpas stringa. Pasaulis pradeda abejoti, ar nuolatinės žvalgybos ataskaitos apie Irano branduolinę grėsmę yra pagrįstos. Sąjungininkai nesiunčia savo laivų į Hormūzo sąsiaurį, kuriuo gabenama apie 20–25 proc. pasaulio naftos. Vadinasi, ir atakų prieš Teheraną motyvai yra silpnučiai. Tuo labiau, jog arabų šalių pasyvumas ir didžiulė žala pasaulio energetikai verčia manyti, kad D. Trumpui tikėtis Nobelio taikos premijos – bergždžias reikalas.

Diktatoriškų režimų šnekų apie mirtinas grėsmes ir jų agresyvių veiksmų negalima automatiškai pritaikyti, pavyzdžiui, Lietuvos vidaus retorikai. Mes juk turime istorinę patirtį. Tačiau nuolatinės kalbos apie jau neva rytoj rengiamą puolimą iš Baltarusijos teritorijos, remiantis kad ir Lukašenkos bauginimais apie militaristinius Vilniaus ketinimus, Suvalkų koridoriaus ar Kaliningrado srities tik didina paniką ir realiai neprisideda prie būtino pasirengimo galimam karui. Gal nebe reikalo V. Zelenskis prieš Rusijos invaziją visus ramino...

Kitaip sakant, jei grįžtume prie alegorijos, tas aklas prevencinis smūgis kaimynei, išgirdus vien jos kalbas, atrodo nepagrįstas, kvailas ir pražūtingas. Bet kas to išmokys pasaulio agresorius?

Česlovas IŠKAUSKAS