Mokytojo autoritetas: pasitikėjimo pamatas stipriai valstybei

Neseniai per visą Lietuvą nuskambėjo istorija apie iš darbo atleistą vienos Alytaus mokyklos mokytoją. Gerokai tyliau paskelbta žinia apie teismo sprendimą, kuriuo konstatuota, kad jos atlei­dimas buvo neteisėtas. Teismą laimėjusi pedagogė pati pripažino, jog labiau tikisi finansinės kompensacijos nei galimybės grįž­ti į buvusias pareigas. Mokyklos administ­racija, panašu, vengia konflikto su dalimi tėvų, kurie buvo nusiteikę prieš mokytoją, taip pat nenori precedento, kai visa mokyklos bend­ruomenė atvirai stoja prieš va­dovybę.

Nors Alytų nuo Šilalės skiria nemažas atstumas, sunku patikėti, kad Lietuvoje būtų bent viena savivaldybė, kurioje nereikėtų ieškoti atsakymo į tą patį klausimą – kaip pasiekti, jog mokytojai, ugdymo įstaigų administracija, tėvai ir mokiniai bendradarbiautų sklandžiai bei pasitikėtų vieni kitais. Tai ypač sudėtinga nuolatinių švietimo reformų kontekste. Nors jų sumanytojai tikina siekiantys gerinti sistemą, mokytojai kalba apie nuovargį nuo nuolatinių eksperimentų, kurių pasek­mes tenka spręsti praktiškai dirbantiems žmonėms. Politikai dažnai žada mažinti biurokratinę naštą, tačiau tai bus įmanoma tik tada, kai norą kont­roliuoti pakeis pasitikėjimas.

Mažėjantis gimstamumas kelia neri­mą, tačiau ne mažiau opi problema – augantis mokytojų trūkumas. Nors vai­kų švietimo įstaigose mažėja, peda­gogų stygius auga. Didelė dalis šalies mokytojų artėja prie pensinio amžiaus, o jaunų žmonių, pasirenkančių šią profesiją, vis dar per mažai. Jei norime, jog daugiau abiturientų svajotų tapti pedagogais, ši profesija turi būti prestižinė ne tik politiniuose pažaduose, bet ir kasdienėje visuomenės laikysenoje.

Prestižas nėra vien atlyginimo klausimas. Alytaus atvejis parodė, kad mokytojai dažnai yra priklausomi nuo administracijos sprendimų, o ši ne vi­sada stoja jų pusėn. Mokyklų vadovai turi didelę galią skirstyti krūvius, vertinti darbą, daryti įtaką profesinei karjerai ir pan. Tai ypač jautru tiems mokytojams, kurie drįsta kalbėti apie sistemos trūkumus ir kelti nepatogius klausimus.

Dar skaudesnė problema – dalies tėvų požiūris į mokyklą. Švietimas vis dažniau suvokiamas kaip paslauga, kurioje tėvai įsivaizduoja esantys klientai, o „klientas visada teisus“... 

Tokia logika pavojinga. Mokytojo pro­fesija, kaip ir gydytojo, grindžiama profesionalumu, o ne patogumu. Niekas nesitikėtų, kad chirurgo darbą operacinėje reguliuotų paciento artimieji. Tačiau mokytojams tenka nuolat aiškintis, teisintis ar net atlaikyti nepagarbų elgesį dėl jų profesinių sprendimų.

Pastaruoju metu viešumoje vis dažniau pasirodo žinios apie skaudžius smurto atvejus mokyklose. Tai iššūkis visai bendruomenei. Jei mokyklų reitingai apskritai turi prasmę, jie turėtų būti vertinami ne tik pagal egzaminų rezultatus, bet ir pagal tai, kaip mokykla sugeba spręsti patyčių, smurto problemas, ar joje yra kuriama saugi, pagarbi ir bendruomeniška aplinka. Daugelio tokių problemų šaknys glūdi šeimose – vaiko neišgirdimas, dėmesio stoka, nuolatinis stresas. Todėl tikras sprendimas įmanomas tik tuomet, kai tėvai ir mokytojai veikia kartu, ieškodami bendrų atsakymų.

Šiandien mokymasis tampa viso gyvenimo procesu. Mokyklos tikslas nėra tik perduoti žinias ir patikrinti, kiek jų išliko iki egzaminų. Sparčiai besikeičiantis pasaulis, ypač dirbtinio intelekto plėtra, verčia iš naujo svarstyti, kokios mokyklos mums reikia. Tačiau tai neturi būti vien ministerijų ar ekspertų diskusija. Kalbėjimas apie ugdymą turi tapti plačiu visuomenės pokalbiu.

Kalbant apie mokyklą, būtina matyti ir platesnį kontekstą. Apklausos rodo, jog vis mažiau žmonių skaito knygas, vis rečiau gilinasi į tekstus ir tenkinasi tik skambiomis antraštėmis, o viešos diskusijos dažnai virsta emociniais susidūrimais ir vienas kito užgauliojimu. Tačiau ugdymas negali būti atskirtas nuo kultūrinės ir socialinės aplinkos. Juk ne veltui buvo sakoma, jog vaikui užauginti reikia viso kaimo. Taip pat ir ugdymui reikia visos bendruomenės – šeimos, mokyklos, kultūros, tarpusavio pagarbos...

Lietuvos ateitis priklauso ne tik nuo gynybos, ekonomikos ar energetikos. Ji priklauso nuo to, kaip veiks mokyk­los, kaip jose bus ugdomi talentai, kūrybiškumas, pilietiškumas bei atsa­komybė už savo šalį. To neįmanoma pasiekti be autoritetingų, talentingų mokytojų, kuriais pasitiki ir administracija, ir mokiniai bei jų tėvai.

Tačiau autoritetas neatsiranda savaime. Jis kuriamas ten, kur yra pagarba profesijai, pasitikėjimas žmogumi ir jo kompetencija. Patys pedagogai gerokai daugiau turi būti įtraukti į švietimo sistemos kūrimą. Taip pat ir mes, tėvai, apie mokytojo profesiją privalome kalbėti su pagarba. Tik tada taip pat į mokytojus žiūrės ir mokiniai.  

Andrius NAVICKAS