Neramus pava­saris

Jau ne kartą dalinausi šia krikš­čioniška malda, tačiau atrodo, kad joje slypi kone vienintelis receptas, kaip neprarasti savitvardos vis labiau beprotiškame pasaulyje: „Viešpatie, suteik kantrybės ir iš­tvermės priimti tai, ko negaliu pakeisti, taip pat išminties atpažinti, kas yra mano valioje...“

Kartais net kyla abejonių, ar pats JAV prezidentas Donaldas Trumpas žino, ką nuspręs po valandos. Panašu, kad jį žavi pati idėja, jog kiekvienas jo pareiškimas gali akimirksniu supurtyti akcijų biržas ar degalų kainas. Ne kartą teko skaityti argumentuotų analizių, kuriose keliama prielaida, jog tokioje nuolatinio neapibrėžtumo aplinkoje turtus gali krautis ne tik rinkos dalyviai, bet ir paties prezidento aplinka. Pakanka vieno pareiškimo apie galimus karinius veiksmus – ir akcijų kainos krenta. Po kiek laiko pasigirsta ramesnis scenarijus – jos vėl šauna į viršų. Tie, kurie sugeba išnaudoti tokius svyravimus, gali uždirbti milžiniškus pelnus.

Vis dėlto JAV prezidentas yra būtent tas veiksnys, kurio mes negalime paveikti. Jei kadaise europiečiai dar turėjo iliuziją, kad gali daryti įtaką JAV sprendimams, šiandien, panašu, tuo abejoja net patys amerikiečiai. Todėl, kalbant apie kylančias degalų kainas ir jų pasekmes, galime imtis tik tų sprendimų, kurie priklauso nuo mūsų pačių.

Vienas iš jų – akcizų mažinimas degalams. Iš pirmo žvilgsnio tai patrauk­lu, tačiau nereikėtų pamiršti ir kitos pusės: valstybės skola dar niekada nebuvo tokia didelė, o ją teks ne tik grąžinti, bet ir mokėti palūkanas. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, kas svarbiau: keliais centais pigesni degalai ar pakankamai finansuojamos viešosios paslaugos? Priešingu atveju gali tekti karpyti socialines programas, kurios itin svarbios pažeidžiamiausiems gyventojams.

Akivaizdu, kad paprastų sprendimų šioje situacijoje nėra. Kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą, o politikams tenka spręsti ne tai, kas geriausia, bet tai, kas mažiausiai bloga. Ir net pri­ėmus sprendimą, visada atsiras jį kritikuojančių – tokia jau šių neramių laikų realybė.

Šią savaitę Seime vykęs balsavimas dėl Kapčiamiesčio poligono tapo dar vienu patvirtinimu, kad tikros ir vieningai veikiančios valdančiosios koalicijos šiuo metu paprasčiausiai nėra. Kol kalbama apie valdžią – būti kartu dar įmanoma, tačiau vos tik prireikia priimti nepopuliarius sprendimus, patogiausia „nusiplauti rankas“. Pragmatiniu požiūriu galima suprasti ir Remigijaus Žemaitaičio laikyseną, tačiau socialdemokratai, regis, atsitokės nebent po savivaldos rinkimų. 

Panašu, kad jie vis dar viliasi, jog regionų palaikymą užtik­rina atsargumas ir vengimas ryžtingų sprendimų. Ar ši strategija pasiteisins, parodys tik rinkimų rezultatai.

Vis dėlto kalbant apie ateitį, kyla nemažai abejonių – pirmiausia dėl dalykų, kurie nuo mūsų beveik nepriklauso. Pasaulis vis labiau grimzta į chaosą, o istorija dar kartą primena: pradėti karą yra kur kas lengviau nei jį užbaigti. Tuo pat metu vis labiau pasitvirtina ir psichologinė taisyk­lė – pakanka vienam pradėti nepaisyti bendrų normų, ir ilgainiui tai tampa nauja „tvarka“. Jei dar prieš keletą metų raketų smūgiai ar artilerijos atakos prieš kaimynines valstybes atrodė kaip išskirtiniai, šokiruojantys įvykiai, tai šiandien tarpusavio provokacijos vis dažniau tampa kasdienybe.

Žlugo ir iliuzija, jog valstybės yra pasirengusios atremti visas grėsmes, išskyrus nebent branduolinį smūgį. Šiandien matome įvykius, kurie anksčiau būtų sukėlę milžinišką rezonansą – nuo sprogimų iki incidentų strategiškai jautriose vietose – tačiau dabar jie vis dažniau priimami kaip neišvengiama realybė. Tai kelia esminį klausimą: ar tokie įvykiai yra pavienės klaidos, iš kurių galime pasimokyti, ar vis dėlto tai ženklas, kad susiduriame su procesais, kurių kontroliuoti nepajėgiame?

Šiek tiek vilties teikia tai, jog Ukrainos kariai vis dar sėk­mingai priešinasi, o Putinas, tikėtina, šiuo metu neturi pajėgumų imtis platesnio masto veiksmų, apsiribodamas pavienėmis provokacijomis. Kita vertus, kai kurios tarptautinės retorikos kryptys gali veikti priešingai – skatinti agresyvesnį elgesį.

Pozityvu ir tai, kad pagaliau juda karinio poligono klausimas. Realybė paprasta: vienintelis patikimas atgrasymas yra gebėjimas apsiginti ir suduoti atsaką. Tik taip galime išvengti „silpniausios grandies“ etiketės.

Tokioje situacijoje ypač svarbu, jog kiekvienas darytų tai, kas priklauso nuo jo atsakomybės ribų. Politikoje ne mažiau svarbus nei ambicijos yra gebėjimas susitelkti į savo darbą. Todėl, užuot siekus tapti visų sričių ekspertais, politikams kur kas naudingiau būtų nuosekliai spręsti konkrečias problemas ir stiprinti tai, kas iš tiesų yra mūsų valioje.

Andrius NAVICKAS