„Lietuva lietuviams“? Nenustebino...
Ilgametis kolega iš Lietuvos radijo per veteranų eterio žurnalistų ir inžinierių apdovanojimų ceremoniją Telecentre (Kultūros ministrės padėkos raštas bei prizas buvo įteikti ir man) pertraukėlės metu tarstelėjo: ką ten Iranas, ką ten Kuba ar koks Hormūzas! Panagrinėk, kas dedasi Lietuvoje...
O kodėl gi ne? Štai didžiulį „kipišą“ sukėlė dar vienas Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko (VKI) Audriaus Valotkos akibrokštas, esą žodžiai „negras“ ir „čigonas“ yra leistini, seni, tradiciniai.
„Atsidarykite Tautinių mažumų departamento puslapį ir suraskite, kaip vadinasi jų tautinė bendrija. Jie patys savo bendriją yra pavadinę „Čigonų laužas“, – pareiškė jis.
Lyg tyčia šiandien, kai į rankas skaitytojas paims šį laikraštį, yra pažymima Tarptautinė tiesos apie žmogaus teisių pažeidimus diena. Tiesa, Jungtinių Tautų asamblėja 1980 m. ją paskelbė pagerbdama už raginimus kareiviams nežudyti krikščionių prie altoriaus nušauto San Salvadoro arkivyskupo Oskaro Romero (Óscar Romero) atminimą.
O Lietuvoje nutiko dar du ekscesai. Kovo 11-ąją ant vieno Vilniaus viaduko pasirodė nuorodą į sostinės centrą uždengęs plakatas su šūkiu „Lietuva lietuviams“. Gi vienas jaunas, bet itin aktyvus docentas iš Vilniaus universiteto jį nuplėšė ir dar susipešė su plakato kėlėjais.
Iš pirmo žvilgsnio visa tai gali atrodyti kaip kaimo muštynės per gausiai alkoholiu laistomas vestuves. Tačiau šie įvykiai sukėlė nemažą ažiotažą, į kurį įsijungė ir teisėsaugos organai, ir net Kultūros ministerija su įvairiais specialistais, politikais bei žmogaus teisių gynėjais. Klausimas: ar verta dėl to laužyti tiek iečių? Ir kuo čia dėtos žmogaus teisės?
Šiaip jau VKI vadovui priminčiau priesaką „Santūrumas vyrą puošia“. Arba – seną, dar Smetonos laikų kareivišką šūkį, kuris kabėjo ant sienos mano tėvo namuose: „Darbais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylime“. A. Valotka – patyręs, gerbiamas filologas, nuosekliai ginantis lietuvių kalbą nuo įvairiausių jos „graužikų“. Pritariu vieno buvusio sąjūdiečio pastabai: jeigu valdžios viršūnėse nebūtų tokio žmogaus, mes greit paskęstume savo kalbos šiukšlėse...
Specialistai sako, kad svarbu, kokią prasmę įdedame į žodžius ar net kokia intonacija ar veido išraiška juos sakome. Svarbu neperžengti padorumo ir tolerancijos normų, nepasiduoti žodinėms provokacijoms. Tačiau teisininkai atkreipia dėmesį į ploną ribą tarp šių išraiškos būdų ir pateikia „ribinį“ atvejį. Šiauliuose įkurto Romų integracijos centro vadovė Konsuela Mačiulevičiūtė portalui LRT. lt sakė, jog Kaune įsikūrusios augalų parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimas romus esą žeidžia. A. Valotka atkirto gana šiurkščiai: „Čigonai neturi reguliuoti lietuvių kalbos“... Tad kas čia peržengia tą ribą?
Šūkis ant viaduko subtilesnis. Galima ginčytis, ką jis reiškia: ar yra rasistinis ir ekstremistinis, kaip tvirtina jį nuplėšęs jaunas mokslininkas, ar patriotinis ir labai savalaikis? Juk užplūdus Lietuvą visokio plauko rusakalbiams ir meldžiantis angliškiems užrašams bei pavadinimams, lietuviškumo troškulys jau nereiškia pliko ir vulgaraus nacionalizmo, kurį bjauriu trumpiniu „nacizmas“ taip mėgsta prikišti agresorius iš Rytų.
Šiandien tai greičiau skamba kaip raginimas prioritetu laikyti lietuvių kalbą, kultūrą ir tautinį savitumą. Kas kita, jei šūkyje būtų įterptas žodelis „tik“. Mano nuomone, šiandien nebent visiškas nesusipratėlis ir marginalas, turintis rasistinių kėslų ar atsiųstas kitų tarnybų, viešai gali kelti atvirai visuomenę provokuojančius šūkius. Žmonės „ant tilto“ niekur nesislėpė ir, tikėkimės, savo iššūkiui suteikė atviro reikalavimo stiprinti lietuvybę, apsivalant nuo valstybei kenkiančių apraiškų, atspalvį. Sutikime, jog šis laikotarpis reikalauja didžiulio apsivalymo. O kokią konotaciją (papildomą, šalutinę žodžio reikšmę, apimančią emocinius, vertinamuosius ar stilistinius atspalvius – cituoju žinyną) tam suteikia koks nors neapsiplunksnavęs veikėjas ar „idėjų istorikas“, nesvarbu, sėdi jis miesto taryboje ar Seime, tai yra jo problema.
Labai suprantamai šį šūkį paaiškino Seimo narys Vytautas Sinica: „Jei aš vartočiau tą šūkį, jis būtų nukreiptas prieš migraciją, kad Lietuva netaptų multikultūrine. Mes norime, jog Lietuva liktų lietuviška. Ir šia prasme čia nematau jokio ekstremizmo...“
Taigi du tokie, iš pirmo žvilgsnio neryškūs, antraeiliai geopolitinių įvykių kontekste nutikimai rodo, kokie mes esame jautrūs ir pažeidžiami, kaip skirtingai suprantame žmogaus teises. O išbalansuota, suskaldyta visuomenė tampa puikia dirva veistis valstybę griaunančioms jėgoms.
Jeigu būčiau koks mesijas, mielai dalinčiau patarimus: valdžios žmonės turi būti santūresni savo vertinimuose, nors santūrumas šiandien, kaip matome, dažnai siejasi su abejingumu ir neveiklumu. Kita vertus, tolerancija negali būti beribė, nes tuomet ateis metas, kai Lietuvos nebeliks.
Tačiau daug pavojingesnis už neapgalvotus „ribinius“ poelgius yra mūsų abejingumas...
Česlovas IŠKAUSKAS