Ar Birželio sukilimas – praeities reliktas?
Toks įspūdis, kad tolimieji, net per 85-erius metus nuo šiandienos nutolę, 1941 m. birželio sukilimo įvykiai visai arti, čia pat, jie alsuoja ta pačia spontaniško pasipriešinimo bet kokiam okupantui ir laisvės troškimo dvasia. Jie nori nenori iškelia gyvybiškai reikalingą klausimą, kuris puikiai išgvildentas pernai išleistoje Arvydo Sekmoko knygoje iškalbingu pavadinimu „Birželio sukilimas nėra baigtas“.
Tiesą sakant, inžinierius, parašiutų sportu besidomintis buvęs energetikos ministras savo kūriniu nustebino: ne kiekvienas politologas taip giliai ir nuosekliai išanalizuoja Birželio 22–28 d. vykusį sukilimą, pastebi sąsajas su Norilsko, Kengyro kalinių sukilimais, Romo Kalantos protestu 1972 m., Lietuvos laisvės lygos įkūrimu 1978 m. ir galų gale Sąjūdžiu, kurio aktyvioji fazė vadinama „dainuojančia revoliucija“. Šie ugningi Lietuvos žmonių valios pasireiškimai, anot A. Sekmoko, sutelpa į tebeaktualų vieno iš antinacinio pasipriešinimo vadovų Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) perspėjimą: „Akcija prieš 1941-ųjų sukilimą ir jo dalyvius rodo, jog sukilimas nėra baigtas. Eina kova dėl sukilimo moralinės ir politinės prasmės. Kova dėl šviesos, kuria gyviesiems tas sukilimas turi pašviesti iš praeities.”
Ši knyga buvo dar kartą paminėta penktadienį Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „1941 m. Lietuvos sukilimas: tarptautiniai kontekstai“. Joje siūlyta šį pasipriešinimą vadinti visos Lietuvos arba Tautos sukilimu ir net rašyti iš didžiosios raidės – Sukilimas. Jis įrašytas į visą eilę nacionalinių judėjimų, pradedant Tado Kosciučkos sukilimu prieš caro priespaudą XVIII a. pabaigoje ir baigiant Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo aktu. Neužmiršta liko ir partizanų vadų – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narių Minaičių kaimo slėptuvėje pasirašyta Laisvės deklaracija – Birželio sukilimo rezultatas.
Vieni okupantai keitė kitus, ir visos ryžtingos lietuvių pastangos atsimušdavo į geležinę represijų sieną. Bet jos nebuvo bevaisės: reikėjo beveik penkių dešimtmečių, kad Lietuva nusimestų okupacijos pančius...
Okupacijų sandūroje surengtas sukilimas nebuvo spontaniškas. Iš pradžių jis buvo sumanytas kaip papildoma ginkluota jėga Raudonajai armijai išguiti iš Lietuvos, artėjant nacių frontui. Rusiškasis atėjūnas jau buvo pridaręs nemažai žalos lietuvių genofondui. Pasiruošimas vyko daugiausiai Kazio Škirpos dėka Berlyne, Romoje, Kaune. Bet jau 1941 m. pavasarį K. Škirpos veiklą ėmė kontroliuoti gestapas. Vokiečiai pateikė ultimatumą: jokio ginkluoto sukilimo! Jokio nepriklausomybės skelbimo!
K. Škirpa 1940 m. lapkritį įkurto Lietuvos aktyvistų fronto pareiškime dėl sukilimo organizavimo bandė atiduoti duoklę nacių ideologijai, neva skelbdamas antisemitinius raginimus, bet nacių tai nesužavėjo. Kaltinimai Lietuvos diplomatiniam atstovui holokausto skatinimu virto sovietinės propagandos naratyvu. Jį paneigė Lietuvių informacijų biuras Berlyne, 1941 m. kovo 19 d. išleisdamas pranešimą, skirtą pavergtos Lietuvos tautiečiams. Jo 6-ajame punkte rašoma: „Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl, kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, jog nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų“. Kitaip sakant, K. Škirpa geranoriškai perspėjo žydus artėjant nacių holokausto bangai...
Nors ginkluotas sukilimas tęsėsi vos savaitę ir naujųjų okupantų buvo žiauriai numalšintas, jis buvo apėmęs visą Lietuvą. Neaplenkė ir Šilalės krašto, nors tikslių duomenų apie sukilimo dalyvius neradau. „Artojuje“ jau buvo rašyta, kad, 1940 m. birželį prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, svarbiausius vietinės valdžios postus užėmė sovietų aktyvistai Edvardas Juška, Efroimas Kaplanas, Volfas Cigleris ir kt. Likus vos savaitei iki nacių įžengimo, birželio 14-ają, iš Šilalės buvo ištremtos aštuonios šeimos. Tais pačiais metais vokiečiai, padedami grupelės bolševikams tarnavusių lietuvių, sušaudė beveik visus miestelio žydus. 1944 m. spalio 8 d. Šilalę užėmė Raudonoji armija. Portalas Partizanai.org rašo, kad sulig nauja okupacija Šilalės krašte ėmė aktyviai veikti partizanų būriai...
Dar ir šiandien Birželio sukilimo aplinkybės ir tąsa kelia daug diskusijų. Viena iš temų: ar vertėjo sudėti tiek patriotų aukų dėl savaitę trukusio ir po šešių savaičių galutinai išsikvėpusio išpuolio? Ar jo organizatoriai įvertino dviejų monstrų jėgą?
Perkeliant šiuos ginčus į šiandieną, kartais klausiama: ar tokį sukilimą pajėgtume organizuoti, jei šalį užplūstų šiuolaikinis agresorius? Ar įveiktume vidines „penktąsias kolonas“, kurios neabejotinai tarpsta dėl radikalių politikų siautėjimo? Ar mes reikiamai įvertinome teisinį Birželio sukilimo statusą, kylant naujoms grėsmėms Lietuvai?
Šiai istorinei datai bandoma duoti naują impulsą: 49 Seimo nariai įregistravo rezoliuciją, reikalaujančią, jog Parlamentas patvirtintų Birželio sukilimo teisinį statusą. Kiti gi sako, kad dar 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo sukilėlių Deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Tad kai kurie politikai abejoja, ar reikalingi pakartotini žingsniai. Ką manote jūs?
Česlovas IŠKAUSKAS